Kad miestų plėtra nebūtų stichiška ir nevaldoma, kuriami bendrieji miestų planai, leidžiantys planuoti teritorijas ir numatyti gyvenamųjų namų statymo vietas. Deja, Lietuvoje tokius planus šiandien kuria tik didieji miestai.

Sudaryti sąlygas gyvenimui

Pastaraisiais metais pastebima, kad didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai keliasi iš centrų į pakraščius. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovė Dalia Bardauskienė šį reiškinį vertina nepalankiai ir Lietuvoje įžvelgia dezurbanizacijos procesus.

Ji sako, kad žmonės, kurie keliasi gyventi už miesto, pjauna šaką, ant kurios sėdi. „Tai didelis pavojus, kadangi žmonės išsikelia į pamiškes, į paežeres, o išsikėlę, deja, kiekvieną dieną sugrįžta į miestą. Ir jeigu žmogus mašinoje praleidžia daugiau nei vieną valandą per dieną, jo gyvenimo kokybė blogėja“, – atkreipia dėmesį ji.

D. Bardauskienė pabrėžia, kad dėl kasdienės gyventojų migracijos mieste nemažėja transporto kamščių.

VGTU dėstytojas Edgaras Nėniškis taip pat tvirtina, kad transporto spūstys susidaro būtent dėl šių procesų.

Anot E. Nėniškio, vienas iš siūlymų – kurti lokalius centrus, kurti darbo vietas aplink žmonių gyvenamąją aplinką.

Tačiau „Savaitės atgarsių“ pašnekovo teigimu, toks sprendimas tik šiek tiek sumažintų transporto sistemos problemas.

Vilniaus miesto savivaldybės vyr. architekto Lino Naujokaičio nuomone, decentralizavimą lėmė žemės nuosavybės grąžinimas.

„Žmonės grąžintus sklypus, esančius prie miesto, parduoda ir tikisi, kad jie bus užstatyti. Tai didžiulė problema: jeigu nesugebėsime to suvaldyti, bus neigiamų pasekmių“, – pabrėžė jis.

„Vilniaus plano“ vyr. architektas Mindaugas Pakalnis sutinka, kad miestui itin svarbu valdyti gyventojų migracijos procesus. „Esu optimistas. Apklausa parodė, kad 60 proc. gyventojų idealų būstą įsivaizduoja bute. Vadinasi, jie nori gyventi mieste – turime sudaryti tam sąlygas“, – sakė jis.

Anot architekto, labai svarbu į miestų centrus pritraukti investuotojų.

Plėtra planuojama dešimtmečiais į priekį

Viena iš decentralizacijos priežasčių – žemės plotų trūkumas. Pasak D. Bardauskienės, Lietuvos miestams trūksta „kvadratinių metrų“.

„Tačiau tai tik viena pusė. Miestų vystytojai siekia, kad būtų plėtojami gražūs ir humaniški miestai. Šiandien žmones į miestus galime pritraukti tik konkuruodami aplinkos ir gyvenimo kokybe“, – įsitikinusi ji.

Tačiau dažnai nutinka taip, kad gyvenamieji namai statomi gamykliniuose rajonuose, t. y., ten, kur anksčiau nebuvo numatyta. Tokiais atvejais apie gyvenimo kokybę kalbėti sudėtinga.

Anot architekto L. Naujokaičio, tai dvipusis procesas. Jis pabrėžia, kad didelės teritorijos negali atlikti vienos funkcijos – darnią miesto plėtrą lemia teritorijos polifunkciškumas.

„Visų pirma yra interesas, sąlygotas konkrečių investuotojų, kurie supirko sklypus ir siekia savo tikslų (tikslai paprasti – gyvenamojo namo statybos kvadratas). Antra, svarbi teritorinio planavimo visuma ir sistema, kurią miestas kūrė ir turi pasitvirtinęs bendrajame plane“, – akcentavo laidos pašnekovas.

Pasak L. Naujokaičio, polifunkciškos teritorijos plėtotis gali labai įvairiai. Kaip jos gali vystytis, numatyta bendrajame miesto plane.

„Svarbus prioriteto išskyrimas: jeigu tai yra gyvenamieji namai, jie ir išdygsta. Jeigu gamyklai numatytoje teritorijoje išdygsta gyvenamieji namai, t. y., pakeičiamas prioritetas – aišku, nėra gerai“, – pridūrė L. Naujokaitis.

VGTU dėstytojas E. Nėniškis atkreipia dėmesį, kad miestų plėtra planuojama dešimtmečiams. Anot jo, reikalingas perspektyvinis žvilgsnis į aplinką.

M. Pakalnis taip pat pritaria, kad svarbiausia – planuoti. „Investuotojas ar gyventojas įsigydamas sklypą visada galės pasižiūrėti, kas yra numatyta perkamo sklypo aplinkoje. Turėdamas suplanuotą miesto teritoriją jis galės numatyti savo ir kaimynų veiksmus“, – teigė jis.

Architekto M. Pakalnio teigimu, kiekvienam miestui itin svarbu paruošti „dokumentų hierarchiją“: pradėti nuo bendrojo plano, smulkesniųjų teritorijų plėtros koncepcijos, vizijos, paruošti teritorijų detaliuosius planus.

„Kai visas miestas bus suplanuotas, kai jo didžioji dalis bus reglamentuota dokumentais, konfliktų šioje srityje turėsime mažiau“, – sakė jis.

Esminiai keitimai neįmanomi arba rizikingi

Verslininkai nori aiškaus, nekintančio miesto modelio, nes bet koks pokytis gali sugriauti planus, įsitikinusi D. Bardauskienė. Kad verslas klestėtų ir veiktų, bendrieji planai – itin svarbūs.

„Miestai yra labai sudėtingi mechanizmai: mes parenkame modelį, pagal kurį atitinkamai suplanuojame teritorijas. Verslininkai pagal jį ruošia savo verslo planus, miesto savivaldybė planuoja, kur investuoti“, – dėstė argumentus Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovė.

Pasak L. Naujokaičio, kai buvo patvirtintas naujasis bendras Vilniaus miesto planas, tapo aiškiau: šiandien matoma miesto perspektyva, nes plane yra aiškiai reglamentuotos teritorijos. „Žemėmis nebemanipuliuojama“, – mano jis.

Architektas M. Pakalnis tvirtina, kad kiekvieno miesto plėtros procesuose veiksmai prognozuojami 20–30 metų į priekį. Anot jo, atsakingai dirbant, esminių pakeitimų bendruosiuose planuose nebūna: jie yra neįmanomi arba labai rizikingi.

„Jeigu politikai dirba atsakingai, jie negali priimti ar patvirtinti sprendimų, kurie keistų bendrąjį planą iš esmės“, – akcentavo jis.

M. Pakalnis, kalbėdamas apie atvejus, kai politikai priima verslininkams naudingus sprendimus, pridūrė, kad jokių verslininkų planai negali turėti įtakos viso miesto struktūros peržiūrėjimui dėl vienos nedidelės interesų grupės.

Pasak pašnekovų, mažesniuose Lietuvos miestuose, kuriuose nėra sukurta bendrųjų planų, įtampos tarp politikų sprendimų dėl teritorijų planavimo ir verslininkų nemažai.