Statyboms aukojo visi
Kai jau buvo panaikintas rusų valdžios draudimas statyti naujas katalikų bažnyčias, dvarininkai suskato aktyviai remti šventovių statybas: kas rūpindamasis leidimais, kas samdydamas architektus ar skirdamas lėšų. Trečdalį reikalingos sumos ir daug statybinių medžiagų, tarp jų ir plytų, naujos katalikų bažnyčios statybai Palangoje skyrė grafai Tiškevičiai. Kiek išgalėdami prisidėjo ir parapijiečiai. Kadangi parapijos gyventojai nebuvo turtingi, vien savo lėšomis jie maldos namų nebūtų įstengę pastatyti. Dalį pinigų pavyko surinkti Palangos klebonui Juozapui Šniukštai, prisidėjo net ir vasarojantys poilsiautojai.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Palangoje statyta 1897–1907 metais, greta senosios medinės, apkaltos stačiomis lentomis, iškilusios dar 1767-aisiais. Naujoji mūrinė neogotikos stiliaus šventovė turėjo tapti svarbiu miesto architektūros akcentu.
Mūrinės Palangos bažnyčios projekto autorius – švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmannas. Manoma, kad jis suprojektavo ir Gruzdžių, Švėkšnos, Kelmės, Salantų, Plungės, Kulių bažnyčias.
Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – vienbokštė, lotyniško kryžiaus formos, su penkiasiene apside. Eksterjerą formuoja tankiai laiptuotais kontraforsais suskaidytos sienos, apsidė, transeptas ir aukštas bokštas. Jis padalytas tarpsniais, kuriuos vieną nuo kito skiria raudonų plytų ornamentai baltai tinkuotose juostose (įvairiai supintos arkutės, tvorelės, kryžiukai, dobilų lapai). Bažnyčios interjerą formuoja kolonos ir skliautai.
Sunkumų netrūko
Tam, kad 1907 metais Palangoje duris atvertų nauja katalikų bažnyčia, statybos iniciatoriams teko ilgai derėtis su tuomete Kuršo gubernijos valdžia. 1899 metais pradėti mūryti pamatai, tačiau pirmosios mišios šventovėje aukotos tik po aštuonerių metų, dar nė neįrengus maldos namų vidaus: tuomet trūko grindų, altorių ir kitų reikmenų. Jie laikinai buvo atkelti iš senosios bažnyčios, kuri, pasibaigus naujosios statyboms, nugriauta, o iš jos medienos pastatyta parapijos prieglauda.
Fronto linijai nutolus, imta rūpintis bažnyčios remonto darbais. Laikinai aptvarkytas bokštas, sviedinių pramuštos stogo skylės užkaltos lentelėmis, nes tuo metu nebuvo galima gauti vario skardos, virš laikrodžio nugriauta mūro trikampio viršūnė irgi užkalta lentomis, kad lietus negadintų mūro. Kiti, ne tokie skubūs darbai palikti vėlesniam laikui.
Sukaupus lėšų, gavus reikiamų medžiagų, bažnyčia buvo kasmet remontuojama. 1970–1975 metais atliktas kapitalinis remontas. Tuomet sutvarkyti pamatai, atnaujinta mūrinė šventoriaus tvora, naujai perdengtas skardinis abiejų šoninių bažnyčios navų ir zakristijų stogas, perdažyta didžiosios navos stogo skarda. Trys didieji ir šoninių navų kontraforsai daugelyje vietų naujai permūryti, apskardinti, skarda nudažyta. Pakeistos ištrupėjusios bažnyčią supančios sienos plytos.
Palangos bažnyčios projekte buvo numatyta, kad šventovės bokšte turi būti sumontuotas laikrodis. Tačiau iki 1931 metų bokšte tebuvo paliktos laikrodžiui skirtos angos, užkaltos ciferblatą imituojančiomis lentomis. Laikrodis pagamintas Berlyne. Būtent jo įrengimu baigtas įgyvendinti K. E. Strandmanno sukurtas Palangos bažnyčios projektas.
Šimtametė sulaukė dėmesio
2007-aisiais paminėtas Palangos bažnyčios šimto metų jubiliejus. Tais pačiais metais įmonės „Lietuvos paminklai“ užsakymu pradėti parengiamieji šventovės tvarkybos darbai. Restauratorių pastoliai bažnyčios bokštą apjuosė po metų. Specialistams daugiausia nerimo kėlė itin prasta bokšto mūro būklė. Ypač vakarinėje ir pietinėje bokšto pusėse: jas smarkiausiai paveikė pajūrio oro sąlygos.
Tvarkybos darbus atlikusios įmonės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas pasakojo, kad net plika akimi matėsi plytų ir jungiamųjų siūlių erozija, apirę vandens nubėgimo takai. Buvo išvešėjusios kerpės, fasado plyšiuose aptikta net varnų lizdų, bokštelių būklė buvo avarinė. Restauruojant bokšto mūrą pakeista daug sudūlėjusių figūrinių fasado plytų, restauruotos bokštą puošiančios architektūrinės detalės iš plytų mūro bei betono, iš vario pagaminti vandens nuvedimo piltuvai, atnaujinti bokšto stogelių kontraforsai, užtaisytos ištrupėjusios sienų siūlės.
Bokšto špiliaus dalis buvo uždengta vario skarda, įrengti žaibolaidžiai. Atnaujintas mūras padengtas hidrofobizuojamąja medžiaga, kuri užtikrina ilgalaikę sienų apsaugą nuo kultūros paveldui didžiausią grėsmę keliančio vandens bei drėgmės.
Kitas restauratorių laukęs darbas – bažnyčios stogo keitimas. Kadangi medinės stogo konstrukcijos buvo neblogos būklės – net šiek tiek geresnės, nei tikėtasi – prireikė tik keliose vietose pakeisti puvinio pažeistas laikančiąsias medines konstrukcijas, pasakojo tvarkybos darbų projekto autorius architektas Povilas Ramonas.
Bažnyčios stogas pakeistas 2010-aisiais. Senasis buvo dengtas cinkuota dažyta skarda, kuri jau buvo susidėvėjusi, vietomis skylėta, todėl ją skubiai reikėjo pakeisti. Pasirinkta ilgaamžė vario skarda. Stogo keitimo darbai organizuoti taip, kad bažnyčiai nekiltų lietaus grėsmės – vietoj nuardytų stogo dangos lakštų tuoj pat buvo klojami nauji.
2012 metais baigtas restauruoti visas bažnyčios fasadas. Teko atnaujinti maždaug 3500 kvadratinių metrų mūro. Plaunant fasadą aukšto spaudimo srove išsiplaudavo prieš šimtmetį kalkiniu skiediniu sumūrytos siūlės, atsiverdavo gilių plyšių. Daugelyje vietų bažnyčios sienas teko mūryti iš naujo, keisti figūrines plytas, hidrofobizuoti jau sutvarkytą mūrą.
Sudėtingiausias darbų etapas, restauratorių teigimu, buvo bokšto mūro restauravimo darbai. Meistrams teko dirbti dideliame aukštyje, o darbai buvo sudėtingi, nes ir mūro, ir dekoro elementų būklė buvo labai prasta. Atliekamus Palangos bažnyčios tvarkybos darbus prižiūrėjo „Lietuvos paminklų“ specialistai. Rūpinimasis atliktų tvarkybos darbų kokybe svarbiausiuose kultūros paveldo objektuose – įmonės specialistų kasdienybė.
Į mišias skubančius ar pro bažnyčią einančius palangiškius iki šiol džiuginantis šventovės bokšto laikrodis, kurio ciferblatai buvo pagaminti iš storos vario skardos, irgi nukentėjo karo metais. Restauruojant ciferblatus reikėjo užtaisyti buvusias skyles, ištiesinti deformuotas plokštumas, tiesinti ir iš dalies restauruoti rodykles, paryškinti skaičius. Restauruoti ir betoniniai langų rėmai.
Vitražai buvo tvarkyti anksčiau – dar 1977–1978 metais. Pasak P. Ramono, tuomet už didžiojo altoriaus esantys vitražiniai langai sutvirtinti iš lauko pusės įdėjus stiklą ir uždėjus metalinį tinklelį.
Prieš pradedant kultūros paveldo tvarkybos darbus visada atliekama įvairių tyrimų. Šiame objekte, P. Ramono teigimu, sudėtingų tyrimų neprireikė – užteko vizualiai įvertinti mūro, stogo dangos būklę. Tik bažnyčios bokštas kėlė šiek tiek daugiau rūpesčių – jo būklę buvo galima įvertinti tik pastačius pastolius.
Bažnyčios tvarkybos darbų vertė – kiek daugiau nei 2 mln. litų. Juos skyrė Kultūros paveldo departamentas, Palangos miesto savivaldybė, prisidėjo ir parapija.
