Statistika iškalbinga: iki šiol Kauno mieste individualių namų yra daugiau nei Vilniuje, nors sostinėje gyventojų jau beveik dvigubai daugiau nei Kaune.
Giraitė
© DELFI / Rafael Achmedov

Nuosavų namų statybos toliau plečiasi tiek Kaune, tiek Kauno rajone. Kauniečiams nuosavas individualus namas išlieka vienas svarbiausių prestižo rodiklių. Tuo naudojasi ir nekilnojamojo turto statytojai.

Miestas tapo statybų aikštele

Statybų bumas Kaune prasidėjo, kai miestas tapo laikinąja sostine (1919–1939). Į Kauną iš okupuoto Vilniaus persikėlė politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas. Daugeliui įstaigų buvo statomi specialūs pastatai, atitinkantys jų poreikius.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais laikinoji sostinė atrodė nykiai. Mažaaukščiai, daugiausia mediniai namai, mediniai šaligatviai, negrįstos gatvės. 1922 m. išleistoje adresų knygoje „Visa Lietuva“ minimos tokios Žaliakalnio gatvės: Purvų gatvė, Žąsų skersgatvis. Iš to galima spręsti, kaip prieš šimtą metų atrodė ši vieta.

Kaunas smarkiai plėtėsi: gyventojų padaugėjo 8,6 karto (nuo 18 tūkst. 1918 m. iki 154 tūkst. 1939 m.), plotas padidėjo 7,1 karto (1912 m. – 557 ha, 1939 m. – 3940 ha). Nuo 1919 iki 1938 m. mieste pastatyta per 10,5 tūkst. pastatų – vidutiniškai po 640 per metus. Maksimalus statybų pakylėjimas fiksuotas 1931 m., kuomet atsirado beveik pusantro tūkstančio naujų statinių.

Statybų apimtis dabar mažesnė

Tam, kad suvoktume to laikotarpio statybų mastą, galima palyginti tokį skaičių: 2013–2016 m., tai yra per ketverius metus, Kaune pastatyti 1484 nauji gyvenamieji statiniai, iš jų 1433 – individualūs namai, o tai yra maždaug tiek, kiek 1931 metais.

Kaip minima amžininkų atsiminimuose, visas miestas 1931-aisiais atrodė lyg viena didelė statybų aikštelė. Italų žurnalistas Giuseppe Salvatori Kaune lankėsi 1923 ir 1931 metais. Pirmą kartą į Lietuvos sostinę atvykusiam žurnalistui Kaunas atrodė „vargingas nei miestas, nei kaimas“.

Po antro vizito jis rašė: „Neįmanoma aprėpti šių naujų karštligiškų statybų – per keletą metų senasis Kaunas baigia nusimesti čigonišką didelės Rusijos gyvenvietės rūbą tam, kad būtų panašus į vakarietišką, šiek tiek amerikietišką miestą.“

Kaip pažymi knygos „Kauno tarpukario architektūra“ autorė, architektė Jolita Kančienė, 1932 m. išleistas įstatymas, nurodantis Laisvės al. ir Vytauto pr. statyti ne mažesnius kaip trijų aukštų namus. Visos Naujamiesčio gatvės, neminint anksčiau daugmaž apstatytos Laisvės al., pildėsi statomais gyvenamaisiais namais.

Naujos namų išklotinės nusidriekė V. Putvinskio g., išaugo gyvenamųjų namų kvartalai Žaliakalnyje. Skatinant statyti kokybiškus namus, 1935 m. pradėta geriausiuosius premijuoti. Nominacijos buvo įvairios: už gražiausią fasadą, už gražiausią ir patogiausią mūrinį ar medinį namą, už gerą namo išorę bei sklypo sutvarkymą ir taip toliau. Premijuotų namų savininkai vienerius metus buvo atleidžiami nuo savivaldybės mokesčių.

Būstas – ne tik sienos

J. Kančienė sako, kad ne tik Kaune, bet ir visame pasaulyje nuosavas namas yra prestižo reikalas, gero gyvenimo simbolis.

„Žmogui neužtenka tik keturių sienų, svarbu ir aplinka. Individualus namas turi savo aplinką, kurioje galima pratęsti savo gyvenimo erdvę. Kauniečių noras turėti nuosavą namą niekur nedingo“, – mano architektė.

Ji teigia, kad didmiesčiuose yra sunkiau turėti namą, nes juose mažiau erdvės, o būstas brangesnis. „Mieste prabanga turėti butą viršutiniame aukšte, iš kur galima matyti aplinką. Ir bute gyvenančia

m žmogui neužtenka keturių sienų, jam reikia erdvės, vaizdų. Renkantis butą ar namą reikšmingas ir gyvenimo būdas. Jei jaunam žmogui reikia miesto gyvenimo, vakarėlių, jis renkasi miestą. Mėgstantys ramybę keliasi į užmiestį, – sakė J. Kančienė. Architektė mano, kad kiekvienas trokšta savo kampo, privačios teritorijos. – Tai natūralus noras. Žmogus negali dieną naktį būti visuomenėje.“

Pakilimas už mūrinę Lietuvą

Tarpukariu lietuviai raginti statyti mūrinius namus, nors tuo metu trūko statybinių medžiagų, didelė dalis jų buvo importuojama iš užsienio.

Medinė vila,Žaliakalnyje
Medinė vila,Žaliakalnyje

„Medinį namą pastatyti buvo pigiau, bet ne tik tai lėmė jų populiarumą. Mano vyro senelis, kuris statėsi medinį namą Žaliakalnyje, pasakojo, kad toks namas sveikesnis, skleidžia jaukią šilumą, kvėpuoja. Tokie buvo jo motyvai. Bet manau, kad viską lėmė statybų kaina.

Tuo metu plytos buvo brangios. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje imta raginta statyti mūrinę Lietuvą, pradėta plėtoti plytų pramonė ir Palemone, ir mažuose miestuose. Kaune atsirado draudimų, kuriais siekta atnaujinti miestą, pavyzdžiui, neleista remontuoti prie gatvės stovinčių medinių namų. Griūvančius, pūvančius medinius statinius turėjo pakeisti mūriniai. Tu medinukų vietoje centre ir išaugo visi geriausi to meto architektūros pavyzdžiai“, – atskleidė J. Kančienė.

Begalinė laisvė pagimdė pilis

Tarpukario spaudos puslapiuose buvo piešiamas šviesus, erdvus, racionaliai suplanuotas ir mažai apstatytas masinės statybos būstas, kuriame nėra nereikalingų daiktų, o žmogus turi daug laisvės judėti.

„Po sovietmečio vėl patyrėme lūžį. Kai išėjome iš ankštų daugiabučių, atsirado laisvės pojūtis, erdvių, prabangos poreikis. Pradėta statyti didžiulius namus, pilis, kuriose esą turėjo gyventi vaikai ir anūkai. Daugybė milžiniškų namų paskui tapo beverčiai, žmonės nesugebėjo jų išlaikyti. Šiais laikais statoma racionaliai, protingai suplanuojama erdvė, šviesios patalpos, didesnės, pereinamos erdvės, kad žmogus nebūtų įkištas į vieną kamurkę, šeima galėtų bendrauti“, – svarstė J. Kančienė.

Dabar įprasta namus aptverti tvoromis lyg tvirtoves. Aptveriamos ištisos gyvenvietės. Kai kurie sociologai tokį reiškinį vadina bunkerių urbanizmu, kai net mažesnių pajamų grupės izoliuojasi nuo skurdžiausių sluoksnių.

„Tarpukariu dauguma sklypų taip pat buvo aptveriami tvoromis, taip nustatomos ribos – čia mano, čia tavo. Laikytasi tokios taisyklės, kad kiekvienas tveria dešinę tvorą tarp sklypų.

Man patiko sovietmečiu gyvavusi tradicija, kai buvo griaunamos tvoros ir teritorijas imta atskirti gyvatvore. Taip daug estetiškiau nei aukštos tvoros. Kita vertus, namus statosi labiau pasiturintys, kvalifikuotą darbą dirbantys žmonės, kurie daug laiko praleidžia mieste, bet namuose nori atsiriboti nuo kitų“, – sakė architektė.

Troba su naujausiais patogumais

VDU Sociologijos katedros lektorius, miestų sociologijos ekspertas Apolonijus Žilys tvirtina, kad individualių namų statyba – universalus procesas, kuris nėra būdingas vienam miestui ar šaliai.

„Dar ir prieš tarpukarį Kaune dominavo individualių namų statyba, ji plito Vilijampolėje, Aleksote, Žaliakalnyje. Vėliau atsirado supratimas, kad individualaus namas nėra tik troba. Namas tapo suprantamas kaip geresnės gyvenimo kokybės reprezentacija. Tai tapo akivaizdu, kai plėtėsi Žaliakalnis. Jis yra geriausias priemiesčių plėtros bumo pavyzdys“, – sakė A. Žilys.

Aleksotas
Aleksotas
© DELFI / Rafael Achmedov

Pasak eksperto, individualus namas sietinas su vartojimu. „Namas yra individualaus gyvenimo išraiška. Juk gyvenimas tarsi standartizuotas ir surikiuotas pagal tam tikrą tvarkaraštį: jaunystė, išsilavinimo įgijimas, įsitraukimas į darbo rinką, o trečias etapas – kai kuriama šeima, planuojami vaikai. Tai reiškia didesnio gyvenamojo ploto paiešką.

Tos šeimos, kurios gali vartoti, tai yra įstengia nusipirkti būstą, siekia įsigyti jį kuo erdvesnį. Tada stengiamasi pirkti individualaus tipo būstą, dėl to dažniausiai keliamasi į priemiesčius.

Vakaruose vaikai, išleisti į mokslus ar darbo rinką, grįžta į miesto centrą. Vėliau, kai sukuria šeimą, planuoja savo vaikus, jie vėl keliasi į priemiestį. Sunku pasakyti, ar toks modelis jau veikia ir Lietuvoje. Pas mus sovietmečiu tokio reiškinio nebuvo, nes neturėjome ir priemiesčių, tik kolektyvinius sodus, kolūkius šalia miestų, mažus industrinius miestelius, kaip Garliava. Priemiesčiai yra jau nepriklausomos Lietuvos produktas, kurį žmonės dabar gali vartoti“, – pasakojo A. Žilys.

Pasikeitė gero būsto kriterijai

Kai kurie antropologai troškimą turėti savo namą lygina su pirmykščio žmogaus noru turėti savo urvą.

„Racijos yra, tik dabar tame urve gausu naujausių technologijų. Individualumo troškimas – vertybinis dalykas. Jei kapitalistinėje sistemoje sėkmė apibrėžiama per ekonominę sėkmę, o sistema pasiūlo, kad didžiausia sėkmė – turėti individualų būstą, visi stengiasi tai pasiekti. Individualizmas nėra tik primityvumo išraiška, nulemta genetinio fondo paskatos ieškoti atskiro urvo.

Užliedžiai
Užliedžiai
© DELFI / Rafael Achmedov

Sovietinėje sistemoje geras būstas buvo suvokiamas kaip butas, kuriame yra vandens tiekimas, šildymas.

Geriausias būstas buvo ne troba kaime, o standartinis butas daugiabučių rajone. Pasikeitus politinei ir ekonominei sistemai, keičiasi gyvenimo kokybės kriterijai, tikslai. Žmonės pereina prie vartojimo. Į trobas negrįžtama, bet visi stengiasi įsigyti ne kolektyvinį, o individualų būstą“, – teigė A. Žilys.

Ekologija ar sovietmečio palikimas?

Nors nusipirkti daržovių nesunku, tačiau prie individualių namų vis dar puoselėjami daržai. Anot sociologo, tai galima vertinti dvejopai.

„Galbūt ši praktika atrodys graži amerikiečiui, kuris gyvena priemiestyje ir nesugalvotų šalia savo namo sodinti kopūstų. Pas mus išvydęs daržus jis sakytų: kaip tai modernu, madinga, koks proveržis. Dabar JAV populiarėjančiuose kolektyviniuose soduose buriasi bendruomenės ir augina daržoves. Jiems tai asocijuojasi su bendruomeniškumu, ekologija.

Iš mūsų pusės žvelgiant, tokia daržininkystė yra sovietinio elgesio modelis. Sovietmečiu maisto pramonė dirbo, bet distribucija buvo prasta, maisto trūko, todėl egzistavo mainai (vadinamieji barteriniai sandoriai). Dabar vieniems auginti pomidorus yra įprotis, o kitiems – galimybė lengviau galą su galu sudurti“, – svarstė A. Žilys.

Daug namų statoma parduoti

Statistika parodo vieną Kauno išskirtinumą. 2015 m. pabaigoje čia iš viso buvo 23 067 individualūs namai, Vilniuje – 20 578. Kaune privačiuose namuose gyvena apie 25 proc. gyventojų, Vilniuje – apie 12 procentų.

Kaune 2009–2016 m. pastatyta 2510 individualių namų, o Vilniuje per tą patį laikotarpį – 6535. Taip paneigiamas mitas, kad Kaune statoma santykinai (atsižvelgiant į gyventojų skaičių) daugiau individualių namų.

Galima pridėti Kauno ir Vilniaus rajonų statistiką. Per minėtą 2009–2016 m. laikotarpį Kauno rajone pastatyti 3325 individualūs namai, o Vilniaus rajone – 4130.

Dėmesį atkreipia faktas, kad Kaune kur kas aktyvesnė prekyba individualiais namais. 2004–2013 m. Kaune buvo parduodama daugiau namų nei Vilniuje. Ir tik 2014–2016 m. jau sostinėje tokių namų sandorių skaičius viršijo pardavimo rodiklius Kaune.

Bendrovės „Inreal valdymas“ analitikas Robertas Žulpa tikino, kad statistika rodo vieną niuansą. „Mes irgi nagrinėjome šį klausimą. Skaičiai leidžia manyti, kad Vilniuje namai dažniausiai statomi sau, o Kaune kur kas dažniau statomi tam, kad būtų parduoti.

Individualių namų populiarumą Kaune lemai keli veiksniai. Miestas nėra išsiplėtęs, atvykti į centrą patogu, todėl jaunoms šeimoms atrodo patraukliau pirkti namą užmiestyje. Be to, Kauno centre 2 kambarių butas gali kainuoti kaip nedidelis namukas Kauno rajone“, – sakė R. Žulpa.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Į centrinius paštus nusitaikiusiems vystytojams turbūt teks nusivilti (15)

Susisiekimo ministras Rokas Masiulis sako, kad nei ministerija, nei valstybės valdomo „Lietuvos...

15 tūkst. vilniečių raginami suskubti deklaruoti gyvenamąją vietą (24)

Sostinės savivaldybė ragina suskubti vilniečius, kurie vis dar prisideklaravę prie savivaldybės,...

Ką reikia žinoti norint apsitverti kiemą? (17)

Geri kaimynai yra tikra laimė. Gyvenimas tampa gerokai lengvesnis, kai kaimynai geranoriški, o kai...

Vilniuje uždaromas legendinis „Neringos“ viešbutis ir restoranas (52)

Vilniuje rekonstrukcijos darbams uždaromas legendinis „ Neringos “ viešbutis ir restoranas.

Antrą ketvirtį būstas pabrango 3,1 proc. (2)

Antrą šių metų ketvirtį, palyginti su pirmu, būstas pabrango 3,1 proc. Statistikos departamento...

Top naujienos

Orai: puiki proga pasidžiaugti vasariška šiluma

Savaitgalį netrūko saulės spindulių ir malonios šilumos. Gera žinia ta, kad gražūs orai...

Londono didvyris grįžta į Lietuvą: viskas, ko pasiilgs, – tik angliškas atlyginimas (200)

Prieš kurį laiką visa Didžiosios Britanijos spauda, didžiausi televizijos kanalai paskelbė,...

18 metų namuose slaugė mamą – dabar galvoja apie emigraciją (205)

Prieš keletą dienų vilnietis Rolandas palaidojo 87-erių mamą. 18 metų Alzheimeriu sirgusią...

Lietuvio įspūdžiai iš kelionės į Sibirą: dešimt tūkstančių kilometrų su našlėmis (31)

Emociškai man kelionė prasideda, kai einu fotografuotis vizai, o baigiasi, kai redakcijoje nuo...

G. Paluckas nereikalaus, kad L. Linkevičaus trauktųsi iš Seimo (152)

Socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas neketina reikalauti, kad iš partijos...

A. Gudaitis su Milano komanda triumfavo Italijos Supertaurės finale (13)

Į Milaną iš Vilniaus persikėlęs Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas Artūras Gudaitis...

Tragiško išsigelbėjimo istorija: kad liktų gyvi, teko valgyti mirusius bendrakeleivius (45)

Kai žmogus patenka į ekstremalias situacijas, užmirštamos visos kalbos apie dėkingumą ir...

R. Valatka. Po kiek teisingumas lizingu su mokėjimo atidėjimais? (198)

Jei tik STT varpai skamba ne tau, tai mirk iš juoko. Vaizdas per teliką toks, kaip į lauko...

Be rankos gimusi moteris neįtikėtinu savo talentu apstulbino visą pasaulį (1)

Tai, kad gimė be vienos rankos, nesutrukdė australei dukart tapti pasaulio šokių ant stulpo...

R. Žiogas darbų sezoną baigia šuoliu parašiutu: juk gyvename tik kartą (31)

Žinomas renginių organizatorius ir vedėjas Remigijus Žiogas neseniai baigė šiųmetį vasaros...