Ramioje, pušimis kvepiančioje Panemunės gatvėje iš išorės nedidelis ir niekuo neišsiskiriantis namas saugo dideles paslaptis. Vienaukščio namuko, kurio dalis yra po žeme, o patalpos skirstomos į gyvenamąsias ir pramonines, iš tiesų slepia Kauno istoriją.

Mus pasitikęs namo šeimininkas, aplink kurio kojas trynėsi švelniakailė katė, pravėrė miegamojo duris, mielai aprodė kitus kambarius.

Gyvenamoji 117 kv. m namo erdvė suskirstyta į erdvią svetainę, valgomąjį, miegamąjį ir virtuvę. Perėjus klasikiniais itališko stiliaus baldais apstatytus kambarius, pro metalu kaustytas duris patekome į pramoninėmis vadinamas patalpas, kurias sudaro keli tuneliai.

Pasirodo, tai – istorinis objektas, Kauno tvirtovės 6-osios baterijos šaudmenų sandėlis, veikęs dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Vaikštant nešildomose forto patalpose, kurias sudaro 145 kv. m, net žiemą yra gana šilta.

Kadaise iš vienos bendrovės namą pirkęs dabartinis jos šeimininkas pasakojo, kad įsigijo visiškai apleistą pastatą: „Per lubas viskas bėgo kiaurai. Pelėsiai tūnojo rūsiuose, atrodė baisiai. Nebuvo galima įeiti – tikri statybinių medžiagų sandėliai. Kol sutvarkėme, išvežėme daugybę sunkvežimių atliekų.“

Nusipirkęs sovietmečiu čia buvusias stalių dirbtuves, turto savininkas sugalvojo, kad šioje vietoje galėtų būti ne komercinis, o šviečiamojo pobūdžio objektas.

Daugelis kauniečių susipainioja: mano, kad Kauno tvirtovė yra senamiestyje esanti Kauno pilis, kai iš tiesų XIX a. Kaunas buvo paverstas tvirtove, kurią juosė miestą saugantys fortai“, – pasakojo muziejaus idėją puoselėjęs entuziastas.

Kiškių gatvėje stovinčio namo rūsiai yra laikomi V forto dalimi. Tiksliau, buvusiu sprogmenų sandėliu, vadinamąja 6-ąja baterija, kur buvo laikomi šaudmenys ir patrankos.

Per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo susprogdintas, visi įėjimai į sandėlį – užgriuvę.

Perskaitęs Lietuvos karybos paveldo tyrinėtojo Vladimiro Orlovo išleistą knygą „Kauno tvirtovės istorija“, dabartinis turto savininkas sugalvojo, kad šiose patalpose būtų galima įrengti Kauno tvirtovės muziejų.

Tam pritarė ir knygos autorius V. Orlovas, ir generolas A. Pociūnas. Deja, pradėjus rinkti eksponatus, pasirodė, kad turimas plotas yra per mažas muziejaus ekspozicijai. Dėl šios priežasties ir dėl lėšų stygiaus idėjos buvo atsisakyta.

Vaikštant namo rūsiuose galima tiesiogiai prisiliesti prie istorijos: raudonų plytų sienos mena mūsų miesto praeitį, vienoje vietoje matyti sviedinio išsprogdinta arka, visą amžių niekieno neliesta. Lubų plytos kai kur pažymėtos įspaudais „F 5“. Šie, kirilica rašyti ženklai, ko gero, reiškia, kad plytos buvo kepamos specialiai V fortui.

Šeimininkas apgailestavo, kad namą dabar tenka parduoti: trūksta jėgų ir lėšų numatytai veiklai tęsti. Vyras tikisi, kad atsiras entuziastų, norinčių įsigytame name ne tik gyventi, bet ir tęsti jo sumanytą idėją. Ne tik Kauno tvirtovės muziejų įrengti, bet ir kokią nors alternatyvią kultūrinę veiklą organizuoti.