Ką daryti, kad perkant būstą A energetinės klasės name netektų mokėti už šilumą lyg gyvenant šimtmečius menančioje medinėje gryčioje, kuri dar ir šildoma brangiomis dujomis. Kodėl energetinės klasės planavimas nevykdomas laiku ir kas trukdo įgyvendinti projekto reikalavimus, apie tai ir kitas problemas kalbėjosi į diskusijų klubą „Spaudos forumas“ susirinkę architektai, projektuotojai, energetikos specialistai ir verslo atstovai. Savo komentarus pateikė ir Aplinkos ministerijos atstovai.
Ką ir kodėl reikia sertifikuoti?
Energijos vartojimo efektyvumo didinimas yra viena iš Europos Sąjungos ir Lietuvos strateginių politikos krypčių. Dar labiau taupus energijos vartojimas svarbus kiekvienam galutinės energijos vartotojui. Didelis energijos vartojimo efektyvumo didinimo potencialas yra ne tik pastatų konstrukcijose, bet ir jų šildymo sistemose.
Daugelis sutaria, kad didėjantis energijos naudojimas ir aplinkos tarša – viena iš didžiausių XXI amžiaus žmonijos problemų. Europos Sąjungoje apie 40 proc. sunaudotos energijos tenka pastatams. Atsižvelgdama į tai ir siekdama sumažinti energijos sunaudojimą, ES priėmė direktyvą 2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo. Joje pažymima, kad visos ES valstybės narės turi užtikrinti, kad pastatų, kurie statomi, parduodami ar išnuomojami, savininkui būtų išduodamas energinio naudingumo sertifikatas arba kad savininkas jį išduotų būsimam pirkėjui ar nuomininkui.
Pastatų energinio naudingumo sertifikavimo tvarka numatyta atskirame Lietuvos Respublikos statybos techniniame reglamente STR 1.02.09:2005. Pagal šį reglamentą visi pastatai padalyti į septynias energetinio naudingumo grupes – A, B, C, D, E, F, G. A klasė nurodo energiškai labai efektyvų pastatą, G klasė – labai neefektyvų.
Pagal galiojančius teisės aktus minimalūs energinio naudingumo reikalavimai naujiems pastatams – C klasė, pereinama prie reikalavimo taikyti B klasės reikalavimus. O iš esmės renovuojamiems pastatams (>1000 m2) – D klasė.
Minimalūs pastatų energinio naudingumo reikalavimai privalomi naujai statomiems pastatams, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems pastatams, kurių bendras naudingas vidaus patalpų plotas didesnis kaip 1000 kvadratinių metrų.
Kultūros paveldo statiniams, maldos namams, laikiniesiems pastatams, skirtiems naudoti ne ilgiau kaip dvejus metus, nedaug energijos sunaudojantiems gamybos ir pramonės, sandėliavimo paskirties bei žemės ūkiui tvarkyti skirtiems negyvenamiesiems pastatams minimalūs privalomi pastatų energinio naudingumo reikalavimai nenustatomi.
Teoriniai reikalavimai neatitinka realybės
Lietuvos architektų sąjungos vadovas Gintautas Blažiūnas įsitikinęs, kad Lietuvoje nepakankamai griežtai reglamentuotos statybos darbų procedūros, todėl atsiranda galimybių į rinką prasiskverbti ir atsakingus darbus vykdyti nekompetentingiems ir neatsakingiems žaidėjams: „Teisinė bazė labai atsilieka ir tai duoda šansą tiems žmonėms, kurie ir taip nelabai turi pinigų ir neturi iš kur imti, ir nelabai moka, įlįsti į šitą tarpą ir daryti projektus, kurie neatitinka ES keliamų reikalavimų. (..) Kalbant apie naujus pastatus, teisinė bazė apibrėžia tik šiluminės izoliacijos aspektus, o būtinybė projektavimo stadijoje įvertinti pastato energinę klasę nenumatyta.“
Su architektų nuomone nesutinka Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento direktorė Edita Meškauskienė. Pasak ministerijos specialistės, teisinės normos yra pakankamos: „Dar 2006 m. sausio 4 d. nustatytas reikalavimas, kad visi nauji pastatai būtų projektuojami taip, kad atitiktų C energinio naudingumo klasę. Gal žinių stoka, o gal nenoras tobulėti ir sąlygoja, kad architektų darbo kokybė daugeliu atveju grindžiama ambicijomis, o ne techninėmis žiniomis, taigi nėra stiprioji statinių projektuotojų (ir pačių projektų) savybė? Turimomis žiniomis, daugelio architektų supratimas apie projekto kokybę baigiasi atlygio iš užsakovo gavimu – apie autorinę priežiūra pamirštama. Taigi projekto įgyvendinimas paliekamas statybininkams, jų turimiems įgūdžiams, jų darbo kultūrai.“
Bendrovės „Rockwool“ direktorius Andrius Buska tikina, kad metodikų, kaip praktiškai įvertinti pastato energetinę kategoriją, yra įvairių, tačiau jos visos analizuoja užsakovo pateiktus duomenis, todėl rezultatas tiesiogiai priklauso nuo užsakovo sąžiningumo.
Ambicingi siekiai – graudi realybė
Lietuva siekia, kad nuo 2016 m. visi naujai statomi pastatai atitiktų A klasei keliamus reikalavimus, o nuo 2021 m. A++ klasę, tai yra būtų beveik energijos nenaudojantys pastatai.
Pagal direktyvą 2010/31/ES (PEND), kurią Lietuva įsipareigojo įgyvendinti, valstybės narės užtikrina, kad nuo 2020 m. gruodžio 31 d. visi naujai statomi pastatai būtų beveik nulinės energijos pastatai; o po 2018 m. gruodžio 31 d. valstybės institucijos užtikrina, kad jų pastatai yra beveik nulinės energijos pastatai.
Ar realu, kad mūsų šalies statybų rinka spės prisitaikyti prie šių reikalavimų ir įgyvendinti ambicingus politikų siekius? Architektai ir projektuotojai tvirtina, kad dabar egzistuojanti praktika įrodo, kad pastatų energetinis efektyvumas planuojamas ne laiku, netiksliai, o rinkos dalyviai nesiekia ir nėra suinteresuoti siekti aukščiausios kokybės.
Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas Remigijus Simanavičius įsitikinęs, kad šie tikslai visiškai nerealūs: „Mes išradinėjam dviratį, užsibrėžiam tikslus, o gaunasi, kaip visada. Palyginti su gerokai labiau statinių energetinio efektyvumo požiūriu išsivysčiusia Vokietija, kuri nesiekia A++ klasės 2021 m., Lietuva, kuri gerokai atsilikusi nuo tos pačios Vokietijos pastatų energetinio efektyvumo požiūriu, ruošiasi tai įgyvendinti.“ Pasak Gintauto Blažiūno, Lietuvos architektų sąjungos vadovo, „dėl to, kas numatyta, – kad ES iki 2020 m. 20 proc. bus sumažintos energijos sąnaudos, – jau pernai ES buvo priimtos direktyvos (…), nes akivaizdu, kad šie tikslai tikrai nebus įvykdyti. Tai laimei, kad ne tik pas mus, bet ir visoj ES.“
Statybų techniniai reglamentai neužtikrina rezultato
Tuo metu Aplinkos ministerijos specialistė E. Meškauskienė pasigenda konstruktyvių siūlymų: „Pastatas yra tarsi organizmas, visos jo kūrimo stadijos yra lygiavertės ir svarbios. Be gero projekto neįmanoma tinkamai parinkti konstrukcinių sprendinių, o jų įgyvendinimas negalimas be patirties ir kruopštaus darbo ir t. t.; paraleliai privalo būti vykdoma tiek projekto, tiek statybos techninė priežiūra – tai ne tik prevencinės priemonė galimo broko atsiradimui, bet ir statybos dalyvių darbo kultūros ugdymo priemonė. Buvau ir liksiu prie savo nuomonės: kritika veiksminga tik tuo atveju, jei siūlomi ir vaistai nuo ligos.“
Landos nesąžiningiems ir nekompetentingiems rinkos dalyviams
VGTU technikos mokslų daktaras, pastatų energetinio efektyvumo specialistas Česlovas Ignatavičius sako, kad egzistuojanti darbų planavimo ir atlikimo tvarka yra ydinga: „Energetinė klasė reikalinga projektuojant pastatus, pačioje pradžioje. Numatykime, kad turime gauti A ar klasę B, o statybininkai turi taip statyti, kad gautų tokios kokybės pastatą. Dabar, jeigu projektuotojai nenurodo, kokios klasės bus pastatas, statybininkai gali nekokybiškai jį pastatyti ir niekas už tai neatsako. (…) Projektuotojai turi numatyti, kokios klasės pastatas turi būti, o statybininkai privalo tokios klasės pastatą atiduoti užsakovui. Dabartinė situacija labai palanki brokdariams.“ Pasak Česlovo Ignatavičiaus, pastato energetinės klasės nustatomos tik teoriškai, o atlikus matavimus paaiškėja, kad realybėje pastato konstrukcijos toli nuo dokumentuose įvardytų charakteristikų.
E. Meškauskienė sako, kad prie kiekvieno pastato policininko nepastatysi: „Vėl ir vėl visi kalba apie kontrolės stiprinimą – galima įvesti statybų policijos sąvoką, bet ar mes pajėgūs prie kiekvieno statybos proceso dalyvio pastatyti po prievaizdą? Ar to tikrai siekiame ir galvojame, kad to reikia? Pastato kūrimas prasideda nuo projekto. Daugelis iš jų labai žemos kokybės, be abejo, nuo to priklauso ir šio projekto įgyvendinimas: jei projektuotojas nesidomi savo projektinių sprendinių įgyvendinimu, įgyvendinimo kokybe, ar policija padės? Sutinku, kad visuomenei vis dar trūksta žinių apie energinio efektyvumo užtikrinimo būdus, tačiau užsakovo pagalbininku ir dešiniąja ranka privalo būti projektuotojas su savo žiniomis, techninių sprendinių pagrindimais.“
Pagal šiuo metu galiojančią reglamentaciją pastatų energinio naudingumo sertifikavimą atlieka tiktai specialiai parengti specialistai – ekspertai. Ekspertas aprūpinamas specialiai sudaryta pastatų energetinio naudingumo vertinimo programa, pagal kurią atliekami skaičiavimai. Išduodamų sertifikatų kokybę kontroliuoja Aplinkos ministerija. Atliekant sertifikavimą suskaičiuojamos suminės energijos sąnaudos, kurias sudaro: šilumos nuostoliai per pastato atitvaras, pastato šilumos tiltelius, dėl lauko durų varstymo ir pastato vėdinimo, kiti parametrai. Naudojant reglamentuotą metodiką apskaičiuojamas pastato (jo dalies) kvalifikacinis rodiklis.
Spaudos forumo dalyviai negailėjo kritikos dabar egzistuojančiai metodikai: esą ji reglamentuoja tik atskirų konstrukcinių elementų charakteristikų nustatymą ir visai nebūtinai garantuoja geriausią suminį rezultatą. Architektai ir projektuotojai sako, kad išradinėti nieko nereikia, moderniose valstybėse yra metodikų, leidžiančių realiai įvertinti pastato energetinį efektyvumą. „Tai, kad nėra metodikos ir nėra kontrolės, kaip nustatyti, ar statinys atitinka reikalavimus, tai iš karto užprogramuoja neatsakingą požiūrį į projektavimo ir vykdymo etapus. Tose šalyse, kur jau kreipiamas didesnis dėmesys į pastato energetinį efektyvumą, taikoma pastato sandarumo matavimo metodika, kuri pastato atidavimo naudoti etape leidžia pamatyti labai ryškius nekokybiško darbo įrodymus“, – sako R. Simanavičius.
Lietuvos geotermijos asociacijos valdybos narys Arūnas Mažintas įsitikinęs, kad dabar vyksta tik menamas pastatų energetinių charakteristikų įvertinimas, dažniausiai apsiribojantis teorinių skaičių įvertinimu: „Kaip dabar viskas vyksta: žmogus, kuris save vadina ekspertu, susirenka popierinius duomenis, apdoroja juos kompiuteriu – ir štai jums energetinė klasė. Kas žino realų šito pastato rezultatą, ar kam svarbios energetinės išlaidos, kiek žmogus moka, kiek užsakovas moka už šitą pastatą ir galų gale, kiek rinkoj šitas pastatas gali būti vertas su tokiomis sąnaudomis…“
Lietuvos architektų sąjungos vadovas G. Blažiūnas sako, kad viena iš būtinų sąlygų gerinti pastatų energetinį efektyvumą ir skatinti investuoti į alternatyvius energijos šaltinius – valstybinė skatinimo politika. „Austrai, vokiečiai, jeigu įsigyja alternatyvios energijos sistemas, – saulės baterijas, efektyvius medienos katilus ir pan., – gauna juntamas kompensacijas, žmonės patys veržiasi link to (...) Bet iš to turėtų naudą ir valstybė: ji sutaupytų, nes nereikėtų pirkti brangių dujų. Grįžtamasis efektas galbūt ne šiandien atsiras, bet tam juk mes ir gauname tuos europinius pinigus.“
Spaudos forumo dalyviai vienareikšmiškai sutarė, kad siekiant bendro tiek valstybei, tiek kiekvienam naudotojui rūpimo tikslo gerinti pastatų energinį efektyvumą, būtina visų pirma didinti galutinio vartotojo sąmoningumą, skatinti tinkamą pasirinkimą ir užkirsti visas landas nesąžiningiems ir nekompetentingiems rinkos dalyviams.
