Trūksta vyriškų rankų
„Kai atgavome dvarą 1991-aisiais, aplinkui taip viskas buvo apžėlę, jog atrodė, kad tankiausiame miške esame. Kiekvieną vasarą tvarkėme aplinką, pjovėme medžius, krūmus, kad pro namo langus saulutė galėtų žvilgterėti. Kai vyro gyvybė nutrūko, viskas pasibaigė, nebėra ir tvarkos“, – aiškino dvaro paveldėtoja, Atkuriamojo Seimo nario Juozo Buzelio marti Liuda Buzelienė.
O dvaro parkas didžiulis, 8 ha plote auga rečiausių augalų. Kairėje pusėje buvo eglių, tolėliau uosių alėja. Nieko iš tų uosių nebeliko.
„Ten toliau, praėjus įspūdingą senųjų liepų alėją, atsiveria Avilių ežero pietinės įlankos pakrantė. Ji irgi visa apžėlusi. Visiems darbams reikia vyriškų rankų“, – pasakojo moteris.
Žaliuoja ąžuolai
Mukulių dvarą J.Buzelis iš valstybės nusipirko 1923 m. Anuomet vienintelis Zarasų daktaras mėgdavo jame vasaroti. Be dvaro pastato, dar išliko du ūkiniai pastatai ir tvartas. Bet atrodo jie labai apgailėtinai. Dar yra pirtelė, tačiau ji nepriklauso Buzeliams.
„Atkūrus dvaro nuosavybę paaiškėjo, kad pirtelė stovi ne mūsų žemėje. Anuomet joje gyveno žmonės. Mano geraširdis vyras ranka numojo – tegul gyvena. O kai išsikraustė gyventojai, taip viskas ir liko. Pirtelė mūsų, o žemė ne mūsų.
Tik ąžuolai gražiai žaliuoja. 1933 m. daktaro J.Buzelio mokiniai prie dvaro pasodino du ąžuoliukus, skirtus lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno atminimui. Mūsų nebeliks, o jie šimtmečius žaliuos. Mėgsta ąžuolai Zarasų kraštą“, – šypsojosi L.Buzelienė ir kvietė užeiti į vidų.
Brangūs prisiminimai
Langai originalūs, dailiomis dalimis suskirstyti, autentiškos durys skiria erdvius kambarius, krosnys, aukštos lubos primena prabangos laikus.
Dabar balsai dvarą prikelia tik pavasarį, kai jaunoji Buzelių karta vasaroti atvažiuoja. Visą žiemą jis liūdi.
„Gyvenčiau čia, jeigu stipresnė būčiau. Malkomis reikia apsirūpinti, kad tokius didelius kambarius prišildyčiau, sniego čia iki pažastų priverčia“, – aiškino 75 metus perkopusi L.Buzelienė.
Brangi jai senojo dvaro istorija. Kiek pamena, uošvis pasakojo, kad Mukulių dvaras įsikūrė XVIII a. Jį 1872 m.
įsigijo įžymus Rusijos karinis veikėjas, senatorius, istorikas, pėstininkų generolas Pavelas Osipovičius Bobrovskis. 20 paskutinių savo gyvenimo metų jis skyrė rusų tautos karo istorijos mokslui. Žymus istorikas parašė per 45 reikšmingus karinės ir istorinės tematikos darbus, kurie saugomi valstybinėje bibliotekoje Maskvoje.
Dvaro savininkas kiekvieną vasarą iš Sankt Peterburgo atvykdavo poilsiauti į Mukulius. Mirė P.O.Bobrovskis 1905 m. vasario 3 d. Sankt Peterburge, bet, vykdant testamentą, jo palaikai speiguotą vasario dieną buvo atvežti į pamėgtą dvarą ir palaidoti senosiose kaimo kapinėse.
„Girdėjau, kad jo palikuonis nori palaikus perkelti į Sankt Peterburge esančias šeimos kapines. Nereikėtų to daryti, juk tokia buvo velionio valia“, – tarsteli L.Buzelienė.
Baltagvardiečių generolo P.N.Vrangelio gimtinė
Mukulių dvare 1878 m. gimė baronas, baltagvardiečių generolas Piotras Nikolajevičius Vrangelis. Manoma, kad jo tėvai turėjo artimus ryšius su generolu P.O.Bobrovskiu arba jo gimdytojai čia vasarojo, kai kūdikis pasibeldė į pasaulį.
Prieš keletą metų iš Rusijos atvykę P.N.Vrangelio gerbėjai Mukulių dvaro sieną paženklino atminimo lenta.
P.N.Vrangelis 1902 m. baigė Kalnų institutą ir įstojo į kariuomenę. Tarnavo kazokų daliniuose, 1904 m. dalyvavo rusų ir japonų kare. 1907 m. persikėlė į leibgvardijos raitelių pulką. 1914 m. pasižymėjo Rytprūsiuose. Vėliau buvo pulko brigados vadu.
1918 m. gruodį P.N.Vrangelis atvyko į generolo A.Denikino armiją ir dalyvavo kare prieš bolševikus. 1920 m. kovo 22 d. iš generolo A.Denikino perėmė vadovavimą rusų baltagvardiečiams. Mirė P.N.Vrangelis Briuselyje vos sulaukęs penkiasdešimties. Sakoma, kad jis buvo nunuodytas savo namuose.
Vėliau, po nacionalizacijos, apie 1923 m., Mukulių dvarą iš valstybės nupirko Atkuriamojo Seimo deputatas daktaras Juozas Buzelis (1888–1967 m.).
Po karo dvaras buvo perstatytas. Jame buvo įkurta mokykla, biblioteka, mokytojų gyvenamasis namas, vėliau poilsio namai „Šypsena“, studentų bendrabučiai.
