Įkvėpė Suomijos pavyzdys
Pasenę, nejaukūs ir merdintys – tokius žodžius dažnas gali parinkti paklaustas, kaip apibūdintų sostinėje stūksančius mikrorajonus ir jų pilkus daugiabučių blokus. Ir nors kai kur situacija – geresnė, tai, kad Vilniaus miegamiesiems rajonams neprošal būtų šviežio oro gūsis, ko gero, pritartų kone kiekvienas.
Štai LIC komunikacijos vadovė Vitalija Kolisova sakė, kad Suomijoje, antrame pagal dydį šalies mieste Tamperėje ir jo Tesomos mikrorajone, vaizdas visai kitoks.
Čia miesto savivaldybė visai neseniai išbandė vieną eksperimentą, kuris LIC manymu, galėtų būti puikiai pritaikomas ir Vilniuje.
Tesomoje, apie 20 tūkst. gyventojų turinčiame mikrorajone, Tamperės savivaldybė įsteigė sveikatingumo ir gerovės centrą, kur savo paslaugas siūlo gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, gydytojai odontologai. Taip pat yra biblioteka, jaunimo centras, neįgaliųjų reabilitacijos centras, vaikų kambarys, kompiuterinių žaidimų kambarys.
„Už šias paslaugas gyventojams nereikia mokėti arba tenka susimokėti simbolinę kainą, nes paslaugų teikimą finansuoja valstybė arba savivaldybė, priklausomai nuo paslaugų rūšies.
Čia taip pat veikia prekybos centras bei papildomos maitinimo įstaigos ir restoranai, kur gyventojai gali įsigyti įvairių maisto produktų, smagiai praleisti laiką su draugais ar artimaisiais.
Nors prekybos centras ir restoranai nėra savivaldybės ar valstybės teikiamų paslaugų dalis, jų buvimas centre leidžia kompensuoti pastato išlaikymo išlaidas “, – įspūdžiais iš kelionės Suomijoje dalinosi ji.
Anot specialistės, Tamperės miesto savivaldybė vis dar atidžiai stebi centro veiklą, tačiau kol kas yra labai patenkinta savo sprendimu, nes gyventojai gauna kokybiškas paslaugas vienoje vietoje, buriasi į bendruomenę, o centro išlaikymas savivaldybei beveik nieko nekainuoja.
Atgaivintų pilkus mikrorajonus
Kaip toks gerovės centras atrodytų Vilniuje? V. Kolisovos teigimu, tokie gerovės centrai puikiai tiktų sostinėje naujai besikuriančiuose rajonuose arba, tarkime, Pašilaičiuose, Šeškinėje ar Visoriuose.
„Šių rajonų gyventojai vienoje vietoje, viename jaukiame, moderniame ir visapusiškai pritaikytame pastate ar pastatų grupėje galėtų gauti visas jiems būtinas paslaugas.
Pavyzdžiui, apsilankyti pas gydytoją, pas dantistą, apsilankyti bibliotekoje, pabendrauti su bendruomenės nariais tam pritaikytose salėse, pažaisti stalo tenisą, stalo futbolą, kompiuterinius žaidimus, gauti atokvėpio paslaugas, apsipirkti, pašokti, sudalyvauti renginiuose ar pavalgyti“, – sakė ji ir aiškino, kad tai būtų tarsi savotiškas „Akropolis“, tačiau ne prekybos ir pramogų centras, o valstybės teikiamų apmokamų ar kompensuojamų paslaugų centras.
Paklausta, kaip toks gerovės centras iškiltų ir kas turėtų investuoti, specialistė pasakojo, kad čia lietuviams reikėtų imti pavyzdį iš Suomijos, o prie to turėtų prisidėti ir Vilniaus savivaldybė.
„Suomijos atvejis ir įdomus tuo, kad buvo perkamos ne pavienės paslaugos, o aljansas.
Kitaip tariant, privatus investuotojas, norėjęs dalyvauti savivaldybės skelbtame pirkime, turėjo suburti skirtingus paslaugų teikėjus į vieną visumą. Jei kažkurių paslaugų teikėjų nepavyko rasti, tam tikrą nedidelę dalį paslaugų buvo leista teikti privačiai“, – sakė ji.
Tiesa, kiek tokio centro įkūrimas galėtų kainuoti, lieka neaišku, mat daug kas priklaustytų nuo to, ar būtų statomas naujas pastatas arba būtų naudojama jau egzistuojanti infrastruktūra.
Idėjai pritarė
BETA direktorius Valius Serbenta taip pat įvertino pateiktą idėją. Jis DELFI atvirai sakė pripažįstantis, kad kol kas bendruomenių gyvenimas miegamuosiuose rajoniuose yra išties pasyvus.
„Ypatingai trūksta veiklų senjorams, kurios galėtų paskatinti šios visuomenės grupės turiningą bendravimą, aktyvesnį laisvalaikį, mažintų vienišumą ir uždarumą“, – teigė direktorius.
Paklaustas, kaip jis vertina tokią idėją, V. Serbenta sakė, kad svarbiausia, kaip tokia idėja būtų realizuota.
„Viskas yra įmanoma. Neabejotina, jog tinkamai įgyvendinus tokio tipo projektą, miegamąjį rajoną būtų galima paversti aktyviai gyvenamu“, – teigė BETA direktorius.
Jo nuomone, projektu būtų galima bandyti pritraukti privatų verslą, kuris, bendradarbiaujant su savivaldybe, galėtų atnaujinti ir pritaikyti dabartiniams poreikiams senus pastatus, o taip pat kurti naujus.
„Kaip rodo mūsų patirtis, ir senas sovietinės statybos pastatas gali būti moderniai atnaujintas, pasiekti aukščiausių energinio efektyvumo rodiklių ir puikiai tarnauti šiuolaikinio žmogaus reikmėms“, – sakė jis.
Pakeltų nekilnojamo turto (NT) vertę
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius aiškino, kad tokia idėja – sveikintina, tačiau čia reikėtų keletos patobulinimų.
„Iš principo turėti centrą, kuris neverčia žmonių važiuoti toli, sukurti kamščius, yra sveikintina. Žinoma, mūsų rajonai nėra dideli, jie varijuoja nuo 20 iki 70 tūkst. gyventojų, tad tokiam kiekiui žmonių sukurti visą įmanomą infrastruktūrą, ne visada yra efektyvu“, – sakė jis ir teigė, kad rajonuose reikėtų koncentruoti bent jau pagrindines paslaugų funkcijas.
„Kad būtų socialinė rūpyba, bilioteka, sporto centras – būtų šaunu. Tada žmonėms nereikėtų judėti iš vienos vietos, į kitą.
Tiesa, ar reikėtų žmonėms tokių dalykų, kaip vaistinė ir parduotuvė – klausimas, nes dažniausiai verslas žiūri į konkurencinę aplinką ir tu nepriversi parduotuvės atsidaryti ten, kur žmonių nėra daug. Tai jau būtų savivaldybės kišimasis į rinkos ekonomiką“, – idėją komentavo M. Statulevičius.
Anot jo, tokie gerovės centrai pakeltų ir aplinkinio NT vertę.
„Be abejo, kad NT kaina tokiuose rajonuose kiltų, tai taptų traukos centru. Kiek kiltų, sunku pasakyti, tačiau atsirastų ir kitų verslininkų interesai, poreikiai. Galbūt atsirastų daugiau maitinimo verslo, vaistinių. Tokie rajonai taptų patraukliais“, – sakė jis.
