Patys rūpinosi darbais
Kaune A. Ramanausko-Vanago gatvės trečiojo namo bendrijos pirmininkas Zenonas Baranauskas 2008 metais prasidėjus daugiabučio renovacijos darbams dienas leido ant pastolių, nes rūpėjo kontroliuoti ne tik statybininkų perkamas medžiagas, bet ir jų darbą.
Savo jėgomis parengę investicinį projektą – pasinaudoję atitinkamą kvalifikaciją turinčios vienos bendrijos narės paslaugomis, namo gyventojai apskaičiavo, kad sutaupė apie 700 tūkst. litų. Vietoj renovacijai planuotų 2,5 mln. litų užteko 1,8 mln. litų.
Techninį projektą irgi rengė pačių gyventojų pasirinkti specialistai. Įmonių, kuriose lankėsi bendrijos atstovai, siūlymai skyrėsi 20–30 tūkst. litų. Kauniečiai nesirinko pigiausių paslaugų. Taip pat buvo surengti net septyni atskirų darbų rangovų konkursai. Namo komisija, anot Z. Baranausko, svarstė tik tuos siūlymus, kurie atitiko pateiktus reikalavimus. Paskutiniame etape pasirinktas laimėtojas, pasiūlęs darbus atlikti už mažiausią kainą.
Didžioji dauguma namo bendrijos narių, anot pašnekovo, balsavo už renovaciją. Jos nauda abejojo tik gaunantieji valstybės paramą. Name apšiltinti pamatai, stogas, cokolis, įrengti nauji liftai, pakeisti langai ir durys, vamzdynai, radiatoriai, suremontuotos laiptinės. Pirmininkas apskaičiavo, kad sąskaitos už šildymą baigus renovacijos darbus sumažėjo daugiau kaip 60 proc.
Dabar Z. Baranauskas negaili patarimų gyventojams, pradedantiems renovacijos karuselę: kalba apie tai, kad svarbu yra ne gauti paslaugą už mažiausią kainą, o medžiagų bei atliktų darbų kokybė, techninė priežiūra.
Dalinės renovacijos kaina
Pavyzdiniu laikomo Kauno daugiabučio gyventojai projektuotojus rinkosi įvertinę jų patirtį, tačiau įprastai, architekto Henriko Žukausko teigimu, pasirenkami pasiūliusieji mažiausią kainą. Premjero Algirdo Butkevičiaus visuomeninis patarėjas aplinkosaugos klausimais H. Žukauskas įsitikinęs, kad mažiausios projektavimo ar statybos darbų kainos kriterijus apskritai neturėtų būti taikomas – tik racionalūs, ekonomiški kriterijai. „Mažiausia kaina viešuosiuose pirkimuose gali būti taikoma, jei perkamas stalas, pieštukas, automobilis įmonei ar telefono aparatai“, – komentavo architektas.
Juolab Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta galimybė rinktis arba pigiausią, arba ekonomiškai naudingiausią prekę. Kiekvienas statinys, anot architekto, turi būti traktuojamas kaip individualus produktas ir jam taikomi individualūs sprendiniai. „Kaip galima nusipirkti architektūrinius ar konstruktyvinius sprendinius už mažiausią kainą? Juk neištyrinėjus pastato, nežinant jo problemų, net negalima apytiksliai pasakyti, kiek kainuos darbai, – svarstė H. Žukauskas. – Visais atvejais projektas turėtų būti perkamas, jei tinka jo estetinė išraiška, atitinka funkcija. Nesvarbu, kiek jis kainuoja. Užsakovas turėtų pirkti funkciją ir vaizdą, kuris jam reikalingas.“ Planuojant renovaciją ypač svarbu įvertinti pastato ligas, problemas ir pateikti tik tam objektui būtinus sprendinius. Anot H. Žukausko, namo apklijavimo izoliuojančiomis medžiagomis, langų keitimo ir stogo tvarkymo negalima vadinti renovacija. Ypač jei daugiabutis statytas prieš 70 ar 80 metų.
Namą būtina renovuoti iš esmės: įvertinti konstrukcijas, pakeisti visas inžinerines sistemas, radiatorius, subalansuoti šildymo apskaitos sistemą. Apie būtinybę renovuojant namą sutvarkyti ir šildymo sistemas taip pat kalbėjo Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas Jonas Mulevičius.
„Šiuo metu eksploatuojami statiniai statyti sovietmečiu ar šiek tiek vėliau. Juose įrengta vienvamzdė šildymo sistema. Viršutiniame namo aukšte gyvenantieji tikėtina šyla, žemesnių aukštų – šiluma nesiskundžia, o apatinių trijų aukštų gyventojai šąla“, – pasakojo J. Mulevičius. Pasak jo, sutvarkius tik šilumos punktą, apšiltinus sienas, stogą, gyvenimas pagerėja nežymiai. Ne paslaptis – didžioji dalis daugiabučių gyventojų seniai pasirūpino pagerinti gyvenimo sąlygas: kas sumontavo papildomų radiatorių, o kas įsirengė ir grindų šildymą ar atliko kitokius pakeitimus. Tad būtina subalansuoti šildymo sistemą.
Nors statybų ekspertai mėgina įrodyti, kad senų stambiaplokščių namų konstrukcijos atlaikys dar šimtmetį, H. Žukauskas šiandien toli gražu nėra vienintelis, manantis, kad neverta kai kurių reanimuoti – racionaliau statyti naujus namus.
„Rytų Vokietijoje, Airijoje, Maskvoje ir netgi Minske dalį neekonomiškų ir susidėvėjusių blokinių namų nugriovė, o jų vietoje pastatė naujus. O mes šokinėjame kaip zuikiai apie seną daiktą ir džiaugiamės, kad tokių renovuosime du ar tris šimtus. Praeis 5–10 metų, grįšime prie tų pačių klausimų, tik padariniai ir sprendimų kaina bus keliskart didesni. Blokinių namų garantija – 50 metų, vadinasi, namo pastovumui, saugumui ir tvirtumui atėjo kritinis laikas – jo konstruktyvas vieną dieną gali neatlaikyti. Apklijavus namą izoliacinėmis medžiagomis ir nepagalvojus apie gerą konstruktyvą, konstrukcijų vėdinimą, įdėtinės laikomosios metalo konstrukcijos gali pradėti koroduoti dar greičiau, – aiškino architektas. – Prieš renovuojant būtina ištirti pastato sandarumo lygį, pažeidimus ir t. t. Kiek žinau, niekas to nepaiso, tiesiog sudaro miestuose ir miesteliuose renovuotinų daugiabučių sąrašus. Juos apklijuos, išvaizda bus puiki, bet dėl taupumo atsisakius oro cirkuliaciją reguliuojančių sistemų pastatai pradės pelyti.“
Pašnekovas neabejoja, kad ateityje bus priimami ne politiniai ar statistikai naudingi, bet ekonomiški ir racionalūs sprendimai. „Seni automobiliai atiduodami į sąvartyną. O kaip elgiamės su pastatais? Patogumą, sveikatą, ekonomiškumą lemia ne nudažyta pastato išorė, bet būtini techniniai sprendimai, kurie nėra pigūs. Kiekvienu atveju reikėtų apskaičiuoti, kas yra naudingiau, geriau ir sveikiau“, – komentavo H. Žukauskas.
Kai kuriuos sprendimus atidedame
Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas Remigijus Simanavičius irgi apgailestavo, kad vėdinamų sistemų įrengimas modernizuojamuose daugiabučiuose vis dar nėra tapęs norma. To nenumatyta norminiuose aktuose, apie tai užsimenama tik nedaugelio renovacijai besirengiančių daugiabučių bendrijų susirinkimuose, o ir tokiais atvejais neretai numojama ranka – atsidarys langus ir išsivėdins. „Viena vertus, iš dalies tai pačių užsakovų problema – mes pratę gyventi kiauruose namuose, kurie vėdinasi be mūsų pastangų, ir net nesuprantame to klausimo. Kita vertus, daugelio renovuotinų daugiabučių gyventojams terūpi sumažinti šildymo sąskaitas, ir nesvarbu, kad jos sumažės sveikatos sąskaita“, – svarstė R. Simanavičius.
Daugeliu atvejų žmonės nė nesuvokia, kodėl parėję namo staiga užsimano miego. „Juk tai nebūtinai susiję su nuovargiu – tikėtina, kad patalpoje tiesiog trūksta deguonies. Ir galvą rytą gali skaudėti kaip tik dėl to. Beje, jei žmogus jau yra patyręs, kas yra gyvenimas vėdinamose patalpose, atsidūręs kitokiose jaus didelį diskomfortą. Atsiranda priklausomybė nuo gero oro“, – sakė R. Simanavičius.
Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas pripažino: techniniai vėdinimo įrengimo sprendimai senuose daugiabučiuose sudėtingesni, tie statiniai nėra pritaikyti priverstiniam vėdinimui, tad suprojektuoti sistemą tikrai nėra paprasta. Kartais tam trukdo ir higienos normos, techniniai statybos reglamentai. Problema ir tai, kad įrengiant vėdinimo sistemą darbus reikia atlikti ir butuose. Ir tada viskas priklauso nuo gyventojų – sutinka ar nesutinka jie, pavyzdžiui, nukabinti kokią spintelę. Vis dėlto šios srities specialistai, patikino R. Simanavičius, neabejoja, kad vėdinimo sistemos, siekiant kompleksinio rezultato, renovuojant pastatus turi būti privalomos, o situacijos, kurios laukia apšiltinus daugiabutį ar pastačius naują statinį, turi būti įvertintos dar projektavimo stadijoje. Energiškai efektyvus būstas privalo būti sandarus, nes sumažinus šilumos nuostolius per atitvaras esminiai nuostoliai patiriami būtent dėl nesandarumo. O sandariame būste užtikrinti sveiką mikroklimatą galima tik jį vėdinant. Jeigu apie problemas pradedama galvoti tik jas jau pajutus, sprendimai gerokai pabrangsta. Todėl specialistai siūlo žymiai daugiau dėmesio skirti projektavimui ir sprendimų parinkimui.
Pasak Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininko, atvejų, kai ignoruojama vėdinimo sistemų būtinybė, pasitaiko ir statant naujus pastatus – nekilnojamojo turto plėtotojai tiesiog baiminasi, kad klientams dėl tam reikalingų investicijų pabrangęs būstas taps nepatrauklus.
„Kol rinkoje nėra statinių su geru mikroklimatu paklausos, tol tokie sprendimai nebus populiarūs“, – pripažino asociacijos valdybos pirmininkas. Tiesa, naujai statybai nuo 2016 metų, kai bus galima statyti tik A kategorijos statinius, vėdinimo sistemų įrengimas su efektyvia šilumogrąža taps privalomas.
„Jau šiandien atsakingai į ateitį žiūrintys nekilnojamojo turto plėtotojai, kai kurios savivaldybės, statytojai, architektai projektuoja energiškai efektyvius ir modernizuojamus, ir naujus pastatus. Mūsų asociacijos nariai besikreipiantiesiems teikia išsamias konsultacijas apie tokių pastatų projektavimo ypatumus, padeda parinkti racionalius, ekonomiškai pagrįstus sprendimus, atlieka projektų vertinimą, pastatų sandarumo tyrimus, oro kokybės matavimus, – kalbėjo R. Simanavičius. – Reikia pasakyti, kad kartais žmonės nė nesuvokia, kad dėl jų gyvenimą gadinančių problemų – patalpose besikaupiančios drėgmės ar priešingai – dėl pernelyg sauso oro, pelėsio atsiradimo, kaltas netinkamas pastato vėdinimas.“
Pavyzdžio nerodo ir valdžios institucijos
Didžiulė problema yra viešųjų pastatų, tokių kaip mokyklos ir vaikų darželiai, renovavimas. Vėdinimo sistemos čia irgi retenybė. „Anksčiau vaikai šalo, o dabar sėdi 22 laipsnių temperatūros grybelio apimtose patalpose ir kvėpuoja CO2. Ir serga“, – sakė viešosios įstaigos Žaliosios energetikos centro (ŽEC) vadovas Vaidotas Levickis.
ŽEC, kaip ir Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, yra atlikusi ne vieną patalpų oro tyrimą ugdymo įstaigose. „Oro kokybė klasėse yra ypač bloga. Viena vertus, langų atidarymas per pertraukas padeda tik kelias minutes, kita vertus, vėdinant stipriai švaistoma sutaupyta šiluma, dėl kurios mes ir renovuojame pastatus, – antrino R. Simanavičius. – Svarbiausia – daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo, kad kvėpuojant tokį neišvalytą orą ne tik blogėja savijauta, bet ir menksta žinių įsisavinimas.“
„Be to, juk kalbame apie augantį organizmą ir nežinome, kokį ilgalaikį poveikį jam turės tokios mokslo sąlygos“, – sakė V. Levickis.
Reikiami sprendimai atidedami dėl to, kad skaičiuojant elementariai vėdinimo sistemų įrengimas neduoda ekonominės grąžos, pripažino pašnekovai. „Mes mėgstame taip vertinti – ar atsiperka investicijos: ar atsiperka sveikata? Ar atsiperka sveikas maistas? – komentavo Lietuvos pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas R. Simanavičius. – Akivaizdu, reikia intensyviai šviesti visuomenę. Bet manau, kad tas klausimas greitai nebus išspręstas. Vis dėlto tik laiko klausimas, kada tie seni namai galbūt bus griaunami su visomis apšiltintomis sienomis – pastato gyvavimo ciklas vis viena yra ribotas.“
Tenka pripažinti, kad bendros Europos direktyvos, patalpų mikroklimatą reglamentuojančių dokumentų kol kas nėra. Bet šalys ir be nurodymų sprendžia šiuos klausimus. Vienas tokių pavyzdžių yra švariu oru, ypač viešuosiuose pastatuose, labai besirūpinanti Danija. Čia beveik visose mokyklose diegiamos vėdinimo sistemos. O tada, pasak R. Simanavičiaus, procesas perkeliamas ir į kitus statinius. Kaip minėta, atsiranda priklausomybė nuo gero oro.
ŽEC vadovas V. Levickis mano, kad valstybė be reikalo į tokių problemų sprendimą neįtraukia nevyriausybinių organizacijų – jos šiandien yra kur kas lankstesnės, novatoriškesnės.
Prievaizdų gausu
Statybininkų, renovuojančių daugiabutį, darbą prižiūri statinio statybos techninis prižiūrėtojas, statybos darbų kokybę papildomai kontroliuoja Būsto ir urbanistinės plėtros agentūroje įsteigto Kokybės kontrolės skyriaus specialistai.
Techniniais prižiūrėtojais nepasitikinčius gyventojus turėjo nuraminti 2012 metais įsigaliojęs privalomasis draudimas kiekvienam objektui. Tačiau ir tai neužtikrina gero rezultato. Pasak H. Žukausko, techniniam prižiūrėtojui suvertus atsakomybę už viską, gero rezultato pasiekti taip ir nepavyks. „Svarbiausia yra projektas, kuriame turi būti priimti patys reikalingiausi, ekonomiškiausi, racionaliausi sprendimai. Statybininko užduotis – tik įvykdyti projektinius sprendimus: jokių improvizacijų, racionalizacijų ar taupymų. Bet sukontroliuoti, kokias medžiagas perka statybininkai, nėra paprasta“, – pripažino H. Žukauskas.
Tipinis projektas – tik apmatai
Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas J. Mulevičius atkreipė dėmesį, kaip svarbu tinkamai suformuluoti projektavimo uždavinius skelbiant viešąjį pirkimą. Techninę priežiūrą šiuo metu gali vykdyti fiziniai ir juridiniai asmenys. Nors nuo praėjusių metų pabaigos privalomas techninės priežiūros draudimas, tačiau, pasak J. Mulevičiaus, juridiniai asmenys draustis neskuba, o su fiziniais pačios draudimo įmonės vengia turėti reikalų. Mat draudimo įmonės įsipareigoja atlyginti žalą ne tik tretiesiems asmenims, bet ir užsakovui. Techninį prižiūrėtoją pasirinkus konkurso būdu ir už mažiausią kainą, nereikia stebėtis, jei jis techninę priežiūrą vienu metu vykdo skirtinguose miestuose ir nei pajėgia, nei nori tinkamai atlikti pareigas.
J. Mulevičius įvardijo renovacijos projektuose besikartojančias sistemines klaidas. Dažniausiai tai – nepasirūpinimas tinkamai apšiltinti cokolį, pirmojo aukšto perdangą, laiptinių nešildymas. Ne visuose renovacijos projektuose pakankamai dėmesio skiriama gaisrinei saugai. Prieš keletą metų naujai renovuotame – polistireniniu putplasčiu apšiltintame – name Jonavoje kilus gaisrui namo fasado fragmentas virš gaisro židinio buvo visiškai sugadintas. Tikėtina, buvo panaudotos ugniai neatsparios medžiagos.
Būsto renovavimo programos vykdytojams nusprendus taupyti lėšas projektavimui, pasiūlyta daugiabučius renovuoti pagal tipinius būsto renovavimo projektus. Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas J. Mulevičius įsitikinęs, kad prieš imantis tipinio projekto kiekvienu atveju būtina atlikti konkretaus namo analizę – įvertinti jo techninę būklę, atlikti energinį auditą. Mat daugiabučius kamuoja ne tik problemos, susijusios su išderinta šildymo sistema, bet ir skirtingos ligos: vienuose susidėvėjusios tarpblokinės siūlės, kituose – problemiškas stogas, šlampa cokolis ar kaupiasi drėgmė.
„Tipinis projektas galėtų būti pradžių pradžia, bet kiekvienu atveju namą būtina ištirti ir įvertinti, po to tipinį projektą pritaikyti konkrečiam pastatui“, – komentavo Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas.
