Senasis miestas dusinamas
Dažną pirmąsyk aplankiusį Trakus nuveria mintis, kad čia sustojęs laikas. Čia niekas neskuba: gyvena ir dirba lėtai, naujienomis su pažįstamais pasidalija pasišūkaudami per gatvę, o pasibaigus darbo dienai bemat sulenda į savo namus.
Tačiau miestas ūžia savaitgaliais – ne tik vasarą, bet žiemą pulkai turistų plūsta į Salos pilį, paskui – į vietines kavines valgyti senųjų gyventojų karaimų tradicinio patiekalo kibinų. Tačiau atvykėliai niurna, kad nėra kur pasistatyti automobilių, o nuo jų srauto miestas jau dūsta. Senamiestį ima kamuoti išgyvenimo problemos.
Trakai – vienas įspūdingiausių Lietuvoje saugomų senamiesčių. Galbūt daugelis nustebs, kad senamiesčio teritorija – visas pusiasalis, kuriame driekiasi miestas.
Nėra tvirtos nuomonės, kas pirmiau atsirado – pilys ar miestas. Tačiau akivaizdu, kad iškilusios pilys paskatino amatus, čia ėmė kurtis pirkliai, augti miestas. Trakai kaip gyvenvietė tarp Salos ir Pusiasalio pilių susiformavo XIII-XIV a. Iki XV a. vidurio čia įsikūrė etninės bendruomenės – į Lietuvą Vytauto Didžiojo atkeldinti karaimai bei totoriai, apgyvendintos teritorijos aplink pilis, bažnyčią, cerkvę, mečetes ir kenesą. Trakams netekus politinės reikšmės valstybės gyvenime, sumenko jų vystymasis, ypač po XVII-XVIII a. praūžusių karų ir marų. Miestas atsigavo tik XIX a. Anuomet susiformavusi jo urbanistinė struktūra vyrauja ir šiandien. Tačiau būdingiausi, vertingiausi jos bruožai teišliko miesto šiaurinėje dalyje – tai Karaimų gatvė iki miesto pakraščio Užtiltės. Tai vadinamasis „Karaimų galas“, kur daugiausia gyveno karaimų bendruomenės atstovai, turėję savivaldą.
Pietinė Trakų dalis sovietmečiu prarado savo savitumą, nes mediniai pastatai nušluoti nuo žemės paviršiaus ir jų vietoje pristatyta tipinių daugiabučių.
Tačiau patinka mums ar ne – dinamiškas laikmetis stipriai veržiasi į miestą. Nors žavi pilys ir senoji medinė architektūra, senamiestyje netrūksta ir modernių naujumo apraiškų.
Išliko jaunuolio amžiaus
„Nuo viduramžių Trakai yra reprezentacinė valstybės teritorija. Jų unikalumas – tai mažai pakitęs viduramžių miestas ežerų kraštovaizdyje. Nors išskyrus pilis neišliko to meto architektūros, senoji dvasia yra gyva. Didžiausios vertės – medinių namų virtinės, urbanistinė ir gatvių struktūra, savitu gyvenimo būdu pasižyminti karaimų bendruomenė. Mieste akivaizdi mūro ir medinės architektūros priešprieša ir sugyvenimas kartu“, – apie senamiestį kalbėjo Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direktorius Gintaras Abaravičius.
Pasak G. Abaravičiaus, Trakai – Lietuvos valdovų rezidencija, o labai nedidelį laiko tarpą ir sostinė – būdama didžiojo kunigaikščio tėvonija, buvo to meto pažangos centras. Čia buvo statomos pilys, vystomi diplomatiniai santykiai, vystėsi amatai, ir miestas turtėjo. Tačiau jo vaidmuo ėmė blankti, kai sostine tapo Vilnius.
„Augdamas Vilnius tarsi suplėšė savo drabužius, o Trakai liko su tuo pačiu rūbu – tai mažas medinis miestelis, apsuptas ežerų, už kurių plyti kaimiškas peizažas. Tai ir yra jo unikalumas“, – tvirtino G. Abaravičius.
Trakų unikalumą tausoja saugomos teritorijos ir kultūros vertybės statusas, tačiau čia neišvengta įvairių, net lemtingų vingių. Sovietmečiu, kai oficialiai įteisinta senamiesčio teritorija apėmė tik šiaurinę miesto dalį, pietinėje buvo masiškai išgriauti medinukai. Medinio paveldo dalis buvo sunaikinta, o socializmo idėjos gviešėsi miestą su mūriniais daugiabučiais „išvesti“ į apylinkes.
Pusiasalis ir apyežeriai turėjo apaugti gyvenamaisiais mikrorajonais. Ežerai būtų virtę tarsi tvenkiniais miesto viduryje. Vienas to meto Trakų rajono vadovas taip įsisvajojo, kad pareiškė, jog karaimus iš jų medinių namelių reikia iškeldinti kaip indėnus į rezervatus – kažkur už miesto. Tokie užmojai sulaukė ne tik paveldo specialistų, bet ir visuomenės pasipriešinimo.
Išskirtinį Trakų kraštovaizdį apsaugoti 1991 metais buvo įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Saugoma teritorija buvo paskelbtas miestas ir nemaža dalis jo apylinkių.
Modernumo ženklai netrukdo
„Atkūrus šalies nepriklausomybę, Vyriausybė priimė svarbų istorinius senamiesčius saugantį sprendimą, kad nuosavybės grąžinimas ir privatizavimas gali vykti tik pagal istorinių posesijų ribų planus. Be to, buvo parengtas Trakų senamiesčio paminklosauginis tvarkymo-naudojimo režimas. Šiedu dokumentai numato, kad senamiestis gali plėtotis tik pagal šiuos reikalavimus. Jeigu bus realizuojamos šios paminklosaugos gairės, įmanoma atkurti istorinį miestą. Tai medinis miestelis su savo tradicine architektūra – vieno aukšto namai dvišlaičiais stogais, stovintys galu į gatvę, jiems būdingu sodybiniu užstatymu“, – pasakojo G. Abaravičius.
Tokia vizija tolydžio ryškėja vertingiausioje, geriausiai išlaikytoje senamiesčio dalyje – Karaimų ir greta esančiose gatvėse.
Tačiau mieste atsiranda ne tik tradicinių, bet ir moderniai interpretuotų pastatų. Vienas jų – ypač turistų pamėgtoje apžvalgos aikštelėje priešais Salos pilį – restoranas „Apvalaus stalo klubas“. Tačiau interpretacija atsižvelgia į tradiciją. Todėl pastatas į gatvę atsuktas galu su trimis Trakų senajai architektūrai būdingais langais, jis būdingai apkaltas medinėmis lentomis. Iš ežero pusės jis atsiveria šiuolaikiškomis formomis – stiklo langais per visą sieną. Aplinką sušildo tradiciškai naudojamos medžiagos – akmuo, medis. Restorano savininkas šalia išsipirko kelis apleistus pastatus ir nedideliame žemės lopinėlyje pastatė nedidelį tos pačios stilistikos viešbutį.
Specialistų nuomone, toks senamiesčio atgaivinimo būdas ne tik priimtinas, bet būtinas, jis įlieja naujų gaivių spalvų, miestą daro patrauklų poilsiautojams.
TINP direktoriaus G. Abaravičiaus žodžiais, parko direkcija ketina skatinti iniciatyvas atnaujinti senamiestį. Viena jų – surengti Lietuvos architektams konkursą, kuriame jie pateiktų modernaus, bet atsižvelgiančio ir į tradiciją pastato senamiestyje projektą.
Medinukai taiso savo rūbą
„Namai, namai trimis langais į gatvę – vienas langas tau, Dieve, antras langas tau, valdove, trečias langas man, aplink vanduo, viduryje – vargas“, – taip apie Karaimų gatvę rašė poetas Ramūnas Kasparavičius.
Trakai neįsivaizduojami be Karaimų gatvės ir jos senbuvių. Tai vienas iš senojo medinio miesto išskirtinumų. Karaimų istorija Lietuvoje siekia daugiau nei 600 metų, kai Vytautas Didysis į Trakus iš Krymo atsikeldino 383 šios tautos atstovų šeimas. Karaimus šalies valdovas įkurdino priešais pilį, kur tebegyvena jų palikuonys. Trakai laikomi karaimų sostine, kuri vasaromis prisipildo rytietiško klegesio, nes čia suvažiuoja po visą pasaulį išsklidę šios mažos tautos atstovai.
„Tradiciniai, būdingiausi Trakams namai – Karaimų gatvėje. Tačiau sunku juos vadinti karaimiškais. Trakų užstatymas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų keitėsi. Dauguma čia esančių namų yra statyti XIX a. viduryje ir XX a. Tačiau po kai kuriais namais yra surasta ir mūrinių gotikinių rūsių. Tradicinio namo plotis yra apie 7, ilgis – apie 12 metrų. Namai dvišlaičiais stogais, stovi galu į gatvę, tankiai užstatyti. Jiems būdingas ritmiškas stogų pasikartojimas.
Trakų medinukai labai harmoningai įsilieja į aplinką. Tokį vaizdą puikiai matome nuo pilies tiltų, kur atsiveria senamiestis. Jeigu tik skiriasi stogo kampas, jis šią harmoniją ardo“, – senosios medinės architektūros savitumus apibūdino ne vieną dešimtmetį Trakų paveldą tyrinėjanti ir restauruojanti bendrovės „Lietuvos paminklai“ vyriausioji architektė, teritorijų planavimo vadovė Giedrė Filipavičienė.
Architektės nuomone, mediniame Trakų senamiestyje dar per mažai atgaivinama senųjų pastatų. Nemažai jų apleisti ir atrodo vargingai. Tačiau pastaruoju metu įvyko poslinkių. Restauruotas Karaimų bendruomenės namas, šalia kenesos keliasi iš griuvėsių buvusi karaimų parapijinė mokykla. Šiems pastatams naudojamos senosios technologijos – suleidžiami rąstai, stogai dengiami gontais.
Senamiesčio nedarko ir derantys su senąja architektūra nauji pastatai. Jos stilistiką atkartoja prieš kelerius metus pastatyta gaisrinė.
Paveldas jaučia spaudimą
„Statyba senamiestyje nėra draudžiama, tačiau nauji pastatai turi būti jam charakteringo tūrio, dydžio, naudojamos tradicinės medžiagos. Pastebėjau, kad tokių namų daugėja, statybos nepažeidžia reikalavimų, tokie pastatai savitai varijuoja“, – tvirtino G. Filipavičienė.
TINP direktorius G. Abaravičius priduria, kad agresyvią plėtrą senamiestyje pavyksta sutramdyti, nes tam kelią užkerta paminklosaugos dokumentai. Kas kita, kad paveldosaugos sistema neskatina paveldą saugoti kaip vertybę. Vietiniai gyventojai neskuba keisti stogų šiferio į gontus, naudoti tradicinių senųjų statybos technologijų, nes visiškai neveikia kompensavimo sistema.
„Istorinių pastatų restauravimo išlaidos turi būti kompensuojamos. Tai ne saugomų teritorijų administracijų, net ne Kultūros paveldo departamento , o valstybės problema. Arba sutariama, kad valstybė lėšų tam skiria, arba mes toliau imituojame, kad rūpinamės mediniu paveldu“, – tvirtino parko direktorius.
Nors Trakų paveldo vertės tarsi ir neginčijama tiesa, tačiau spaudimas jam jaučiamas nuolatos. Tokioje priešpriešoje lyg skirtingose barikadų pusėse dažnai atsiduria paveldosauga ir verslo ar net vietos valdžios atstovai.
„Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje yra svarstomas naujas Trakų tvarkymo planas. Kartais atrodo, kad Trakų rajono savivaldybė nenori saugoti Trakų. Ir taip yra daug metų. Bet kodėl? Juk turistai plūsta dėl šio miesto savitumo – pilių, ežerų, pabirusių medinukų, karaimų, įstabaus kraštovaizdžio. Nei italams, nei prancūzams nekyla minčių mažinti paveldo sąrašo. Ten valstybės nuostatos aiškios, kad kultūros palikimas yra visos tautos turtas, o ne žmonių, užimančių vieną ar kitą postą, reikalas“ – stebėjosi G. Filipavičienė.
Miesto įstaigos bus iškeltos
Trakų medinį senamiestį kamuoja tos pačios kaip ir kitų istorinių senamiesčių bėdos. Per automobilių grūstis ne tik neįmanoma važiuoti, bet ir eiti. Karaimų gatvės gyventojai seniai svajoja, kad vertingiausia senojo medinio miesto dalis būtų skirta tik pėstiesiems. Tačiau vietinei valdžiai šis uždavinys atrodo neįveikiamas.
„Viską įmanoma išspręsti. Turi veikti automobilių aikštelių sistema. Miestas ankštas, jo gatvės siauros, sunku surasti ir mažą laisvą lopinėlį žemės. Automobiliai turėtų būti statomi pusiasalio pradžioje ir pabaigoje. Kitaip tariant, kur miestas prasideda ir kur baigiasi. Tačiau tuomet Trakuose nepriekaištingai turėtų veikti visuomeninis transportas. Tiktų kad ir dažnai važiuojantys mikroautobusai“, – svarstė G. Filipavičienė.
Beje, apie šią idėją, kuri padėtų tausoti ir puoselėti unikalų senosios architektūros miestą, kalbama jau seniai, tačiau problema iš vietos nejuda. Atrodo, kad jos neišspręs ir baigiamas rengti Trakų miesto bendrasis planas. Tačiau jame brėžiami kai kurie įdomūs pokyčiai. Yra numatyta rajono administracinio centro įstaigų tinklą iškelti į naują miesto plėtros rajoną Aukštadvario kryptimi. Administracinio centro iškraustymo iš pusiasalio perspektyva džiugina kultūros paveldo specialistus. Jų nuomone, tuomet atsivertų didesnių galimybių atkurti istorinio miesto veidą.
„Trakai turėtų tapti kultūros turizmo ir rekreacijos miestu su išvystyta infrastruktūra – viešbučiais, kavinėmis, pramogomis. Miesto gyventojai atkurtų ir buvusią medinę tradicinę architektūrą, kuri sovietmečiu buvo sunaikinta. Trakai atgautų savo buvusį vaizdą“, – įsitikinęs G. Abaravičius.
Tačiau visą miestą vėl „aprengti“ mediniu rūbu neatrodo realu Trakų rajono savivaldybės mero pavaduotojui Sauliui Raščiauskui. Jo nuomone, nors įstaigos ir išsikeltų už istorinio miesto ribos, reikėtų pagalvoti, ar nesumažinus senamiesčio. Valdžios atstovas linksta prie minties, kad saugomos teritorijos statusas tiktų ne visam miestui, o tik šiaurinei jo daliai.
