Tiesa, puošnumu, polichromine interjerų tapyba bei auksuotais lipdiniais žavėję rūmai neišvengė laiko poveikio. Tad atverti ilgą laiką po devyniais užraktais slėptą Lietuvos karo istorijos puslapį restauratoriams nebuvo paprasta užduotis.
Šeimininkauja karininkai
Rūmų savininkai, Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų štabo vadovybė, buvo nusiteikę išsaugoti istorinę pastato, kuris šiuo metu atlieka tiesioginę funkciją – juose įrengtas karinių oro pajėgų štabas – vertę. Tai pavydėtinas tęstinumas – kariūnams komendanto rūmai priklausė nuo pat jų statybų pradžios.
Vien 2010 metais atliekamiems tvarkybos darbams kartu su Kultūros paveldo departamentu dabartiniai rūmų šeimininkai skyrė po 100 tūkst. litų. Karinių oro pajėgų kapitonas Audrius Kananavičius pasakojo, kad jiems svarbiausia buvo atkurti rūmus tokius, kokie jie buvo pastatyti. Pašnekovas prisipažino, kad darbo su Kultūros paveldo departamentu pradžia nebuvo lengva, nes trūko informacijos apie laukiančių darbų specifiką, priežiūrą ir pan., tačiau restauruojant jau nebe pirmą istorinių rūmų patalpą šių problemų nebeliko.
Tvarką mėgstantys kariūnai įvertino tai, kad visi darbai atliekami taip, kaip ir buvo suplanuota. Tiesa, pats pastatas vis pateikia staigmenų.
Darbai komendanto rūmuose pamažu atliekami jau nuo 1993-iųjų, kai rūmai atiteko Krašto apsaugos ministerijai. Nors Kauno tvirtovę sudaro visas pastatų kompleksas, dėl lėšų trūkumo didžiausias dėmesys skirtas būtent komendanto rūmams.
Valstybinė įmonė „Lietuvos paminklai“ restauruojant Kauno tvirtovės komendanto rūmus atlieka ne tik užsakovo, bet ir techninės priežiūros funkciją. Techninė paveldosaugos vertybių tvarkybos priežiūra – kietas riešutas daugeliui įmonių.
Bet „Lietuvos paminklai“ yra viena tų, kurios ir šioje srityje jaučiasi užtikrintai – 20 metų patirtį turinčioje įmonėje surinkta patikima ekspertų komanda. O darbų tikslas vienas – kruopščiai ir profesionaliai konservuoti, restauruoti ir ateities kartoms išsaugoti apie turtingą Lietuvos istoriją liudijančias šalies kultūros vertybes.
Komendanto rūmų restauravimo projekto vadovė architektė Regina Žukauskienė pabrėžė, kad restauruojant šiuos rūmus negalimos jokios interpretacijos. Būtina laikytis standartų, remtis atliktais tyrimais, nors, kaip parodė praktika, pastatas saugo daug paslapčių, kurios kartais pakoreguoja architektų ir restauratorių planus. Pavyzdžiui, po specialistų itin vertintu XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios ąžuoliniu parketu buvo atrastos ornamentuotos grindų lentos.
Beje, komendanto rūmų architektūra svetima lietuviškajai tradicijai: ir pastato forma, mastelis, ir tam tikri kariniam tvirtovės objektui galioję reikalavimai bei architektūriniai nurodymai (pastato aukštis, planinė struktūra, eksterjeras bei interjeras).
Pavydėtinai išlikę rūmai
Tvirtovės komendanto rūmų pirmame aukšte buvo įrengtas štabo karininko butas ir gyvenamosios patalpos viršininkams, antrame – nepaprastai puošnūs komendanto apartamentai bei priimamasis.
Svarbiausi reprezentaciniai karinės Kauno tvirtovės komendanto rūmai gerai išliko iki šių dienų. Įprasta, kad daugiausia autentiško dekoro yra tose patalpose, kurios buvo mažiausiai remontuotos, kur darytas tik kosmetinis remontas. Vis dėlto ir kitose patalpose, džiaugiasi paveldosaugos specialistai, niekas neišgriauta, nesunaikinta, o tai yra retas reiškinys istoriniuose pastatuose.
„Jie pažeisti, bet viskas atkuriama, tad galima parodyti vieningą laikotarpio vaizdą“, – kalbėjo ne vienus metus šiuose rūmuose dirbanti aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė, dailininkė Nijolė Būraitė.
Vis dėlto sovietmečiu atliktas remontas atnešė daugiau žalos nei naudos, apibendrino įmonės „Restauravimo projektai“ restauravimo darbų vadovas Stasys Pocius. Vadovauti remontui būdavo patikima eiliniams ar karininkams, o darbus dažniausiai atlikdavo kareiviai, tad nepagailėta kai kurių neįkainojamų interjero detalių, o paliktas klaidas dabar tenka taisyti profesionalams.
Nuspręsta restauruoti
Pastato būklė kėlė nerimą ne tik jo savininkams, bet ir paveldosaugininkams. Laikas ir vanduo dirbo savo piktą darbą. Kritinė buvo pastato laiptinės būklė. Dėl pro kiaurą stogą bėgančio vandens, druskos, drėgmės, krintančių lipdinių ne tik pagrindinė rūmų laiptinė, bet ir kitos rūmų patalpos atrodė liūdnai. Įvertinus istorinę pastato reikšmę, nuspręsta jį ne šiaip remontuoti, bet restauruoti ir išsaugoti autentišką dekorą, kurio po kiekvieno remonto likdavo vis mažiau.
Laiptinės lubų restauravimo darbai pradėti dar 2007 metų pabaigoje. Restauratorė N. Būraitė iš visų iki šiol atliktų restauravimo bei konservavimo darbų kaip vieną ypatingų išskyrė ornamentinių lubų lipdinių restauravimą. Specialistė džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti lipdinių auksavimo likučius.
Vis dėlto daugiausia dėmesio vertas atliekant tyrimus po keliais niūrių spalvų aliejinių dažų sluoksniais rastas sovietmečiu daryto remonto metu paslėptas autentiškas klasicistinis XIX amžiaus dekoras – subtilus tapytas ornamentas augaliniais motyvais. Jis buvo sėkmingai atidengtas, konservuotas ir restauruotas.
Radinys – Gedimino stulpai
Pirmiausia viena po kitos restauruojamos tos rūmų patalpos, kurių būklė prasčiausia. Atšokęs lubų tinkas ar profiliuotas karnizas ne tik kėlė pavojų – skubėta, kad pavyktų išsaugoti kuo daugiau prabangaus autentiško interjero.
Restauruodami vieną reprezentacinę antro aukšto salę restauratoriai lubų kampuose pavaizduotuose laurų lapų vainikėliuose, atidengę keletą vėlesnių uždažymo sluoksnių, rado Gedimino stulpus – XIX amžiaus, carinio laikotarpio, palikimą. Kas juos nupiešė – nežinoma. Galima spėti, kad dailininkas buvo patriotas ar bent jau išmanė istoriją, komentavo N. Būraitė.
Sovietmečiu Gedimino stulpai buvo kruopščiai uždažyti, tad restauratoriams nebuvo paprasta juos atidengti. Kartais per dieną – vos kelis milimetrus. „Imi skalpelį į rankas ir ilgai nuobodžiai krapštai“, – neromantizuodama be galo daug kantrybės reikalaujantį darbą apibūdino restauratorė.
Dar vienas įdomus specialistų radinys – paauksuoti lipdiniai, jų detalės, juostelės ant sienų, durų profiliai. Nepaisant restauravimo metu iškilusių sunkumų, šiandien buvęs štabo pavaduotojo kabinetas toks, koks buvo XIX amžiuje.
Po bronza – auksas
Šiuo metu restauravimo ir konservavimo darbai vyksta vienoje puošniausių reprezentacinių patalpų – vadinamojoje Baltojoje salėje. Joje įrengtas balto marmuro židinys, virš jo kabo didžiulis, puošnus veidrodis – šios išlikusios interjero detalės irgi bus restauruotos. N. Būraitė džiaugiasi, kad salėje išlikę daug dekoro elementų, lubų lipdinių, paauksavimų. Dabar specialistai atidengia lubose rastą figūrinę kompoziciją.
„Vaizduojami angelai. Vienas angeliukas su plunksna rašo ant popieriaus, šalia numesta strėlinė su strėlėmis, skraidantys paukščiai, gėlių girliandos. Kitas angeliukas groja lyra“, – susižavėjimo piešinio siužetu neslėpė pašnekovė. Sovietmečiu šis paveikslas buvo paslėptas po pieštomis paprasčiausiomis gėlėmis. Beje, restauratoriai, atlikę pirminius tyrimus, jo nepastebėjo, tad debesėliai ir kiti motyvai, rasti atidengus vieną sluoksnį, jiems buvo malonus netikėtumas.
Ypatingus lubų lipdinius, kuriuose vaizduojamos gėlių ir lapų pynės, gausybės ragai, restauratoriai irgi rado gerokai apnykusius, vietomis nutrupėjusius, paveiktus druskų. „Beje, lipdiniai buvo ne nudažyti, bet ištapyti: kiekvienas gėlės lapelis skirtinga spalva. Dailininkas juos tapė iš paletės. Mums viską reikėjo rasti: kur buvo koks lapelis, kokia jo autentiška spalva. Šiandien viskas restauruojama“, – darbo subtilybėmis dalijosi restauratorė N. Būraitė.
Sienų ir lipdinių paauksavimas irgi ne visur išlikęs. Darbą sunkina ir tai, kad sovietmečiu jis buvo paslėptas po bronza.
Ikonografijos neturėjo
Restauravimo pradžioje buvo atliktas ne vienas tyrimas. Tačiau lengvų atsakymų dirbant šiuose rūmuose restauratoriams nepadiktavo nei istoriniai šaltiniai, nei vaizdas, kurį matė. O tikėtis dokumentuose rasti, kur kada atliktas remontas, irgi buvo bergždžia. Teliko pasitikėti savo rankomis. „Skalpeliu vieną po kito atidengi uždažymo sluoksnius, kol pasieki seniausią ir sužinai, kokia buvo autentiška spalva. Tuomet atkuriamas unikalus dekoras, jei jis vertingiausias. Tai patys sunkiausi, tačiau nepaprastai įdomūs darbai. O spalvų čia be galo daug“, – pripažino restauratorė.
Atlikus tyrimus nustatyta, kad ir šių rūmų duryse panaudotos panašios technologijos: ant medienos labai gražiomis spalvomis buvo išpiešta ąžuolo tekstūra. Restauratoriai nuvalė aukštų, masyvių į antrame aukšte įsikūrusius vadų kabinetus vedančių durų dažus ir atkūrė XIX amžių reprezentuojantį medžio imitacijos dekorą.
Taigi vertingo kultūros paveldo objekto duris pravėrę restauratoriai patys nesitikėdami tyrimų ir tolesnių darbų metu atskleidė visai kitą pastato charakterį bei veidą.
Beje, pateikusi laiptinės ir vieno iš kabinetų restauravimo medžiagą Restauratorių sąjungos konkursui, specialistų komanda buvo apdovanota už sėkmingą 2010 metų interjero restauracijos projektą. „Džiugu, kad neapsiribojama tik tyrimais ar to, ką slepia daugybė aliejinių dažų sluoksnių, fiksavimu. Restauravimo darbai pamažu, bet atliekami. Tai pats vertingiausias ir maloniausias dalykas“, – patikino architektė R. Žukauskienė.
20 metų patirtis
Profesine sėkme, puikiais darbuotojais, netgi tam tikrais sutapimais restauruojant Kauno tvirtovės komendanto rūmų interjerą, taip pat puikiai įvertintu jau atliktu restauravimo bei konservavimo darbu džiaugiasi bendrovės „Restauravimo projektai“ restauravimo darbų vadovas
S. Pocius.
Įmonės specialistai jau daugiau nei 20 metų antram gyvenimui prikelia įvairiausias meno vertybes. Šiuo metu, be komendanto rūmų, specialistai dirba Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje, kur restauruoja rytinės fasadinės sienos tapybą. „Teko šiek tiek dirbti ir Pažaislio vienuolyne. O visus restauruotus paminklus visoje Lietuvoje sunku ir prisiminti“, –
sakė S. Pocius.
