Patartų, kaip išvengti klaidų
Tauragėje Prezidento gatvėje 82 numeriu pažymėtas daugiabutis namas šiandien kitoks nei daugelis mieste esančių analogiškų pastatų. Tiesa, prieš keletą metų jis maža kuo skyrėsi – 40 butų stambiaplokštis, statytas 1991 metais. Praėjus dešimtmečiui nuo namo eksploatavimo pradžios prastos kokybės blokai ėmė trupėti, apšiuro sienos. Ilgainiui butuose buvo vis šalčiau, tad gyventojai ėmė galvoti apie renovaciją. Nors jie buvo susibūrę į bendriją, nuomonės dėl būtinybės atnaujinti namą išsiskyrė. Tuomet dauguma gyventojų tam nepritarė, ir imtis remonto nepavyko.
Tik 2006-ųjų gegužę butų savininkų susirinkime nutarta tvarkyti dokumentus, reikalingus namui atnaujinti, kaupti pradinį įnašą renovacijos darbams. Taip pat buvo priimtas sprendimas imti paskolą iš banko.
Bendrijos vadovai apgailestauja, kad anuomet neturėjo reikiamos patirties, trūko informacijos apie vienokių ar kitokių darbų būtinybę, jų naudą. Todėl liko neapšiltintas daugiabučio stogas, pamatai, nesutvarkytos elektros skydinės. Tačiau ir dalinė renovacija davė rezultatų. Energijos taupymo efektą gyventojai pajuto jau kitą šildymo sezoną – apšiltintos pastato sienos šildymo sąskaitas sumažino net du kartus.
Dabar Prezidento gatvėje 82 numeriu pažymėtas namas sutaupo daugiausia šilumos energijos iš visų Tauragės daugiabučių.
Namo bendrijos vadovai teigia daug ko išmokę, sužinoję savo klaidas ir pasiruošę kitiems patarti, kokių klaidų nedaryti. Anot jų, pirmiausia labai svarbu atsakingai pasirinkti darbų vykdytojus, nes nuo jų labai priklauso darbų kokybė ir kaina. Taip pat būtina šiltinti ne tik sienas, bet ir stogą bei pamatus, atnaujinti šilumos punktą pagal šiuolaikinius reikalavimus, pakeisti vamzdynus, sutvarkyti elektros skydines.
Senų problemų neišsprendė
„Nors šilumos tiekimo įmonės deda visas pastangas mažinti nuostolius šilumos trasose, čia sutaupytos lėšos iššvaistomos per kiauras namų sienas. Maža to, situacija nuolat prastėja. Neatnaujinamų daugiabučių namų ūkis kasmet sensta – vėjais paleidžiama vis daugiau šilumos“, – teigė LŠTA prezidentas V. Stasiūnas.
Daugiausia Vilniuje už šildymą mokėjo neefektyviai šilumą naudojančio namo, esančio Popieriaus g. 82, gyventojai. Jie šių metų vasario mėnesį 60 kvadratinių metrų ploto butui šildyti vidutiniškai sunaudojo 2520 kWh, kurios kainavo 551 litą. Sausį buvo šalčiau, tad vidutiniškai sunaudota net 3600 kWh, už jas sumokėta 752 litai.
Efektyviausiai vasarį Vilniuje šilumą naudojo daugiabutis, esantis Sviliškių g. 4. Jo gyventojai 60 kvadratinių metrų ploto butui šildyti sunaudojo tik 427 kWh ir mokėjo vos 93 litus. Sausį šio namo gyventojai butui šildyti sunaudojo 703 kWh ir mokėjo 147 litus.
„Niekaip negaliu suprasti pasisakymų, esą renovuotų namų gyventojai už šildymą moka tiek pat, kiek ir neatnaujintų. Konkretūs pavyzdžiai rodo ką kita, skaičiavimai – ne iš piršto laužti“, – kalbėjo V. Stasiūnas.
Trasose nuostoliai nebėra dideli
Modernizuotose šilumos trasose patiriami nuostoliai Lietuvoje praėjusį šildymo sezoną vidutiniškai sudarė 15,7 proc. Šiuo rodikliu Lietuva baigia pasivyti moderniausius Skandinavijos šilumos ūkius, kurių tinkluose prarandama apie 8–12 proc. šilumos energijos. Tarp didžiausių Lietuvos miestų pirmauja Vilnius, kurio šilumos trasose prarandama 12,3 proc. šilumos, Klaipėdoje prarandama 13,4 proc., Panevėžyje – 15,8 proc. Lyderiu tarp mažesnių miestų galima laikyti Mažeikius – čia patiriami šilumos nuostoliai sudaro 12,8 proc. Lazdijų šilumos trasose prarandama vos 13,5 proc., Šakiuose ir Utenoje – 14,3 proc., Švenčionyse – 15,1 proc. šilumos energijos.
„Deja, šiuos rodiklius nubraukia šilumos švaistymo statistika senuose daugiabučiuose namuose“, – sakė V. Stasiūnas.
Jis pabrėžė, kad jau ne vienus metus raginama skatinti biokuro naudojimą, tačiau kol kas vietos kuras diegiamas tik šilumos tiekėjų iniciatyva. Daugelis miestų išlieka priklausomi nuo „Gazprom“ tiekiamų dujų kainų. Nuo rugsėjo 1 dienos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintos šilumos kainos liudija, kad biokuru šildomuose miestuose tarifai yra daug mažesni.
Pavyzdžiui, Tauragės gyventojams šiluma kainuoja 16,21 ct/kWh, Ignalinos – 16,53 ct/kWh, Molėtų – 16,65 ct/kWh, Varėnos – 19,08 ct/kWh be PVM. Šiuose miestuose biokuras sudaro nuo 80 iki 100 proc. bendro kuro balanso.
Tarp gamtines dujas naudojančių miestų nėra nė vieno, kurio gyventojai mokėtų mažiau nei 20 ct/kWh be PVM. Pavyzdžiui, Prienų gyventojai už šilumą moka 29,41 ct/kWh, Joniškio – 28,42 ct/kWh, Pakruojo – 27,78 ct/kWh, Akmenės – 26,67 ct/kWh be PVM.
Investicija atsiperka tris kartus
Šilumos tiekėjų statistiką, kuri skelbia, kad renovuotų pastatų gyventojai už šildymą moka išties mažiau nei tie, kurie gyvena neapšiltintuose pastatuose, žino daugelis. Paklaustas, kokių dar reikėtų argumentų, kad gyventojai įtikėtų pastatų modernizacijos nauda, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas nedvejojo.
„Argumentas, kad po renovacijos gyventojai už šildymą moka perpus mažiau, yra vienas pagrindinių. Gerokai sumažėjusios sąskaitos geriausiai įrodo renovacijos naudą“, – sakė ministras.
Kitas argumentas – didesnė būsto vertė. Neseniai lankydamasis Žirmūnuose ir bendraudamas su gyventojais G. Kazlauskas išgirdo pavyzdį apie akivaizdžius kainų skirtumus. Greta vienas kito stovi du namai – renovuotas ir ne. Renovuotame name esantis butas kainuoja 30 tūkst. litų daugiau nei toks pat butas nerenovuotame name, o modernizavimo sąnaudos – tik 8 tūkst. litų.
Aplinkos ministras sutinka, kad tai visų pirma aktualu didžiųjų miestų gyventojams. Mažesniuose miestuose, kur kainos mažesnės, buto vertės padidėjimas nėra toks ryškus. Tačiau galima vardyti ir kitus privalumus, būtent – geresnes gyvenimo sąlygas. Nereikia pamiršti, kad gyvendamas renovuotame name žmogus ne tik perpus pigiau moka už šildymą, bet ir gyvena kur kas komfortabiliau: kambariuose būna nebe 18, o 22 laipsniai šilumos.
„Svarbu ir tai, kad dabar, pakilus šilumos kainoms, renovuotame name gyvenantys žmonės dar ir sutaupys. Anksčiau buvo skaičiuojama, kad po renovacijos grąžindamas paskolą ir mokėdamas už šildymą žmogus nemokės daugiau, negu dabar moka tik už šildymą gyvendamas nerenovuotame name. Dabar, šilumos kainoms pakilus ir turint galvoje tai, kad jos ir toliau tikriausiai kils – renovuotame name gyvenantis žmogus ne tik nemoka daugiau, bet dar ir sutaupo“, – tvirtino G. Kazlauskas.
Spręs patys gyventojai
Kai kuriose Vakarų valstybėse galioja nuostatai, pagal kuriuos naujai pastatyti ar atnaujinti namai privalo sunaudoti ne daugiau šilumos energijos, negu būna nustatyta. Lietuvoje irgi vis dažniau pasigirsta raginimų įvesti tokią tvarką.
G. Kazlausko nuomone, pas mus irgi yra nustatyta tvarka, kaip turi būti užtikrinama kokybė. Be to, yra numatyta ir papildomų priemonių.
„Už kokybę atsakingi visi proceso dalyviai: pradedant nuo investicijų projekto rengėjo, projektuotojo, techninės priežiūros specialisto, statybininko, rangovo. Už pažeidimus, vadovaujantis Statybos įstatymu, visiems gresia civilinė atsakomybė – išskyrus techninius prižiūrėtojus. Todėl dabar rengiame teisės aktų pataisas, kur ši atsakomybė numatyta ir jiems. Tai susiję ne tik su senų pastatų atnaujinimu, bet ir apskritai su statybos kokybės gerinimu“, – sakė aplinkos ministras.
Kalbėdamas apie galimybę privalomai kaupti lėšas daugiabučių remontui, G. Kazlauskas visų pirma pabrėžė, kad tai jokiu būdu nėra privalomas reikalavimas. Sprendimus dėl lėšų einamajam daugiabučio namo remontui turi priimti gyventojai – tokį nuostatą siūloma įtvirtinti teisės aktų pakeitimais, kuriems pritarė Vyriausybė. Civilinio kodekso pataisose aiškiai nurodoma, kad Vyriausybė tik parengs ir patvirtins pavyzdinę lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų pinigų naudojimo bei apsaugos tvarką. Tačiau tai nereiškia, kad naujoji tvarka bus privaloma visiems. Atvirkščiai, gyventojai patys turi nuspręsti, kas geriau – reguliariai kaupti lėšas ar gyventi nuo avarijos iki avarijos, kai didelę lėšų sumą reikia sukaupti per labai trumpą laiką. Jei gyventojai balsuos prieš kaupimą, jokių lėšų iš jų nebus renkama. Tačiau tokį sprendimą priėmusio daugiabučio gyventojai vėliau neturėtų kaltinti valstybės institucijų, esą jos nesirūpina jų gyvenimo kokybe.
„Naujoji tvarka atiduoda sprendimą į gyventojų rankas – jie gali pasinaudoti Vyriausybės siūlymais, bet gali ir abejingai laukti pirmos rimtesnės avarijos ir padengti su jos šalinimu susijusias išlaidas, kaip yra dabar. Vienas pagrindinių tikslų rengiant pataisas buvo siekis apsaugoti gyventojus nuo daugiabučius administruojančių bendrovių savivalės. Dabar administratoriai gali savo nustatyta tvarka rinkti – o dalis jų ir renka – tos pačios paskirties įmoką, tik galbūt kitaip ją pavadinę. Tačiau gyventojai net neturi galimybių sužinoti, kur tie pinigai patenka, kiek jų sukaupta, kam jie naudojami“, – sakė G. Kazlauskas.
Anot jo, todėl Vyriausybė ir siūlo parengti aiškią, skaidrią ir kelią piktnaudžiavimams užkertančią tvarką. Tikimasi, tai padės sumažinti Aplinkos ministeriją pasiekiančių nusiskundimų skaičių dėl to, kad gyventojų kaupiamos lėšos nepagrįstai naudojamos net ir įsiskolinusių kaimynų įsipareigojimams padengti.
„Galiausiai manau, kad sprendimas kaupti pinigus galėtų duoti teigiamų postūmių ir kalbant apie renovaciją. Su tuo sutinka ir specialistai“, – kalbėjo ministras. Kaip pavyzdį jis paminėjo daugiabučių namų bendrijas vienijančios asociacijos vadovą Juozą Antanaitį, kuris ne kartą yra minėjęs, kad kaupti lėšas būtina. Tai darantys gyventojai per tam tikrą laiką galėtų sukaupti tiek pinigų, kad jų užtektų ir namui modernizuoti, neimant jokios paskolos iš banko.
