Sukūręs apie 60 projektų visame pasaulyje, K. Kuma nesiliauja siekti tobulybės. Jis retai pasiima laisvadienį, o kartais analizuoja ir tobulina net baigtus projektus. 61 m. architektas iš Tokijo jau tapo pastatų subtilaus paprastumo ir jautrumo sinonimu. Nuo Didžiosios (bambukų) sienos, esančios už Pekino, netoli Didžiosios kinų sienos, iki „Suntory“ meno muziejaus Tokijuje
K. Kuma naudojo natūralias medžiagas, puikiai papildančias pastato vietą.
Statydamas namą šalia Didžiosios kinų sienos, jis daugiausia naudojo stiklą ir kiniškus bambukus, o tai natūraliai susiliejo su aplinka, tačiau 2007 m. pastatytas „Suntory“ meno muziejus pateikė kitokių iššūkių. „Paprastai pastatas, primenantis milžinišką išsivysčiusią zoną, atrodo liūdnas. Tačiau aš norėjau sukurti šiltą pastatą, kuriame būtų juntamas žmogaus prisilietimas. Tam, kad sukurčiau tokį idealų pastatą, naudojau natūralias medžiagas, pavyzdžiui, japonišką popierių ir medieną. Norėjau išgauti žmogiškąjį elementą, net žinodamas, kad pastatas yra mieste“, – pasakoja jis.
Dauguma šiuolaikinės architektūros kūrinių dažnai neteisingai vaizduojami kaip pastatai, neturintys žmogiškojo elemento, bet K. Kuma susitelkė į Japonijos architektūros tradicijos atkūrimą. Jo pradinį architektūrinį susižavėjimą betonu iš dalies įkvėpė Kenzō Tange sukurtas 1964 m. olimpinių žaidynių Tokijuje stadionas. CNN jis yra prisipažinęs: „Aš supratau, kad architektūra gali įkvėpti žmones. Jei olimpinės žaidynės nebūtų suorganizuotos Tokijuje, tikriausiai nebūčiau tapęs architektu.“
Nors K. Tange olimpiniai pastatai įkvėpė K. Kumos vaizduotę, savo karjeroje jis pasuko visai kitu keliu. 1979 m. Tokijo universitete įgijęs architektūros magistro laipsnį, jis studijavo Kolumbijos universitete Niujorke, o į Japoniją sugrįžo 1986-aisiais – architektų bumo metais. „Žmonės, vos sulaukę 30 metų, jau galėjo suprojektuoti pastatą. Tai buvo postmodernizmo laikotarpis, kai daugybė jaunų žmonių kūrė nuostabius pastatus“, – prisimena jis.
1987 m. K. Kuma įkūrė „Spatial Design Studio“, o 1990 m. pradėta „Kengo Kuma & Associates“ (KKAA) veikla. Tačiau 1992 m. Japoniją užklupo ekonominė recesija, o tai turėjo didžiulę įtaką architekto gyvenimui ir pakeitė jo požiūrį. „Tokijuje net dešimt metų neturėjau darbo. Aš kūriau nedidelius pastatus kaime. Per tuos dešimt metų dirbau su amatininkais ir mokiausi naudoti natūralias medžiagas. Taip sužinojau puikius tradicinės japonų architektūros aspektus. Pradėjau kurti tradicinę japonų architektūrą ir užsieniečiai tai pastebėjo“, – sako jis.
K. Kumos nuomone, Japonijos miestams šiek tiek pakenkė betoniniai pastatai, todėl dabartinė ekonomikos krizė yra puiki proga architektams kurti pastatus lėtai. Remdamasis holistiniu požiūriu į savo amatą, architektas skatina perteikti žmogiškuosius architektūros elementus ir tai, kad jie tobulina žmonių gyvenimą.
Toks požiūris primena sušių gamybą. „Gaminant sušį, svarbu nepamiršti dviejų dalykų. Pirmas – tai priemonės, o antras – įgūdžiai... Gaminant sušį, svarbios ir priemonės, ir įgūdžiai, ir jų pusiausvyra, – aiškina K. Kuma ir priduria, kad būtent pusiausvyros žmonės nori: – Miestuose ir architektūroje žmonės bei visuomenė siekia kažko panašaus į sušį. Daugybė žmonių domisi Japonijos architektūra bei tradicijomis, o tai paaiškina, kodėl sušiai tokie populiarūs Vakarų šalyse.“
Garsus architektas teigia, kad jo tikslas – atkurti vietą: „Vieta yra laiko ir gamtos rezultatas – tai pats svarbiausias aspektas. Manau, kad mano architektūra yra tam tikri gamtos rėmai. Taip galima patirti giliau ir intymiau. Japonų architektūros bruožas yra skaidrumas. Norėdamas išgauti naujo pobūdžio skaidrumą, bandau naudoti šviesą ir natūralias medžiagas.“
K. Kuma dėstė architektūrą Kolumbijos universitete, Ilinojaus universitete kampanijos „Urbana“ metu ir Kejo universitete, kur 2008 m. įgijo architektūros mokslų daktaro laipsnį. Šiuo metu jis dėsto Tokijo universiteto Architektūros mokykloje, kur vadovauja architektūros bei urbanistikos projektams ir kuria savo mokslinių tyrimų padalinį „Kuma Lab“.
Origamio fasadai ir muzikos dvasia
Garsus japonų architektas K. Kuma savo holistinį požiūrį į architektūrą sėkmingai pristatė, kurdamas Darius’o Milhaud muzikos konservatorijos pastatą Provanso Ekse, Prancūzijoje. Štai ką pats autorius kalba apie savo darbą: „Šis projektas – tai muzikos konservatorijos kompleksas, koncertų salė ir įvairios kitos patalpos. Vietovės aukštis yra labai skirtingas, o kaimyninė žemė taip pat labai įvairi. Siekdami išspręsti šį kompleksiškumą, pasirinkome aliuminį kaip medžiagą kiekvienam fasadui, išlankstytam pagal paviršiaus formą. Lankstant ploną aliuminio plokštę, kiekvienam fasadui suteikiama subtilių šešėlių.
Todėl pagrindinis fasado elementas yra ne aliuminis, o šviesa ir šešėliai. Šiai idėjai mus įkvėpė didžiausias regiono menininkas Paulas Cézanne ir Japonijos origamio menas. Lankstymas pravertė ir apsaugant atvirą teritoriją nuo saulės spindulių bei kontroliuojant vaizdo spindulį iš atviros erdvės. Sulaukėme įdomios pastabos, kad fasadas primena muzikinę partitūrą. Lankstymas pritaikytas ir koncertų salei.
Taip sukurtas asimetriškas interjeras, sudarantis rezonansą spalvingai, laisvos dvasios Darius’o Milhaud muzikai. Šis kompozitorius kilęs iš Provanso Ekso, tad konservatorija pavadinta jo vardu.“
Vietovė: Provanso Eksas, Prancūzija
Architektai: „Kengo Kuma & Associates“
Projektuotojai: Kengo Kuma, Diego Lopezas Arahuetesas, Miruna Constantinescu,
Natalia Sanz, Elise Fauquenbergue, Miguelis Orellana, Junki Wakuda, Tristanas Zelicas,
Magnusas Casselbrantas, Ioanna Angelidou, Yuki Ito, Emilie Bret, Majidas Katiras,
Romanas Martinas, Dennisas Cheungas, Chao Chenas
Plotas: 1 796 m2
Sklypo plotas: 3 366 m2
Visas plotas: 7 395 m2
Projekto data: 2013 m.
Fotografas: Rolandas Halbe
Biudžetas: 15 797 000 eurų
Paskirtis: muzikos konservatorija (1 300 vietų) ir koncertų salė (500 sėdimųjų vietų)
Struktūra: betonas (konservatorijos sparnas) ir plienas (salės sparnas)
Maksimalus aukštis: 23 m (daugiausia 5 aukštai)
