Architektas Gintautas Natkevičius sako TAIP ir praveria duris į jo sukurtus namus, kuriuose realizuotos visų juose gyvenančių žmonių vizijos. Susipažinkite su Kleboniškyje, ant upės kranto, stovinčio namo filosofija – tai namai, kuriuose neprireikia paveikslų...
- Žiūrint į šį jūsų projektuotą namą, pirmiausia akis traukia jo vieta ir harmoningas įsiliejimas į supančią aplinką. pušynas, miškas, upė... Kaip pavyko taip darniai įkomponuoti gyvenamąjį namą?
- Tai ir buvo pagrindinis uždavinys, kaip pastatyti namą taip, jog jis derėtų prie išskirtinės vietos. O šitas sklypas ypatingas – visiškai ant upės kranto ir itin tankiame pušyne. Todėl užsakovai prašė įrengti namą taip, kad būtų išspręsta tos vietos lygtis: namas harmoningai įsilietų į gamtinę aplinką. Statybos rangovams teko išspręsti ir kitą ne mažiau sunkų galvosūkį. Vietai, kurioje jau dabar pastatytas šis namas, reikėjo labai sunkių inžinerinių sistemų sprendimų, nes šalia namo tekanti Neries upė per pavasario potvynius šią teritoriją visuomet užliedavo. Bet namo gyventojai norėjo, kad pastatas būtinai turėtų ir rūsį, kuriame būtų įrengtas didžiulis baseinas. Teko spręsti sunkų uždavinį, kaip apsaugoti ne tik rūsį, bet ir patį namą nuo galimų potvynių. Privalėjome sukelti sklypą ir „patupdyti“ namą vos aukščiau. Tačiau buvo labai svarbu tai padaryti taip, kad nesudarkytų bendro gamtos vaizdo. Teko imituoti, kad neatsirado kalvelės miške tarp medžių... Nepaprasta, kaip rangovas sugebėjo su akmenimis sužaisti taip, kad net nesijaučia, jog namas yra metru aukščiau tarp pušų...
Buvo nuspręsta statyti didelį dviaukštį namą su neįprastai antrame aukšte įkurtomis dviem atskiromis erdvėmis. Visi namai dažniausiai susideda iš garažo, virtuvės, sandėliuko, svetainės, vonios, miegamųjų... Patalpų išdėstymas name prilygsta tam, kaip puošiasi moteris, – svarbiausia išryškinti gražiąsias savybes ir kuo labiau paslėpti blogąsias. Man teko įgyvendinti analogišką uždavinį – dėliojant namo patalpas, reikėjo jas taip sukomponuoti, kad matytųsi tai, kas vertingiausia: geriausi vaizdai, tinkama orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, ir kartu būtų paslėpti trūkumai: ten, kur šiaurė, būtų pastatyta aklina siena, garažo vartai ir t. t. Nors atsižvelgiant į vietą buvo labai sunku tai padaryti, bet mums tai pavyko.
- Jau užsiminėte, kad namo antrame aukšte yra dvi atskiros erdvės tėvams ir vaikams. kodėl nusprendėte kone visiškai jas atskirti?
- Kiekvienam iš mūsų kartais reikia pabūti vienam erdvėje ar vietoje, kur mes galime atsipalaiduoti, pabūti patys su savimi, netrukdomi kitų, susikaupti, pailsėti. Žinoma, vaikai, kol yra maži, nori gyventi šalia tėvų, dažnai net įsikuria jų miegamajame. Tačiau, kai tampa paaugliai, kai suauga, jie kuo toliau, tuo labiau nori būti savarankiški, atsiskirti nuo tėvų ir turėti savo autonomijos. Lygiai taip pat ir tėvai, jie irgi kartais nori atsiriboti nuo vaikų, jų problemų, rūpesčių. Tiesiog pagalvojome, kad tai galima išspręsti labai įdomiai. Mes jiems pasiūlėme – ir šeimai patiko. Taip įrengiant namą buvo nuspręsta, kad iš bendros erdvės – pirmame aukšte įsikūrusios itin didelės svetainės – į antrojo aukšto miegamuosius vestų dveji atskiri laiptai.
Vienais laiptais galima pakilti į tėvų miegamąjį, šalia kurio yra drabužinė ir vonia. Kiti laiptai veda į priešingą namo šoną – vaikų antrą aukštą, kuriame įrengti du miegamieji, vonios kambarys ir drabužinė. Taip ant namo atsirado lyg dar du atskiri miegamieji namukai. Tad jie – tarsi įvadas į tą filosofiją, kad tėvai ir vaikai gyvena atskirai, vieni kitiems netrukdo, nekontroliuoja, tačiau susitinka nusileidę į apačią bendroje erdvėje, kurioje ir bendrauja. Beje, antrame aukšte yra padaryta itin didelė ir erdvi medinė terasa, todėl, jei labai nori pabendrauti su vaikais, tėvai tai gali padaryti atsidarę balkono duris ir iš savo kambario nuėję iki vaikų patalpų, jei nori – jie gali palikti atvirus langus ir matyti vieni kitus.
Tas neįprastas antro aukšto atskirų erdvių išdėstymas sukūrė tam tikrą scenarijų... Vaikai, žinoma, visomis keturiomis balsavo „už“, kad turėtų autonomijos nuo tėvų, tėvams irgi buvo įdomus toks scenarijus. Tai nėra didelis atradimas – tiesiog žmonėms pasirodė, kad truputį kitoks gyvenimo organizavimas gal net papildo kažkokiu filosofiniu pradu. Tai lyg užuomina į tai, kad vaikai gali turėti savo erdvę, kurioje tarsi yra itin nutolę nuo tėvų. Jei tėvai nori ateiti į vaikų kambarį – tai turi įveikti bent jau laiptus.
Projektuojant namą neužtenka suprojektuoti daug patalpų, daug aukštų, kambarių ar dar ko nors. Visuomet labai gerai, jei projektuojant atsiranda scenarijus, kuris būtų visiškai kitoks nei kitų, individualus ir atspindintis gyvenimo būdą. Mums pasisekė pasiekti tą penktąją dimensiją. Juk turi ne tik kambarį, lovą ar spintą, bet dar gyveni pagal tam tikrą scenarijų.
- Kaip pavyko sukurti bendrąją erdvę visiems namo gyventojams? Kaip sekėsi įgyvendinti skirtingų kartų norus? beje, atrodo, kad šiuose namuose nėra paveikslų...
Tačiau antrajame aukšte iš įrengtų tėvų ir vaikų namukų atsiveria visiškai kitokie vaizdai – matyti ne tik upė, bet ir pušų lajos. Čia tarsi patenki visiškai į kitą gyvenimo terpę. Tame aukštyje viskas atrodo šiek tiek kitaip, nes medžių lajos čia pat, prie vitrinų. Manau, kad tai yra svarbu. Žmonės bando paįvairinti savo būstus puošyba, gėlėtais tapetais, paveikslais, knygų lentynomis ar spalvingais baldų gobelenais, o čia viso to nereikia. Nėra jokių nereikalingų daiktų – tiesiog pirmame aukšte supanti gamta vienaip dalyvauja interjere, antrajame – visiškai kitaip. Manau, kad toks sukurtas itin artimas interjero ir eksterjero santykis yra labai vertingas.
- Neįprastas namo eksterjeras. Kokia fasado apdaila, iš ko pastatytas šis namas?
- Šio namo fasadas iš tiesų yra savotiškai unikalus. Jis yra tarsi sumūrytas iš centimetro storio natūralaus akmens juostelių. Įsivaizduokite tai – centimetro storio akmuo, tada skiedinio siūlė, tada vėl centimetro storio akmens sluoksnis ir t. t. Ir šios siūlės visu pastato perimetru išlaiko horizontalumą. Iš tiesų tai ir yra neįprasta. Lyg ir visiškai natūrali medžiaga – akmuo, tačiau prie fasado jis yra pritvirtintas ne plokštuma, o kaip fanera suguldytas, kaip žvynais sumūrytas. Tokia fasado apdaila užtruko labai ilgai. Beveik metus kas centimetrą teko dėti kiekvieną plokštelę ant plokštelės. Namas – septynių metrų aukščio ir reikėjo po centimetrą tuos septynis metrus pasiekti...
Fasadas neturi spalvų, nes tai yra juodo skalūno akmuo, o visa kita – tik blizgantis stiklas, kuriame atsispindi gamta: upė, medžiai, vanduo. Tas derinys, blizgančio ir pasišiaušusio fasado, kuria aplink namą tokią netikėtą, nelauktą emociją. Atrodo, lyg visą laiką būtum nerealiame pasaulyje. Visi, kas ateina, puola glostyti fasadą nesuprasdami, kas tai yra. Atrodo, kad tai lyg pušų žvynai. Pačiupinėjus matosi, kad tai lyg ir natūralus akmuo, bet centimetro storio... Iš tiesų būtent šis natūralus fasadas padėjo tokį itin didelio tūrio namą į aplinką įlieti taip sklandžiai ir lengvai, taip lyg jis ten ir turėtų būti.
Gyvenamasis namas Kleboniškyje
STUDIJA
Architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai“
AUTORIAI
Gintautas Natkevičius, Rasa Diškevičiūtė, Adomas Rimšelis
PROJEKTO ĮGYVENDINIMAS
2012 m.
