Turėjęs padėti apsaugoti Vilniaus senamiestį dokumentas virto įrankiu apsukriems verslininkams Vilniaus istoriniame centre atskleisti šiuolaikinius architektūrinius stebuklus, pavyzdžiui, gynybinę sieną interjere. Kultūros ministerija užsakė tik dokumento „patikslinimą“, suderinimą su galiojančiais teisės aktais. Taigi nesiėmė šalinti trūkumų, kurie jau žaloja ir gali dar labiau sužaloti Senamiesčio veidą.
Prabangus viešbutis – paveldo objekte
„Net jei šiandien nesuplanuota naikinti kurio nors paveldo objekto, rytoj jau gali būti suplanuota“, – vartydamas Senamiesčio apsaugos reglamentą, sako Valstybinės kultūros paveldo komisijos vyriausiasis specialistas Algimantas Gražulis.
Štai, pavyzdžiui, Bokšto gatvėje 6 numeriu pažymėtų namų teritorijoje nekilnojamojo turto plėtros bendrovei „Ogmios“ Kultūros vertybių departamentas leido atlikti architektūrinius ir archeologinius tyrimus. Anksčiau ten veikė Respublikinė odos ir veneros ligų ligoninė, tačiau jau prieš metus „Ogmios“ skelbė, kad deramasi su pasaulyje žinomiausiu viešbučių tinklu “Hilton”.
Tik “Hilton” nepatinka tai, kad čia ankštoka... Galima įrengti tik 100 numerių. Dabar “Ogmios” puslapyje internete rašoma, jog viešbutyje “Bokštas” bus 120 numerių.
Viktorija Jonušauskienė, kuri derasi su viešbučių tinklais, “Atgimimui” sakė, jog dar nėra aišku, ar Bokšto g.6 apskritai bus viešbutis. O viešbučio pavadinimas – “Bokštas” jau žinomas…
“Galbūt ten bus apartamentai. Visos galimybės svarstomos vienodai – galbūt ir nieko nedarysime”, – informavo V. Jonušauskienė.
Bokšto g. 6 pastatų kompleksas yra valstybės saugomas nekilnojamasis kultūros paveldo objektas. Pastatai yra gotikos, baroko, klasicizmo ir vėlesnių laikotarpių. Ten XVI amžiuje buvo Chodkevičiaus dvaro dalis, XVII–XVIII amžiuje – Sluškų valda su rūmais, nuo 1744 metų – seniausia Vilniaus ligoninė.
Be to, ten yra gynybinės sienos dalis ir buvo istorinis želdynas – didelis sodas. Pasak A.Gražulio, tokiam objektui reikėtų nustatyti specialiai jam skirtą saugojimo režimą. Reglamentas Bokšto g. 6 esančioje teritorijoje naujus pastatus statyti leidžia, tačiau Saugomų teritorijų įstatymas paveldo objektų teritorijose draudžia statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.
Nors verslininkai dievagojasi, kad sieks išlaikyti pastato autentiškumą ir istorinę išliekamąją vertę, atkurti senąją architektūrą ir išsaugoti likusius patalpų puošybos elementus, freskas, A. Gražulis tuo abejoja.
„Požeminiai garažai su tvarkymu ar eksponavimu neturi nieko bendra. Gali būti, kad juos planuojama statyti išrausus XV amžiuje šioje valdoje buvusias kapines“, – aiškina paveldosaugininkas. „Ogmios“ savo puslapyje internete jau skelbia, kad yra numačiusi 150 vietų automobiliams stovėti, 500 m² kavinę ir sporto salę bei tokio pat ploto konferencijų salę.
Nors tyrimų duomenys bus tik rudenį, verslininkai leidimų statyti dar neturi, bet elgiasi taip, lyg žinotų, kad tyrimų duomenys bus jiems palankūs ir leidimus statyti gaus. Beje, anksčiau verslininkai planavo įrengti tik 80-ties vietų požeminę stovėjimo aikštelę.
Toliau imituos apsaugą
Reglamentu verslininkai vadovaujasi, įsigiję pastatą Senamiestyje. Jame yra per 400 kultūros paveldo statinių.
„Pagal reglamentą vienas iš galimų tvarkybos darbų yra rekonstrukcija. Vadinasi, juos visus galima sunaikinti. Užprogramuotas masinis Vilniaus senamiesčio naikinimas, nes nėra konkrečių taisyklių dėl mūro naikinimo, stoglangių“, – apgailestauja A. Gražulis.
Seniau tokios taisyklės galiojo. Jos buvo ankstesnio, 1997-2003 metais galiojusio reglamento dalis. Paveldo komisijos posėdyje šias taisykles siūlyta tobulinti ir įtraukti į reglamentą, tačiau dalis komisijos narių tam prieštaravo. Komisijos narių balsams pasiskirsčius po lygiai, sprendimą neįtraukti taisyklių į reglamentą nulėmė pirmininkas Jonas Glemža.
Seime sprendžiant dėl jo kandidatūros į komisijos pirmininkus jis Darbo partijos narės Virginijos Baltraitienės įvardytas kaip žmogus, randantis kompromisą tarp to, kad būtų išsaugotas paveldas ir toliau vyktų plėtra visoje Lietuvoje. Rudenį nepritardama jo kandidatūrai piketavo Alternatyvi kultūros paveldo komisija.
Taisyklės, kurių atsisakyta, būtų dokumentas, aiškiai apibrėžiantis daug konkrečių apribojimų Senamiestyje. Anot A. Gražulio, jos iš tiesų reglamentavo, o ne imitavo apsaugą. Tiesa, kol jos galiojo (1997-2003 metais), Vilniaus senamiestyje buvo didinami parduotuvių vitrinų langai, atsirado stoglangių ir plastikinių langų, buvo padaryta daugybė Senamiestį sužalojusių veiksmų, kuriuos šios taisyklės draudė.
Statytojai skundžiasi, kad projektai derinami metų metais. Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė atkreipia dėmesį, kad Vakarų Europos šalyse paveldo apsaugą reglamentuojantys dokumentai yra aiškūs, todėl ir leidimus galima gauti greičiau.
„Kaip galima krepšinyje papirkti teisėją? Beveik neįmanoma, nes žaidimo taisyklės aiškios. O kai reglamente parašyta labai miglotai, galima pasirinkti, lengva interpretuoti, kaip tau patogiau. – aiškina J.Markevičienė, – Taisykles per posėdį nupūtė. O jos labai reikalingos. Valdininkas pasižiūrėtų, kad Senamiestyje negalima dėti plastikinių langų, ir būtų aišku.“
I.Kliobavičiūtės uždavinys – užstatyti gynybinę sieną
Nuo žmonių akių slėpti gynybinę sieną Vilniaus senamiestyje tampa tradicija. Klaipėdos g. 7 kultūros paveldo statinį, Oskierkų rūmus, kiemo pastatus bei Klaipėdos g. 5 pastatą, pristatytą prie gynybinės sienos, pagal reglamentą suplanuota leisti rekonstruoti.
Reglamento rengimui ir keitimui vadovavusi architektė Irena Kliobavičiūtė rengė Klaipėdos g.7 ir 7a esančių pastatų detalųjį planą, numatydama gynybinę sieną užstatyti pastatais. Teisintasi, kad gynybinės sienos fragmentus matysime eidami koridoriumi. Ši statyba įsikišus VKPK sustabdyta.
Reglamente Vilniaus pilių gynybinių sienų liekanos apskritai nepažymėtos, išskyrus mažus fragmentus ant Gedimino kalno ir prieš Pilies gatvę. Architektė I.Kliobavičiūtė taip pat numatė, kad netoli Katedros aikštės statomo viešbučio „Kempinski“ priestatas bus ant gynybinės sienos pamatų. Juos nuspręsta eksponuoti patalpoje.
„Gynybinė siena niekada nebuvo interjero elementas. Ji formuodavo panoramas, išryškino viduramžių miestą,“ – komentuoja paveldosaugininkas A.Gražulis.
I. Kliobavičiūtė rengė paminklotvarkos sąlygas prie pat gynybinės sienos išdygusiam pastatui adresu Subačiaus g. 11, Stačiatikių Šv.Dvasios vienuolyno teritorijoje. Anksčiau čia planuoti „Svečių namai - piligrimų viešbutis”, dabar statybininkai sako, kad čia bus biurai. Joks pastatas toje vietoje nėra stovėjęs. Statybos metu ekskavatoriui rausiantis po gynybinės sienos pamatais, iš jų byrėjo akmenys. Dalis gynybinės sienos liko viešbučio rūsiuose.
Paveldosaugininkas A. Gražulis komentuoja, kad I.Kliobavičiūtė susikūrė sau pačiai parankų reglamentą, jog galėtų senamiestyje kartu su užsakovais daryti ką nori.
Svarstymas dėl pliuso
Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė, tarsi darydama malonę, pažadėjo, kad reglamentas bus svarstomas su visuomene, nors prieš mėnesį su „Atgimimu“ net atsisakė kalbėti ir tvirtino, kad reglamentas nėra specialusis planas.
„Tai dokumentas, turintis specialiojo plano požymių. Aš visą laiką tam prieštaravau, bet ministerijos teisės skyrius mano, kad jį viešai apsvarstę išvengsime daugybės teismų ateityje”, – Valstybinės kultūros paveldo komisijos posėdyje kalbėjo I. Grigaitienė.
„Kai pamatysiu, kad bus pateikta, kai į realias pastabas bus atsižvelgiama, tada patikėsiu“, – I. Grigaitienės pažadais abejoja Vilniaus savivaldybės visuomeninės plėtros komisijos pirmininko pavaduotoja, architektė Rasa Navickienė.
Ji pamena, kad prieš tvirtinant bendrąjį Vilniaus miesto planą su visuomene buvo tariamasi formalaus pliuso: į daugumą pasiūlymų neatsižvelgta, o vėliau padaryti pakeitimai, kurie visuomenei nepateikti.
„Vilniaus taryba patvirtina, pavyzdžiui, aukštuminių pastatų išdėstymo schemą. Ji niekur nesvarstyta. Paskui ji staiga pagal tarybos įgaliojimus prilyginama specialiajam planui. Viešo aptarimo nebuvo, pasiūlymų nebuvo, skelbta spaudoje nebuvo. Labai patogu: taryba nusprendžia, o juridiniai kazusai skundžiami tik teisme.
Koks eilinis pilietis paduos tarybos sprendimą į teismą, kai Lietuvoje nėra apibrėžta, kas yra viešas interesas ir gali pilietis ginti tą interesą ar negali?“ – aiškina visuomenei savivaldybėje atstovaujanti architektė. Tokį veikimo būdą jai primena ir dabartinis Senamiesčio reglamento svarstymas.
„Labai gerai pavyko su sporto ir prekybos centrų schemomis, aukštuminių pastatų schemomis. Manau, lygiai tą patį receptą bandoma pritaikyti Vilniaus senamiesčiui“, – grėsmes įžvelgia R. Navickienė.
Miestiečiams trūksta informacijos
Architektė R. Navickienė įžvelgia ir kitą bėdą – išduodant nuosavybės dokumentus, įrašomas tik registro numeris, kuris savininkui, jei jis nėra nekilnojamojo turto specialistas, paveldosaugininkas ar restauruotojas, nieko nesako.
„Manau, kad Registrų centras turėtų į nuosavybės dokumentus kiekvienam piliečiui įrašyti, kokie yra apribojimai. Kad žmogus, įsigydamas turtą, žinotų, kiek tai jį įpareigoja, kad jis įsigyja turtą, kuris reikalauja didelių piniginių investicijų ir tikrai negalės daryti ko užsigeis“, – įsitikinusi R. Navickienė.
Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė patikino, kad keičiantis pastato savininkui tikrinama paveldo būklė. Priėmus sprendimą registruoti objektą Kultūros paveldo registre, duomenys perduodami ir nekilnojamojo turto registrui. Registrų centro išduodamoje pažymoje įrašoma, kad statinys įrašytas į kultūros paveldo registrą.
„Vietoj anksčiau buvusių trijų puslapių – trys sakiniai“, – savininkui pateikiamos informacijos kiekį kritikuoja architektė R. Navickienė.
Architektė miesto planavimo procesuose ir paveldosaugoje pasigenda šviečiamojo valstybinių institucijų darbo. Kultūros paveldo ekspertė J. Markevičienė sako, kad Kultūros ministerija ar departamentas savo puslapyje galėtų aiškinti žmonėms, kodėl svarbu rūpintis paveldu ir kaip tai daryti.
Pavyzdžiui, kodėl verta saugoti senus langus, kokia medinių langų šiluminė varža, kodėl jie ne blogiau nei plastikiniai.
J.Markevičienė Kultūros ministerijai siūlo bendradarbiauti su kokia nors užsienio ministerija ir paprašyti, kad leistų naudoti jų šviečiamuosius tekstus apie paveldą. Žinoma, pritaikius Lietuvos kontekstui.
