Nauja – tai pamiršta sena
Tiesiog sutapimas, bet prasmingas, kad pokalbis apie PPP, kurį surengė Lietuvos statybininkų asociacijos ekonomikos grupė, vyko Kaune, bendrovės „YIT Kausta“ būstinėje. Šis miestas yra tokios partnerystės lopšys.
Dar XIX a. pabaigoje belgų koncesininkai laimėjo teisę čia statyti elektrinę. Petrašiūnų elektrinė, davusi šviesą 1931 m. rudenį, irgi priklausė belgams. Garsusis Žaliakalnio funikulierius, pradėjęs veikti tais pačiais metais, – vokiečių firmos „Kurt Rodolph“ koncesinis projektas. Degtukų gamybos ir prekybos koncesija, net monopolis buvo švedų.
Po daugelio metų kauniečiai atgaivina senas tradicijas. Pernai maždaug tuo pačiu laiku kaip ir dabar buvo baigtas stambus koncesinis objektas – naujojo M. K. Čiurlionio tilto transporto mazgas. Savivaldybė, trūkstant lėšų investicijoms, nusprendė pasinaudoti Koncesijų įstatymu, priimtu dar 1996 m., ir paskelbė koncesijos konkursą. Jį laimėjo ir pernai rudenį projektą sėkmingai baigė įgyvendinti UAB „Hidrostatyba“, atlikusi darbų daugiau kaip už 80 mln. litų. Koncesijos būdu UAB „Kamesta“ įrengė Aleksoto tilto transporto mazgą. Skelbiama Kauno arenos, kurią stato UAB „Vėtrūna“, operatoriaus koncesija, kurios trukmė – 25 metai.
Gauni šiandien – moki rytoj
„Koncesija tėra viena iš PPP formų“, – aiškindamas apie teisinį tokių sutarčių reguliavimą, sakė Londono Sičio advokatų kontoros „Eversheds“ partneris Lietuvoje Jonas Saladžius. Anot jo, esminis skirtumas tarp koncesijos ir viešojo sektoriaus bei privataus verslo partnerystės – rizikos pasiskirstymas. Koncesijos atveju visa rizika turėtų tekti privačiam subjektui, investuotojui. Jis projektuoja, stato, finansuoja, valdo objektą, renka už tai mokestį ir sutartyje numatytu terminu atiduoda jį viešajam sektoriui – valstybei arba savivaldybei. Kitais atvejais PPP atvejais rizika privačiam investuotojui perduodama iš dalies.
Viešaisiais projektais gali būti bendroji (keliai, tiltai, aerouostai, saugyklos) ar socialinė (mokyklos, ligoninės, bibliotekos) infrastruktūra, šio tipo būstai ir platus paslaugų spektras – nuo gatvių apšvietimo iki mokslo tiriamųjų darbų.
Pasak J. Saladžiaus, tai galimybė turėti modernią infrastruktūrą šiandien, mokant už ją rytoj. Anot jo, tai gerai žinojo jau romėnai, tiesę kelius ir rinkę mokestį už naudojimąsi jais.
Ekspertų vertinimu, PPP yra vienas iš racionaliausių problemos sprendimo būdų, esant ribotoms finansinėms viešojo sektoriaus galimybėms. Jų paskaičiavimais, reikės kelių dešimtmečių, norint atnaujinti visas šalies mokyklas, darželius, esant dabartiniam investicijų mastui. Trylika metų užtruktų pažangios universitetų infrastruktūros kūrimas. Miglota socialinio būsto perspektyva.
Reikia pūsti visais trimitais
Lietuvoje PPP patirtis tėra užuomazgoje, nors pirmoji konferencija apie tai įvyko prieš dešimtmetį. Kadangi iki šiol įstatymiškai buvo apibrėžta tik viena PPP forma, būtent koncesija, yra įvykdyta apie 45 projektai, kuriuos sąlyginai galima vadinti koncesiniais. Be jau minėtųjų Kaune, Viešosios politikos ir vadybos instituto nuomone, sėkmingu galima laikyti Vilniaus šilumos ūkio nuomos projektą, kurio sutartis buvo pasirašyta 2002 m. Dabar šilumos ūkius yra išnuomojusios 14 savivaldybių. Aktyviai dirba su koncesiniais projektais „Rubicon group“ įmonės. Vienas iš jų – Vilniaus miesto pramogų ir poilsio parkas su universalia „Siemens“ arena.
Bet ir to užtenka, kad įsitikintum tokių projektų nauda valstybei ir visuomenei. Pakanka nedidelių pradinių viešojo sektoriaus investicijų, lieka lėšų kitoms valstybės reikmėms, užtikrinamas geresnis paslaugos valdymas, o tai beveik visada efektyviau sugeba privatus investuotojas. PPP daugeliu aspektų pranoksta ir viešąjį pirkimą.
Todėl, anot J. Saladžiaus, reikia pūsti visais trimitais, jeigu pavyksta sėkmingai įgyvendinti nors vieną tokį projektą. Pasaulio ir Europos šalyse įvykdytų ir pasirašytų šio pobūdžio kontraktų žemėlapyje Lietuvos nėra.
Tuo tarpu Ispanijoje 2001–2008 m. buvo sudaryti 38 tokie sandoriai ir pasirašyta kontraktų už 4,1 mlrd. Eurų, Prancūzijoje – 34 sandoriai už 4 mlrd. Eurų, Italijoje ir Airijoje sutarčių suma viršijo 3 mlrd., Lenkijoje – 1,5 mlrd. eurų. Latviai taip pat suspėjo į sparčiai riedantį šimtuko valstybių traukinį.
Tačiau PPP madas Europoje diktuoja Jungtinė Karalystė, sėkmingai taikanti įvairius viešosios ir privačios partnerystės modelius jau du dešimtmečius. Čia kasmet pasirašoma apie 60 PPP sutarčių už 2–5 mlrd. svarų sterlingų. Nuo 1990 m. įgyvendinti 935 projektai, kurių vertė – per 66 mlrd. svarų. Valstybės ir privačios iniciatyvos dėka buvo atnaujintos 93 ligoninės (5,3 mlrd. svarų), apie 5,5 mlrd. skirta Londono metro pertvarkai, per 15 metų numatoma pastatyti ar iš pagrindų atnaujinti visas mokyklas, vykdoma aibė kitų projektų.
Kas bus lietuviškasis Tony Blairas
Britams pasisekė. PPP iniciatyvas energingai palaikė pats Ministras Pirmininkas Tony Blairas, iškėlęs idėją, kad moderni infrastruktūra turi atsirasti glaudžiai bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriui.
Lietuvoje vadžias tvirtai laiko jo didenybė viešasis pirkimas, kurio siūlomą karčią taurę priversti išgerti beveik visi konkursų dalyviai. Vienu metu prie Finansų ministerijos buvo skyrius, kuris turėjo rūpintis PPP idėjų puoselėjimu ir diegimu. Paskui jis nunyko, dabar vėl bandoma įpūsti dvasią.
Vyriausybė jau patvirtino šių projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles, nurodė Finansų ministerijai iki metų pabaigos parengti visus kitus dokumentus. Darbas nemažas, reikia patikslinti ir priimti bent penkių įstatymų, kai kurių poįstatyminių aktų nuostatas. Investicijų įstatymas, sudarantis prielaidas PPP principams įgyvendinti, jau priimtas ir įsigalios nuo 2010 m. sausio 1 d. Pagrindinius svertus numatoma suteikti Finansų ministerijai, metodikos centro funkcijos teks Centrinei projektų valdymo agentūrai.
Bet kas bus tas lietuviškasis Tony Blairas, klausimas tebėra atviras. Be lyderio visos idėjos, net ir labai geros, gęsta. Gal Ministras Pirmininkas? Jis pareiškė savo nuomonę: „Kadangi PPP yra visiškai nauja programa, ją reikia atsakingai valdyti, bet neturime trypčioti vietoje, o drąsiai eiti į priekį“. O gal, sakau, finansų ministrė? Pagaliau yra ūkio ministras, žadantis PPP iniciatyvoms jau artimiausiu metu įlieti milijardus!
Įspėjo dėl rizikų
„Pirmieji koncesiniai projektai mūsų mieste, ypač M. K. Čiurlionio transporto mazgas, įvertinant jo inžinerinį sudėtingumą, investicijų ir darbų mastus, labai pasisekė“, – sakė Kauno savivaldybės Miesto ūkio departamento Statybos skyriaus vedėjas V. Abramavičius.
UAB „Hidrostatyba“, kuri pralaužė ledus, valdybos pirmininko Jono Dumašiaus nuomonė tokia pat – bendrovė šį objektą be didelio vargo eksploatuoja, savivaldybė laiku moka koncesijos mokestį. Bet kartu jis įspėja, kad PPP projektai tik išoriškai atrodo labai patrauklūs, tačiau įvykdomi sunkiai, yra rizikingi.
„Hidrostatyba“ su rizikomis susidūrė praktiškai. Sverdama savo galimybes, tardamasi su bankais, draudėjais, svarstydama, ar ne per drąsu prisiimti atsakomybę 23 metams į priekį, dėdama antspaudą ir pasirašydami ant koncesijos sutarties, kurios apimtis 130 puslapių ir derinimas truko 8 mėnesius.
„PPP yra efektyvi priemonė, bet ne panacėja“, – sakė Aleksandras Abišala, konsultacinės firmos „A. Abišala ir partneriai“ vadovas, taip pat įspėdamas apie rizikas. Tarp jų gali būti neapskaičiuoti išlaidų ir pajamų šaltiniai, partnerių pasirinkimo peripetijos, statybos, objekto panaudos ypatumai. PPP projektus taip pat lydi valiutų kurso galimų pokyčių, politinės konjunktūros, paslėpto protekcionizmo pavojai, galimi korupcijos atvejai, negatyvi visuomenės nuomonė.
Tokių kliuvinių Lietuvoje ieškoti su žiburiu nereikia. Praktiškai beveik nėra nė vieno ženklesnio objekto (nebūtinai koncesinio), kurio statybos proceso netemdytų įtarimų šešėliai, skandalai, visuomeninių organizacijų protestai. Koncesiniai projektai Kaune taip pat sutinkami ne su gėlėmis. Prieškario Laikinosios sostinės burmistras Antanas Graurogkas savivaldybėje irgi kabino žibalines lempas, protestuodamas prieš pernelyg aukštas belgiškos elektros kainas.
„Laukiu tikros grynakraujės koncesijos, nes dabar už paslaugas vartotojui moka ne jis pats, bet savivaldybė. Reikia sudaryti galimybes investuotojui prisiimti visą atsakomybę bei riziką“, – teigė V. Abramavičius.
Pasak A. Abišalos, realus gyvenimas yra ne instrukcijų knygelė, išvengus kai kurių niuansų, įvertinus galimas rizikas, PPP projektu galėjo tapti ir amžinatilsį LEO LT. Netgi Didžiojoje Britanijoje ne viskas sklandu - PPP keliu ateina apie 15 proc. investicijų.
„Mes jau mokame valdyti statybų rizikas, kitko dar reikia mokytis ir geriau, kad jas prisiimtų tas partneris, kuris sugeba tai daryti efektyviau,“- sakė A. Abišala.
Jeigu būtų Karalius
Liepos mėnesį Ministro Pirmininko A. Kubiliaus potvarkiu sudaryta darbo grupė atrinko šešis bandomuosius projektus iš sveikatos, švietimo, transporto ir kitų sričių, kurie turėtų būti įgyvendinti pagal PPP taisykles. Tarp jų Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės korpusas, Balsių mokykla, Palangos miesto aplinkkelis, socialinio būsto statyba Alytuje, Policijos departamento dviejų komisariatų, areštinės statyba Vilniuje, nenaudojamų pastatų pritaikymas kalėjimui Pravieniškėse.
„Jeigu būčiau Lietuvos ir Lenkijos karalius, paleisčiau iškart į gyvenimą šiuos projektus, vadovaudamasis dabartine įstatymine baze. Po to daryčiau praktines išvadas“, – sakė A. Abišala.
Dabar, anot jo, žinant mūsų valdžios gebėjimus, aparato apsukas, įvertinus bismarkinę teisę, stengiantis viską iki smulkmenų reglamentuoti, yra pavojus, kad jų įgyvendinimo pradžia nusikels 2–3 metams. UAB „Hidrostatyba,“ sėkmės paskatinta, Klaipėdos regiono savivaldybėms pasiūlė du poilsio ir pramogų kompleksų koncesinius projektus, bet pastarosios atsisakė. „Politinis lygmuo regionų savivaldybėse yra labai žemo lygio ir PPP jiems mažai terūpi. Apie bandomuosius projektus tikriausiai bus ilgai kalbama, nors dabar, kritus statybų kainoms, yra geriausia galimybė juos įgyvendinti“, – sakė Jonas Dumašius, UAB „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas.
Juozas Zykus, sąjūdžio „Vilniaus metro“ įkvėpėjas, kurio galva pramušta naujoms idėjoms, jau dabar kartu su Nekilnojamojo turto plėtros asociacija siūlo bent 15 galimų PPP projektų, kurių du pasiryžęs įgyvendinti savo iniciatyva. Surengė net jų mugę. Bet ir jis baiminasi, kad idėja nebūtų paskandinta diskusijose ir pažaduose, kaip kad atsitiko su daugiabučių namų modernizavimo programa.
„Mūsų valdžiai trūksta mąstymo mastelio. Jie mano, kad šešiais objektais kaip Kristus dviem kepaliukais duonos pamaitins statybininkų armiją ir dar trupinių liks. Taip šios armijos nepamaitinsi“, – sakė Juozas Zykus, UAB „Vilniaus rentinys“ valdybos pirmininko pavaduotojas. Pagrindinis svertas, kad taip neįvyktų, tai pačių investuotojų ryžtas, asocijuotų struktūrų ir visuomenės atkaklumas bei spaudimas. Antanas Butkus, Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas, ekonomikos grupės vadovas sakė: „Nebuvome pakankamai atkaklūs, siūlydami efektyvesnį daugiabučių namų modernizavimo modelį. Pasimokykime ir būkime ryžtingesni, kovodami dėl viešojo ir privataus verslo partnerystės idėjų ir projektų likimo. Tai svarbi antikrizinė priemonė“.
Valdžios pažadai šiemet paleisti programą ir atnaujinti 500 daugiabučių virto iliuzija. Ar ja netaps ir PPP projektai? Klausimas dar be atsakymo. Tik trys „P“.
