Atsižvelgdamas į svarbiausius iššūkius dabartiniam Lietuvos miestui, pateikiu keletą pastebėjimų apie vis dar neišnaudojamas galimybes.
Sovietinė dvasia tūno „niekieno“ viešosiose erdvėse – sugrąžinkime jas žmonėms
Jau pirmojoje straipsnio dalyje rašiau apie tai, kad 1940-1980 m. pastatytų gyvenamųjų rajonų tiek pastatai, tiek ir šalia jų esantys kiemai yra per dideli, kad aplinkinių namų gyventojai pažintų vienas kitą, bendrautų ir identifikuotų erdvę tarp namų kaip savą, t.y. ją saugotų, tausotų ir prižiūrėtų. Europoje, o ir Lietuvoje (jei įskaičiuosime akademinius darbus), buvo parengta ne viena studija, analizuojanti optimalų kiemo ir apie jį gyvenančios bendruomenės dydį. Dabar jau visiškai akivaizdu, kad kvartalų urbanistinė struktūra – namų ir kiemų, viešųjų erdvių dydis ir kokybė – lemia ir aplink gyvenančių žmonių tarpusavio santykius, jų požiūrį į supančią aplinką.
Erdves apie sovietinės statybos daugiabučius mes galime išskaidyti ir paversti jaukesnėmis –atiduodami bendrijoms namui priklausančias automobilių stovėjimo, vaikų žaidimo aikšteles, sudarydami galimybes riboti patekimą į teritorijas, tvarkomas už namo gyventojų lėšas. Analogiškai tam tikrą teritorijos dalį atiduotume pirmųjų aukštų gyventojams. Nematau nieko blogo, jei vieno namo gyventojų naudojamos teritorijos būtų aptvertos. Puikus tokio pertvarkymo pavyzdys – Vokietijos Leinefelde miesto pietinis kvartalas.
Leinefelde, VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras)
Šio pertvarkymo įgyvendinimas tikrai nėra sudėtingas. Savivaldybės gali aiškiai apibrėžti bendro naudojimo – tai yra visiems miesto gyventojams priklausančias viešąsias erdves ir adekvačiai rūpintis jų tvarkymu. O kiemai būtų jau bendrijų atsakomybė. Tikrai atsiras, jau yra ir dabar, bendrijų, kurios susiorganizuos, sutvarkys savo teritoriją ir taps pavyzdžiu kitiems.
Žinoma, nustatant bendras ir konkrečiam namui priskirtinas erdves, būtinas profesionalių planuotojų darbas, diskusija su gyventojais. Man asmeniškai niekaip nesuprantami kai kurių savivaldybių sprendimai gyvenamajam namui mechaniškai priskirti jį juosiančią zoną. Juk tos pačios savivaldybės jau buvo pasirengusios teritorijų priskyrimo daugiabučių namų bendrijoms planus.
Ką daryti su mažesniųjų miestų daugiabučiais?
Tai, kad Lietuvos miestai (išskyrus Vilnių ir Klaipėdą) praranda gyventojus ir neišvengiamai trauksis, nebėra paslaptis. Koks šiuose miestuose tebestovinčių sovietinių daugiabučių likimas? Juk mažėjant gyventojų, mažės ir būsto poreikis šiuose miestuose. Buvusios Rytų Vokietijos miestai po Berlyno sienos griuvimo traukėsi drastiškai, kai kurie prarado trečdalį, o kai kurie net pusę gyventojų. Daugiabučius teko griauti arba žeminti. Tačiau ir tai galima daryti kūrybiškai: suteikti pastatams naujų spalvų, atnaujinti fasadų stilistiką, pertvarkyti ir individualizuoti kiemų erdves.
Tai, kad panašus likimas laukia mūsų mažųjų miestų blogiausios būklės daugiabučių, beveik neabejoju. Tik klausimas – kada turėsime ryžto išpirkti iš gyventojų šiuos vertę praradusius būstus ir iš esmės pakeisti gyvenamąją aplinką šiuose miestų kvartaluose? Jei to ryžto vis dėlto neatsiras, šie namai taps rimtais socialinių problemų židiniais ir, neduok Dieve, pradės byrėti.
Leinefelde, Halle VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras)
Leinefelde, VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras)
Halle, VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras
Ar tikrai sugrįžimas į daugiabučių kvartalus – misija neįmanoma?
Šiuo metu Vilniuje maždaug trečdalį visų naujų būstų sudaro individualūs gyvenamieji namai. Daugiausiai tai yra sostinės priemiesčiai ar į gyvenamųjų namų kvartalus pavirtę kolektyviniai sodai. Ten gyvenančius žmones iš miesto išprašė kokybei neadekvačios naujos statybos butų kainos, nesaugi ir nepatogi, suspausta, moraliai pasenusi daugiabučių gyvenamoji erdvė, nūdienos poreikių neatitinkantis sovietinis būstas ir minimalios galimybės jį perplanuoti.
Ne kartą įvairiose diskusijose teko stebėtis, kad netgi rimtos nekilnojamojo turto vystymo kompanijos nevertina šių iš miesto pabėgusių žmonių kaip potencialių klientų – na, jie gi vis tiek statys individualų namą patys ir nieko čia esą nebepadarysi. Tačiau jeigu įvertintume, ko siekia žmonės pradėdami naujo būsto paieškas, visi jų lūkesčiai gali būti pateisinti ir moderniame, daniško ar olandiško tipo daugiabutyje.
Čia kiekviena šeima gauna tiek jai skirtą erdvę, atskirą įėjimą į būstą iš lauko, minimalią terasą ant žemės ar ant stogo, 8-10 šeimų bendrai naudojamą kiemą, kur visi vieni kitus pažįsta ir nesibodi pasaugoti vienas kito vaikus ir turtą. Visa tai galima pasiekti formuojant mūsų sovietiniams rajonams analogiško tankumo, tik mažesnio aukštingumo kvartalus su mažesniais, tačiau individualiai pritaikytais kiemais.
Tokį būstą vietoje nugriautų Bijlmermeer kvartalo pastatų suplanavo ir pastatė Amsterdamo savivaldybė. Čia buvo pasirinktas radikalus sprendimas – seno tipo urbanistinė struktūra buvo smulkinama, formuojant mažesnes bendruomenes – gyventojų skaičius liko daugmaž tas pats, tačiau pasikeitė gyvenimo tokiame kvartale būdas. Jis tapo labiau priimtinas į didesnį individualizmą linkusiai vakarietiškai visuomenei.
Vietoje recepto – patirtys ir pavyzdžiai
Nemanau, kad yra vienas „teisingas“ sovietinių kvartalų gaivinimo receptas. Šių kvartalų renovacijai yra skiriami valstybės – t.y. visų mūsų – finansiniai ištekliai, todėl turime teisę pakalbėti apie tai, ar šie pinigai išleidžiami pačiu efektyviausiu būdu ir ar visi renovacijos programos tikslai yra įvertinti. Kaip rodo šį etapą jau praėjusių, toliau pažengusių Vakarų šalių pavyzdys, paprastas sienų apšiltinimas nebuvo esminis faktorius, gražinęs šiuos kvartalus atgal į pilnavertį gyvenimą.
Diskusijose apie daugiabučių renovaciją dažnai pasigirsta minorinės gaidos apie pastatų nuosavybę: jeigu savininkas nenori, jokios valstybės programos jo neprivers. Čia pat nuogąstaujama, kad pilnavertė renovacija būtų įmanoma tik savivaldybei priklausančiuose namuose, o kainuotų – pasakiškai daug. Pamirštama, kad ir sukuriama vertė būtų ženkliai didesnė, orientuota į ateitį. Tokiu atveju mūsų miestams nereikėtų plėstis į priemiesčių teritorijas, o už visuomenės pinigus sukurta vieša infrastruktūra būtų išnaudojama žymiai efektyviau.
Žinoma, tokios renovacijos procesas būtų kur kas ilgesnis ir tikrai truktų ilgiau nei viena miestų ar vykdomosios valdžios politinė kadencija. Be to, reikėtų rasti modelius, kaip gyventojų turtą senuose daugiabučiuose išpirkti, transformuoti į naujus butus, kaip užtikrinti, kad žmonės pasitikėtų ir nebūtų apgaudinėjami.
Sakote, išvardijus šiuos iššūkius, nusvyra rankos? Bet panašūs iššūkiai nėra naujiena kitų šalių savivaldybėms. Kodėl nesimokome iš jų? Ar kas nors pabandė surengti bent jau diskusiją apie visapusės renovacijos galimybes? Mano giliu įsitikinimu, jeigu Lietuvoje būtų įgyvendinti keli pavyzdiniai kompleksiškos renovacijos projektai arba bent jau surengti renovacijos alternatyvas analizuojantys architektūriniai konkursai – daug kas pasikeistų. Tokiems projektams, be abejo, reikėtų ir didesnės, ne vien tik pastatų šiluminės varžos pagerinimui skiriamos valstybės paramos. Nejaugi siekis atgaivinti senstančius mūsų miestų kvartalus, pagerinti ten gyvenančių žmonių gyvenimo kokybę ir grąžinti į juos jaunus žmones nėra to vertas?