Statistiko departamento duomenimis, pernai Lietuvoje mirė 41,7 tūkst. žmonių – vidutiniškai po 114 per dieną. Šeši iš dešimties mirusiųjų gyveno mieste, likę – kaime. Ne visi jie turėjo savo namus, tačiau nemažai su šiuo pasauliu atsisveikino ir bute ar name.
DELFI kalbinti NT specialistai pripažįsta, kad tokį būstą parduoti kiek sunkiau, ypač jeigu jame gyvybė užgeso nenatūraliai. Kita vertus, tai neturėtų lemti pirkėjų pasirinkimo, nes žvelgiant iš laiko perspektyvos, kai kuriuose senuose namuose sudie šiam pasauliui ištarė ne viena siela.
„Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka pasakojo, kad jo atstovaujama bendrovė nerenka statistikos, per kiek laiko parduodamas būstas kuriame mirė žmogus.
„Tokių skaičiavimų mes nedarome. Tačiau ir iš bendros praktikos, galima sakyti, jog nėra tokio laikotarpio, na, kad turėtų praeiti kažkiek laiko, kad tokį turtą būtų galima parduoti normaliai.
Jis teigė pats susidūręs su panašia istorija, tačiau svarstė, kad parduoti NT, kuriame mirė žmogus, sunkiau yra dėl psichologinių priežasčių.
Paklaustas, ar tokio būsto kaina skiriasi, A. Šapoka sakė: „Manau, kad kaina galbūt smarkiai nesiskiria. Jei kalbėtume apie didžiuosius miestus ar juose esančius butus, tai, tiesą pasakius, beveik niekas nesužino, kas iš tikrųjų įvyko arba tai sužino post factum. Mažuosiuose miestuose kaina, mano supratimu, nesikeičia, nebent būtų labai tragiškos, baisios aplinkybės. Dėl to kaina gali skirtis, bet kiek konkrečiai, negalėčiau pasakyti“.
Departamento vadovas pripažino, kad jam yra tekę girdėti apie būstus, kuriuose vaidenasi, apie kuriuos sklinda kitokios legendos. Ir iš tiesų – tokie NT objektai nėra iki šiol parduoti.
„Tačiau ar tai lemia namo istorija, ar jo namo būklė, ar prašoma kaina, ar kokios kitos priežastys – čia jau kitas klausimas“, – reziumavo pašnekovas.
Kiek mirė senamiesčio pastatuose?
„Remax“ NT brokeris Mišelis Galeckas pasiūlė į būstą, kuriame mirė žmogus, pažvelgti iš istorinės perspektyvos.
„Kaip jums atrodo, kiek, pavyzdžiui, kiek žmonių mirė Vilniaus senamiesčio namuose, kurie statyti 1600 m. ar dar seniau? Ar kas nors susimąsto apie tai, kiek kartų juose mirė žmonės?
Vis dėlto jis pripažino, kad tokius namus, kaip Jonaičių, kuriuose mama nužudė savo vaikus, parduoti sunku: „Kai toks, atsitinka toks garsiai nuskambėjęs įvykis, tai aišku, kad iš karto po jo, nelabai norės kas nors ten gyventi. Bet praeis treji metai ir tai niekam nerūpės“.
Paklaustas, ką patartų giminaičiams, paveldintiems būstą, kuriame mirė žmogus, brokeris sakė, kad universalių patarimų nėra, viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių.
„Dažniausiai numiršta senyvi žmonės, jauni miršta rečiau. Tas senyvų žmonių butas paprastai ir atrodo taip, kaip jie gyveno. Veikiausiai jame reikia viską sutvarkyti. Ko nereikia, išvežti, nes būna kad per gyvenimą prikaupiama daug daiktų, kurių niekam nereikia – nė giminaičiams, nė juolab naujiems pirkėjams“, – komentavo pašnekovas.
Jo teigimu, ne visada norint parduoti tokį būstą, jame būtina padaryti kapitalinį remontą.
„Viskas priklauso nuo situacijos. Reikia labai gerai žinoti, ką darai. Jeigu darėte kapitalinį remontą arba įsirenginėjote naują būtą, veikiausiai įsivaizduojate, kad tai kainuoja. Suprantama, kai perka naują būstą ir kai neišeina jame gyventi be įrengimo, tai neišeina. O kai įmanoma gyventi, tai viską išlupti ir iš naujo perdaryti – tai pinigų suma.
Reikia, kad ji atsipirktų – jeigu jau įdedi pinigus į NT, reikia, kad jie duotų grąžą. Taigi, negalima vienareikšmiškai sakyti, kad remontą daryti reikia. Gal ir nereikia. Yra žmonių, kurie pakankamai tvarkingai gyvena ir ten nieko papildomai nereikia nieko daryti“, – svarstė M. Galeckas.
Jis siūlė į būsto, kuriame mirė žmogus, pardavimą pažiūrėti ne emociškai, o logiškai, racionaliai, nes žmonės miršta kiekvieną dieną. Kita vertus, jis pripažino, kad ne visi perka vadovaudamiesi protu.
„Šiaip, jei kalbėtume apie gyvenamąją vietą, žmonių sprendimai dažnai būna grįsti emocijomis: „man čia patinka, aš čia noriu gyventi ir čia gyvenu“. Visi nori gyventi geriau, kiekvienas turi savo norus, vizijas, kaip tai turi atrodyti, galimybes ir t.t. Renkasi pagal save, kas tuo metu jam atrodo teisingiausia.
Yra žmonių, kurie gerai skaičiuoja, yra, kurie emocijomis vadovaujasi.
Žmonės skirtingi: vieni renkasi kur pigiausia, kiti nori brangiausio, dauguma renkasi per vidurį, dar kitiems turi būti tinkamas kainos ir kokybės santykis. Kiti sako, štai noriu čia gyventi, nes čia mano draugai gyvena šitoje laiptinėje dviem aukštais žemiau, mokėsiu brangiau, bet noriu čia gyventi ir viskas“, – komentavo pašnekovas.
Bloga lemtis ir tikimybių teorija
Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė mano, kad iš tikrųjų daugelis nenorėtų namų, kuriuose mirė žmogus, esą gal tik retas racionalus vyras sakys, kad jam vis viena.
Ji svarstė, kad tai galbūt susiję su žmogaus santykiu su mirtimi. Šiomis dienomis nemažai kūnų kremuojama, tačiau ir dabar, ir seniau, niekas nenori miegoti tame pačiame ar gretimame kambaryje su pašarvotuoju: „Nors atrodo, kur čia tas pavojus? Lavonas nėra gyvas, nieko nepadarys, bet mes bijome“.
Psichologės nuomone, visa tai yra tai mirties baimė, tiesiog žmonės bijo mirties kaip tokios. Kita vertus, yra daug tokių, kurie sako mirties nebiją, nors su ja tiesiogiai nėra susidūrę.
„Jeigu nesusergi kokia mirtina liga, pavyzdžiui, vėžiu, ar panašia, jeigu artimieji nesusirgo ir nenumirė, tai niekaip su ja nesusiduri. Tokie žmonės sako, ai, aš nebijau mirties, daugmaž negalvoju apie tai. Bet kol nesusidursi, negali būti tikras, bijai ar nebijai.
Jos bijo labai daug kas, skirtingai bijo. Ypatingai bijo žmonės, kurie šiaip nelaimingesni ir gyvena prastai: dar nespėjo pagyventi, vis dar atideda laimę, kad ji bus rytoj, rytoj, tokie bijo labiausiai. Jeigu jie sužinotų, kad susirgo mirtina liga ir paaiškėjo, kad normaliai nepagyveno, tai visai nekas. O mažiausiai mirties bijo įsimylėjėliai – jie jau dabar laimingai gyvena.
Ta mirties baimė skirtinga. Ir šiaip, kuo žmogus turi daugiau depresijos, neurozės – visur tas dedasi, kuo jų daugiau, tuo mirties labiau bijo. Kuo jis sveikesnis, tuo mirties bijo mažiau“, – komentavo G. Petronienė.
Jos pastebėjimu, žmonės vengia ne tik mirties ar mirusių – jie pradeda šalintis ir draugų, kurie suserga vėžiu. Net tai jiems primena mirtį, nors sergantis vėžiu niekuo neapkrės, tad nėra priežasties nutraukti santykius. Tačiau daugeliui nesinori priartėti prie šitos zonos:
„Jeigu būtume įsisąmoninę savo santykį su mirtimi, galėtume sakyti, kad bijau dėl to ir dėl to – gyvenime mažai nuveikiau, bijau skausmų, kančios, kas būna mirštant. Tada suprastum, ko bijai ir gal ne taip smarkiai vengtum. Bet žmonės dažniausiai nesupranta, mirties baimė išstumiama į pasąmonę, tada automatiškai veikia su mirtimi susiję dalykai“.
Laimingi bijo mažiau
Pašnekovė pripažino pati pirkusi butą, kuriame buvo numiręs žmogus: „Ačiū Dievui, tuo metu buvau labai jauna, man buvo tik 30 m. Ar žinojau? Taip, žinojau. Ir kad gana šiurpiai numirė ta moteriškė, būdama viena, ją tik po mėnesio rado – baisi istorija. Bet buvau 30 m. ir man buvo nusispjauti į tą istoriją. Nė tas butas išsiskyrė iš kitų, nė ką.
Bet prisimenu draugų reakcijas. Tai pasakodavau jiems kaip egzotišką istoriją: pažiūrėkite, kokį keistą butą nusipirkau, o jie purtėsi – ką padarei, nereikia tokių butų pirkti“.
Anot psichologės, kuo žmogus laimingesnis, tuo mirtis atrodo toliau, ji tarsi neegzistuojanti realybė, esą, tik seni žmonės serga, miršta, o aš toks jaunas, kad mirtis niekaip prie manęs neprisikas. „O jeigu, neduok dieve, ima ir numiršta klasiokas, supranti, kad prie tavęs ji gali labai lengvai prisikasti, kad tavo bendraamžis, su kuriuo mokeisi, paėmė ir numirė arba susirgo nepagydoma liga“, – svarstė ji.
G. Petronienės nuomone, mirties buvo bijoma ir senovėje. Tačiau tada žmonės turėjo daugiau patarimų, kaip su ja tvarkytis ar ko tikėtis. Šiais laikais labiau kankina nežinia:
„Viena vertus, bijoma skausmo, nes į tą mirtį gražiuoju gi taip nenueisi, kad vieną vakarą ramiai užmigsi ir nepabusi. Kita vertus, neaišku, kur ten papuoli. Senovėje gal bijojo pragaro, dabar – gal daugiau nežinomybės bijo, o ne pragaro.
Senovėje, gal buvo lengviau, nes buvo daugiau dvasinės tradicijos, paaiškinusios, kaip elgtis, kad bus koks kunigo patepimas. Jei žmonės labai tikėjo dievą, tai tikėjosi, kad paklius tiesiai jam į rankas, su maldomis išeidavo. Mirtis nebuvo palikta nežinomybėje, buvo daug paaiškinimų ir žmonės buvo linkę jais tikėti. O dabar dar baisiau, nes paaiškinimų mažiau“.
