Vis nauji išbandymai
Tradicinės kaimo architektūros nykimo pradžia siejama su pokaryje prasidėjusia kolektyvizacija, po to melioracija, kurios paveikė visus etnografinius regionus. Tuomet kaimo kultūros paveldui buvo padaryta nepataisoma žala. Procesas tęsiasi iki šiol, tik tradicinės sodybos pastaraisiais dešimtmečiais nyksta dėl jau kitų priežasčių. Pirmiausia – mažėjančio gyventojų skaičiaus ir miesto kultūros skverbimosi į kaimą. Be to, tradicinė architektūra įgauna naujų formų ir išraiškos galimybių.
Lietuvos kaime ilgą laiką vyravo medinė gyvenamųjų namų bei ūkinių pastatų architektūra. Ne viename jų dar yra išlikusių tradicinių pirkių ar XVI amžiuje pradėtų kurti gatvinių kaimų fragmentų. Maždaug šimtmetį skaičiuojanti miestelių ar kaimų architektūra ir išsaugoti senieji kiemo elementai – tvoros, koplytėlės, šuliniai bei trobesiai ir jų langų, durų, skliautų puošyba – neabejotinai vertingi tradicinės architektūros pavyzdžiai, aiškino etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė.
Subtilesnių sodybų skirtumų, pasak specialistės, ryškėja pasižvalgius po etnografinius Lietuvos regionus. Žemaičių trobą ir aukštaičių pirkią skiria dydis, pastatų išdėstymas kiemo erdvėje, patys įvairiausi statinių bruožai, pavyzdžiui, stogui dengti pasirinktos medžiagos.
Per daug prievaizdų
Daugiausia tradicinių sodybų išliko saugomose teritorijose, tačiau nusprendusiesiems ten įsigyti ar atkurti sodybą teks susitaikyti ir su pastatų tvarkymo ar rekonstrukcijos reikalavimais. Reikalavimai valstybės saugomiems paveldo objektams (paminkliniams kaimams, sodyboms, trobesiams, kt.) ar saugomų teritorijų objektams yra skirtingi.
Architektas, kultūros viceministras Gediminas Rutkauskas kritikuoja griežtą paveldosaugininkų diktatą periferijoje, mat yra įsitikinęs, kad kartais jis lemia atvirkščią rezultatą, negu tikimasi. Kaip ir tvarkant didžiųjų miestų senamiesčius.
„Jei pakalbėsite su eiliniu žmogumi, kuris turi namelį saugomoje teritorijoje, ar pats jo namas yra paminklas, išgirsite, kad jam už nugaros stovi dešimt prievaizdų. Jie nenorės nė girdėti, kad žmogus ketina laikinai ką nors savo namuose pertvarkyti ne pagal paveldo tvarkybos dokumentą, nes dabar neturi pinigų susitvarkyti tinkamai, – kalbėjo G. Rutkauskas. – Nesvarbu, kad jo vaikai irgi praranda galimybę bent kiek patogiau gyventi ar kad jis žada vėliau, kai turės lėšų, savo turtą restauruoti. Neretai ilgainiui savininko ir tvarkos prižiūrėtojo santykiai ima panėšėti į korupciją. Po to važiuoji per Lietuvą ir matai, kad vertybiškai geriausi pastatai yra neliesti. Bet jie visi nyksta. Tie, kurie keisti turint pinigų, negali sakyti, kad sugadinti, bet iš tiesų dauguma yra gerokai nukentėję. Net ir išskirtiniuose paminkluose labai nedaug autentiškumo. Žinoma, yra ir gerai restauruotų objektų.“
Problemos kartais išpučiamos
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausiosios specialistės O. Drobelienės, saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai pirmiausia stengiasi dirbti šviečiamąjį darbą: aiškinti žmonėms, kokius tradicinės architektūros bruožus – statinio aukštį, dydį, tūrį, puošybos elementus –
privalu saugoti, kokias statybines medžiagas dera naudoti. Beje, reikalavimai miestelių ir kaimų statiniams bei sodyboms skiriasi. Ir kiekviename regione jie šiek tiek kitokie.
Problema, kad ne visi tų patarimų klausia ir klauso. O. Drobelienė neneigia, kad kartais bijodami, jog specialistų rekomendacijos bus nepriimtinos, kaimelių naujakuriai ar senbuviai vengia kreiptis į specialistus. „O juk niekas netrukdo viduje naudoti šiuolaikines statybines medžiagas ir sodyboje įsirengti patogumų, – komentavo etnografė. – Svarbu išlaikyti autentišką statinio išorę bei tradicinį sodybos planavimą.“
Jeigu šeimininkams nereikalingi, tarkime, ūkiniai pastatai, ieškoma sprendimų, kaip neskausmingai juos pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms. Tiesa, minėtosios lengvatos, kurios leidžiamos saugomose teritorijose esantiems kaimams, sodyboms, pastatams ir kt., visiškai netinka valstybės saugomo paveldo objektams – šie negali būti tvarkomi naudojant plastiką ir kitas šiuolaikines medžiagas.
O. Drobelienė neabejoja, kad įstatymų laikomasi, tačiau svarbu ne tik tai. Pati aplinka turi skatinti saugoti senąsias architektūros tradicijas – kad kiekvienam būtų aišku, jog miestiečių atvežtiems pilaičių projektams čia ne vieta. Galbūt įsigijus sodybą užtektų pasidairyti, kas yra aplink, ir atsakyti į vienintelį klausimą: kodėl nuspręsta pirkti ne, tarkime, butą Palangoje, o sodybą kaime? Galbūt tada bandymų į etninius kaimus perkelti savo miestietišką gyvenimo būdą pasitaikytų rečiau.
Atradimų nebesitikima
Aukštaitijos nacionaliniame parke išlikę kaimai – Kretuonys, Šuminai, Vaišnoriškė, Varniškės, Salos II – etnografiniais paskelbti dar sovietiniais metais. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos vyr. specialistas kultūros paveldui Edmundas Vilkas nemano, kad tokių kaimų gali atsirasti daugiau – paveldas sparčiai nyksta.
Etnografiniuose kaimuose nuolat gyvenančių žmonių vis mažiau, o likusieji ne visuomet džiaugiasi čia taikomais griežtais reikalavimais. Bet nieko nepadarysi: norėdamas sutvarkyti sodybą, savininkas pirmiausia turi pasirūpinti ne statybinėmis medžiagomis, o leidimais paveldotvarkos darbams.
E. Vilkas nemato galimybių nuolaidžiauti: „Sistemos negalima griauti tik dėl to, kad žmogus galėtų kada užsimanęs paremontuoti sodybą. Teoriškai geriau leisti sugriūti vienam namui, o ne sistemai, dėl kurios griūties išnyktų ištisi kaimai. Valstybė atstovauja viešajam interesui. Jos tikslas – saugoti kultūros paveldą, kurio savininkai kartais tiesiog nevertina.“
Skurdas padėjo išlikti
Daugiausia tradicinės architektūros pastatų išliko Dzūkijoje, kurią dėl nederlingų žemių mažiausiai pakeitė sovietmečiu vykdyta kolektyvizacija ir melioracija.
Fotografas Arūnas Baltėnas į fotografijų albumą „Šilų dzūkai“ suguldė per klajones po Dzūkijos nacionalinį parką užfiksuotus kaimo žmonių gyvenimo vaizdus. Jo nuomone, patys gyventojai be valstybės paramos etnografinių kaimų neišsaugos. Nesuskubus jiems padėti pirkios bus apkaltos plastikinėmis lentelėmis, bus įstatyti pigūs plastiko langai be kryžmių, pastatai bus apdengti šiferiu ar kita pigia stogų danga – skarda. Yrantys ūkiniai pastatai, kuriuose jau nelaikomi gyvuliai, nes dauguma senųjų gyventojų – garbaus amžiaus, bus tiesiog nugriaunami.
Leidėjas Raimundas Paknys bemaž prieš dešimtmetį Dubininko kaime Dzūkijoje ryžosi atkurti tradicinę sodybą. Tuo metu jis neturėjo nei specialių žinių, nei informacijos, kaip tvarkomas pastatas kadaise atrodė, tad į pagalbą pasikvietė specialistų iš Rumšiškių. Darbininkai sodyboje keitė rąstus, sijas, darė uosines lubas. Pats šeimininkas sudėjo langus, duris.
R. Paknys atvažiavo dar į menkai pakitusį kaimą, kurio istorija siekia XVIII amžiaus vidurį. Prieš dvidešimt metų šiame kaime nieko nestebino žemdirbiai, rugius nuimantys pjautuvais ir statantys pėdus. Tad pati aplinka padiktavo konkrečius sprendimus.
Ne mažiau svarbūs ir vasarų pas senelius kaime prisiminimai, kurie R. Paknį paskatino, remiantis Kazio Šešelgio knygoje „Savaimingai susiklostę kaimai“ pateiktais planais, nuotraukomis, atstatyti kadaise sodybos kieme stovėjusį svirną – panašiame vaikystėje pašnekovui teko miegoti. Sentimentai pastūmėjo troboje sumūryti ir krosnį – tokią pačią, kokioje keptus blynus kadaise valgydavo. Šiam darbui šeimininkas pasitelkė į pagalbą nagingą kaimo gyventoją.
Visus garsius Lietuvos žmones, Dzūkijoje ieškančius ramybės ar įkvėpimo, būtų sunku išvardyti. Beje, dauguma jų mielai dalyvauja kas antrus metus vykstančiuose Varėnos kraštiečių – naujųjų dzūkų – susitikimuose. Šiais metais toks vyko jau septintąkart. Į Dzūkijos nacionalinio parko Etnografinėje sodyboje-muziejuje Marcinkonių kaime rengiamus susitikimus įprastai susirenka keli šimtai sodybas turinčių ar šiame krašte gimusių menininkų, mokslininkų, rašytojų, fotografų, poetų šeimų. Svarbiausia – juose dalyvauja ne tik naujieji, bet ir senieji dzūkai. Šiems žmonėms senųjų tradicijų, tradicinės architektūros išsaugojimo prasmingumo įrodinėti, matyt, nereikia.
Problema yra ta, kad daugumai trūksta žinių, atkreipė dėmesį Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotoja, architektė dr. Rasa Bertašiūtė. „Kaip tik todėl savininkai dažnai netyčiomis sugadina sodybas gražindami jas nereikalingomis detalėmis arba pakeisdami pastatų tūrius, stogų nuolydžius, proporcijas, išgrįsdami kiemų takus, pristatydami vežimų, vazonų ir visokių miesčioniškų ženklų... Visos problemos ir nesusipratimai prasideda nuo žinių ir gerų meistrų trūkumo“, – sakė R. Bertašiūtė.
Naujas žvilgsnis į paveldą
Tradicinė architektūra pastaruoju metu populiarėja ne tik tarp inteligentų ir intelektualų. Statomos kaimo turizmo sodybos, architektai siūlo tradicinių sodybų, kuriose išlaikyti etnografiniam regionui būdingi bruožai, projektų. Su Lietuvos tradicinės architektūros paveldu supažindina ir Etninės kultūros globos tarybos parengtos tradicinės etnoarchitektūros rekomendacijos.
„Statyba ir architektūra“ kituose žurnalo numeriuose pristatys Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro
regioninio parko direkcijos išleistą kaimo gyventojams, projektuotojams, statybininkams ir visiems, besidomintiems Rytų Aukštaitijos architektūra, skirtą leidinį „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“, kuriame pateikiami dvylikos naujų sodybų projektai, jų istorinis kontekstas, projektavimo ir statybos darbų aprašas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba rengia Tradicinės kaimo statybos pavyzdžių katalogus visiems Lietuvos regionams.
Tačiau vienas tradicinės etnoarchitektūros rekomendacijų autorių, architektas Jurgis Bomblauskas didelio optimizmo dėl, regis, teigiamų pastarųjų metų tendencijų nedemonstruoja – tradicija, jo nuomone, beveik sunaikinta. „Tradicinės sodybos kuriamos neprofesionaliai, nesilaikoma pagrindinių principų. Išlaikomas pastato tūris, stogo forma, medžiagiškumas, ir čia padedamas taškas. Vargu ar įmanoma atkurti tradicinę sodybą, nes šiandien ir gyvenimo būdas, ir medžiagos kitokie“, – kalbėjo architektas. Problema ta, kad ne visi tradicinių sodybų savininkai suvokia, kokią vertybę turi. Tad senosios sodybos nyksta ne tik dėl to, kad šeimininkai neturi pinigų joms sutvarkyti. Kartais ir turėdami jų pakankamai, geba tikrą autentišką paveldą sugadinti, apgailestavo pašnekovas.
Architektės R. Bertašiūtės nuomone, skirtingą saugotinų vertybių sampratą lemia nevienodas tradicinės architektūros suvokimas. Vis dėlto ji pabrėžė, kad su gamta nekonfliktuojančio žmogaus gyvenimas kaime nėra pakitęs. „Pakitęs gyvenimas tik miestiečio, kuris, gamtoje desperatiškai ieškodamas ramybės ir tvarkos, pats dažnai sukelia erzelį ir chaosą, – sakė pašnekovė. –
Pasaulis atsigręžia į tradicinę architektūrą kaip tvarios visuomenės raidos garantą. Vietinės medžiagos statybose tampa pačios pažangiausios, nes yra pigios, ekologiškos, įprastos buičiai ir akiai. O Lietuvoje taip nutiko, kad žmonės priprato prie ilgą laiką jiems pirštų pigių, nekokybiškų statybinių medžiagų.“
