Diskusijose pasigirsta ir paveldo saugotojų balsų – įspėjama, kad sąlygiškai artima Konstitucijos prospekto aukštybinių pastatų kaimynystė, tam tikrose panoramose sostinės senamiesčio fone išnyrantys daugiaaukščiai gali kainuoti vietą UNESCO pasaulio paveldo sąraše.
Arabiško lenktyniavimo išvengta
Idėja sukurti dešiniajame Neries krante architektūrinę kalvą sutelkiant didesnį skaičių aukštybinių pastatų svarstyta vos pastačius „Lietuvos“ viešbutį, bet taip ir nepradėta realizuoti. Dviejų pastatų Konstitucijos prospekte autorius architektas Audrius Ambrasas yra taikliai suformulavęs prieš gerą dešimtmetį pagaliau pradėtos plėtoti šios aukštybinės miesto dalies aplinkybes: sutapo verslo ir politikos interesai, architektūrinės ambicijos ir ekonominis pakilimas. Vienas sėkmingas projektas masino verslą kurti naujus, ir per kelerius metus, juokauja architektai, prospektas virto nacionalinio grožio konkurso podiumu.
Ilgametis savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis ragina nenuvertinti ryškia sostinės dalimi tapusio dešiniojo Neries kranto statinių. Nors bankrutavusios bendrovės „Vyrokas“ statytas pastatas primena, kad ne visi statybos sprendimai buvo sėkmingi, o ir „dantų“ šioje architektūrinėje bei urbanistinėje struktūroje dar akivaizdžiai trūksta, architektūrinės kakofonijos išvengti pavyko.
„Kiekviena karta turi teisę palikti ką nors savo. Kai studijavau, buvo labai kritikuojama stalinistinė architektūra, nors ji man bloga neatrodė. Šiandien Konstitucijos prospekte iškilusių objektų vertę pamatysime po 30 ar 50 metų, bet sakyčiau, kad pastarojo dešimtmečio užstatymas įrodo, jog atsakomybę plėtodami šią teritoriją jautė visi: architektai, kurie apsiėjo be ekstravagantiškų bandymų statyti ką nors hipertrofuota, architektūrinės ir urbanistinės ekspertų tarybos, kurios reikliai vertino projektus, savivaldybės Miesto plėtros departamento specialistai, kurie irgi ypač atidžiai prižiūrėjo čia planuojamas statybas. Galiausiai buvo rastas instrumentas, kurio nepritaikius dešiniajam Neries krantui būtų grėsęs arabiškas variantas – kas kiek išspaus“, – komentavo M. Pakalnis.
Daugiaaukščių koncentracija miestovaizdžiui palankesnė
Minėtasis instrumentas – 2009 metais parengtas, architektūros bei urbanistikos ekspertų taryboje įvertintas ir Vilniaus miesto tarybos patvirtintas projektas – Teritorijos tarp Konstitucijos prospekto, Linkmenų, Krokuvos ir Kalvarijų gatvių detaliojo plano konceptualiosios dalies urbanistinių parametrų studija. Joje, M. Pakalnio vertinimu, profesionaliai, argumentuotai, pasiremiant gamtiniais motyvais ir nesikišant į architektūrinius dalykus aptarta, koks turi būti architektūrinės kalvos siluetas, apibrėžti urbanistiniai parametrai: statinių aukštis, tūris, užstatymo intensyvumas ir principas (kvartalais). Studijos sprendiniai apėmė didžiąją naujojo miesto centro dalį.
„Pasaulis keičiasi, negalima uždrausti tam tikroje vietoje atsirasti vertikalios raiškos miestui. Būtų buvę kur kas blogiau, jeigu tokie pastatai būtų pasklidę po visą miestą, – svarstė architektas ir urbanistas. – Dabar jie sukoncentruoti vienoje vietoje, išskyrus gal vienišą daugiaaukštį Savanorių prospekte. Gerai, kad tokių – tik vienas kitas. Būtų blogai, jei daugiaaukščiais pastatais būtume apibadę visą senamiestį kaip Talinas. Naujojo miesto centro užstatymas yra gana atitrauktas ir nuo Šeškinės kalvų, ir nuo senamiesčio.“
„Teisėti“ lūkesčiai ėmė kelti pavojų
Studijos rengimui vadovavęs architektas Saulius Motieka, tuomet – „Vilniaus plano“ specialistas, šiandien – bendrovės „TAEM urbanistai“ projektų vyriausiasis architektas, prisimena, kad savivaldybė urbanistinės kalvos sukūrimo projektą inicijavo ieškodama moksliškai pagrįstų argumentų suvaldyti šioje miesto teritorijoje įsibėgėjančias statybas, sudaryti tinkamas projektavimo sąlygas.
„Toje teritorijoje kilo nežmoniškas apetitas, remdamasis „teisėtais“ privačių savininkų lūkesčiais kiekvienas norėjo viršyti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius. Pastatai stiebėsi į dangų, lyg tie keli kvadratiniai metrai išgelbėtų verslo reikalus. Visi labai laisvai pradėjo interpretuoti, kur statyti ir kaip statyti, atsirado spekuliacijų: man patinka aukštesnis namas, kas įrodys, kad jis turi būti žemesnis? Teritorijų planavimo dokumentuose buvo ne reglamentuojama urbanistinė ir architektūrinė kokybė, bet tik užtikrinama maksimali esamos nuosavybės galimos realizacijos apimtis, tenkinanti privačius interesus. Reikėjo rasti priemonių tą situaciją pažaboti ir daryti tai argumentuotai, kad nebūtų galimybės operuoti kategorijomis „gražu–negražu“, „patinka–nepatinka“, – komentavo S. Motieka.
Tais pat metais Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidinyje „Urbanistika ir architektūra“ paskelbtame straipsnyje S. Motieka stebėjosi, kad ilgą laiką naujojo miesto centro urbanistinio kompleksiškumo samprata apsiribojo projektuojamų pastatų vizualinių rezultatų vertinimu vadinamųjų reikšmingų senamiesčio apžvalgos taškų aspektu.
Architektas pabrėžė, kad toks vertinimas nėra iki galo argumentuotas ir svarbus vertinant struktūrinius rezultatus: „Pavyzdžiui, žiūrint iš apatinės Subačiaus apžvalgos terasos aikštelės, besiformuojanti architektūrinė kalva prasideda vakariniame flange, mandagiai atsitraukusi nuo Gedimino kalno. O žvelgiant nuo aukštutinės Subačiaus terasos – naujasis užstatymas tarsi karūna užsirioglina ant Gedimino pilies bokšto. Taip jau yra su tuo vizualinių rezultatų vertinimo patikimumu. Žinoma, šis aspektas irgi labai svarbus, bet jis naudotinas tik struktūrinei darnai, jos galimiems padariniams identifikuoti, o ne atskirų pastatų integravimo grožiui demonstruoti esamo užstatymo kontekste.“
Žaidimo sąlygas diktuoja miestas
Pristatydami savo projektą architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai, studijos autoriai pirmiausia konstatavo, kad iki tol neefektyviai valdytos šios miesto dalies urbanizacijos rezultatas – chaotiškas, bendra vertikalių kompozicija neturi urbanistinės motyvacijos. „Vertikalūs akcentai suardė komunikacinius, vizualinius teritorijos ryšius, deformavo urbanistinį audinį, hipertrofavo kvartalų dydžius, o kalvos įvaizdis nepasiektas“, – įvertino S. Motiekos vadovaujama „Vilniaus plano“ specialistų grupė.
S. Motieka reziumavo, kad tik turint aiškius naujojo centro plėtros ir formavimo principus įmanoma sukurti išbaigtą urbanistinį bei architektūrinį centro įvaizdį, pakelti aplinkos kokybės vertę, sureguliuoti konversijos mechanizmą, saugoti ir racionaliai naudoti kultūrinį bei gamtinį vietovės savitumą, užtikrinti visuomenės interesams svarbų planuojamos teritorijos daugiafunkciškumą, pagaliau – apibrėžti investicinę erdvę, nutraukti kaltinimų dėl nepagrįsto investicijų stabdymo laviną ir tokioje atmosferoje įsibėgėjantį architektūros anarchijos procesą.
Vilniaus miesto taryba „Vilniaus plano“ specialistų parengtą naujojo miesto centro urbanistinės kalvos formavimo reglamentą patvirtino be abejonių.
„Tai – ne teritorijų planavimo, o sostinės lūkesčius atspindintis dokumentas, kuriuo aiškiai pasakoma: būk malonus – tvarkykis pagal miesto sąlygas. Dabar visi projektuojantieji aukštybines savo pastatų dalis jau žiūri į nubrėžtą kalvos kreivę, o savivaldybė, Miesto plėtros departamentas, išduodami projektavimo sąlygas, gali griežtai formuluoti reikalavimus“, – komentavo S. Motieka.
UNESCO dėl Vilniaus aukštybinių pastatų nebesijaudina
Tolesnė naujojo miesto centro plėtra neapsiribos šiuo metu kylančiais verslo centrais „k29“ ir „Quadrum“. „Galimybės užpildyti šiandien retą užstatymą nustatytos. Visi gali matyti, kad iš vienų taškų architektūrinė kalva atrodo artipilnė, iš kitų – skylėta“, – sakė pašnekovas.
O štai diskusija dėl sostinės senamiesčio ir dešiniojo kranto prioriteto, pripažino S. Motieka, gali būti begalinė, ir aukso vidurį čia rasti keblu: „Mes nuolat gąsdinami baubu – ką darysime, jei senamiestį išbrauks iš UNESCO sąrašų? Austrijos sostinė Viena buvo atsidūrusi tokioje pat padėtyje, kai šalia senamiesčio plėtojo naujas statybas – paveldo saugotojams kliuvo ir objektų aukštingumas, ir tūriai. Austrai šiek tiek sumažino parametrus, bet esmės neatsisakė – gyvenimas turi tęstis.“
Lietuvoje konfliktinė situacija, įsiplieskusi, kai prieš šešerius metus UNESCO pasiekė iš Lietuvos siųsti skundai dėl naujų statybų keliamų grėsmių pasauliniu mastu įvertintam Vilniaus senamiesčiui, užgesinta. Pasak Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktoriaus Algimanto Degučio, UNESCO pernai informavo, kad saugikliai, kuriuos Lietuva patvirtino planuodama tolesnę dešiniojo Neries kranto plėtrą, yra pakankami.
„Tai padaryta keliais teisės aktais – parengtas Vilniaus senamiesčio specialusis planas, numatyta apsaugos zona iki pat Šnipiškių, o valstybė garantavo, kad šioje zonoje bus laikomasi reglamento, kuris neleis čia kylantiems aukštybiniams pastatams viršyti tam tikrų parametrų“, – vardijo A. Degutis.
Vienas KPD vadovų svarstė – nors šiandien ir nebeturi prasmės, diskusijos dėl aukštybinio naujojo miesto centro formavimo niekada nesibaigs: „Vienas architektas neseniai man pasakojo, kad iš Japonijos atvažiavę kolegos klausė, ko mes čia kvailiojame statydami aukštybinius pastatus – ar mums žemės mažai?“
S. Motieka atrėmė: „Daugybė lietuvių patvirtintų, kad nori gyventi Vilniaus miesto centre, bet kad nebūtų kaimynų ir niekas neužstotų vaizdų. Žemės mes turime, bet apie miestą kaip reiškinį suvokimą praradome. Ne veltui garbusis Janas Bułhakas rašė, kad Vilnius – tai didelis kaimas. Ir nieko čia nepadarysi.“
