Priteisė mokėti teismas
P.Narmontas butą pardavė ir pirkimo–pardavimo sutartį notaras patvirtino dar 1994 m. birželio 15 d.
Tuo metu galiojusiame Civiliniame kodekse buvo numatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis per tris mėnesius nuo jos sudarymo dienos turi būti įregistruota Registrų centre. Priešingu atveju sutartis laikoma negaliojančia.
„Butą pardaviau, sutartį pasirašiau, pinigus gavau ir gyvenau sau ramiai. Kol vieną dieną pastebėjau, kad iš mano banko sąskaitos antstoliai išskaičiavo 419 litų. Pradėjau aiškintis ir sužinojau, jog pinigus antstoliai nuskaičiavo, nes esu skolingas už kai kuriuos parduoto buto komunalinius mokesčius ir juos sumokėti rašytinio proceso tvarka jau priteisė teismas“, – apie nemalonią patirtį pasakojo P.Narmontas.
Galiausiai jis išsiaiškino, kad buto pirkėjas Registrų centre per tris mėnesius neįregistravo pirkimo–pardavimo sutarties, todėl ji esą yra negaliojanti ir formaliai būsto savininkas tebėra P.Narmontas.
Bijojo, kad atims?
Anot pašnekovo, priežastis, kodėl pirkėjas tinkamai neįregistravo įsigyto turto – nenoras jį prarasti.
„Kiek žinau, pirkėjas butui pirkti iš dar vieno žmogaus pasiskolino 2,5 tūkst. dolerių ir pasakė, kad užstatys butą, kai jį nusipirks. Tačiau jis specialiai ir neįregistravo buto pirkimo–pardavimo sutarties, kad ji neįsigaliotų, žmogus netaptų teisėtu būsto savininku ir jis nebūtų atimtas už skolas“, – aiškino P.Narmontas.
Tačiau, jo žodžiais, tokios peripetijos jam neįdomios. Blogiausia tai, kad dėl to, jog pirkėjas iki galo nesusitvarkė visų dokumentų, kenčia P.Narmontas, kuris yra niekuo dėtas.
„Teismas man jau yra priteisęs mokėti ir antstoliai nuskaičiavo 419 litų. Dabar vyksta teisminiai ginčai dėl 600 litų skolos, ir žinau, kad mane dar pasieks ir 3 tūkst. litų skola už šildymą. Iš pradžių buvo tik nemalonu, o dabar jau tragedija“, – patiriamus nuostolius skaičiavo pašnekovas.
Kreipėsi į prokuratūrą
Išsiaiškinęs, jog vis dar yra buto savininkas, P.Narmontas ėmėsi veiksmų, kad pirkėjas būtų iškeldintas ir nebepridarytų skolų.
„Kreipiausi į savivaldybę, į policiją dėl jo iškeldinimo. Atėjo įgaliotinis, dabartinis realus buto savininkas pamojavo pirkimo–pardavimo sutartimi ir įgaliotinis išėjo, nes nieko negali padaryti. Situacija tokia, kad esu buto savininkas, todėl turiu mokėti skolas, bet su tuo turtu nieko daryti negaliu, nes esu jį pardavęs. Todėl jei dar kartą mėginčiau parduoti, būčiau apkaltintas ir sukčiavimu, ir svetimo turto pasisavinimu“, – dėstė P.Narmontas.
Tai žmogus išgirdo iš advokato, kurį pasisamdė, kad padėtų teisme įrodyti, jog yra niekam neskolingas.
Tiesos P.Narmontas ieškojo ir prokuratūroje. Klaipėdietis įsitikinęs, kad buto pardavėjas, kuris specialiai neįregistruoja įsigyto turto, gudrauja.
Tačiau prokurorai atsakė, kad ikiteisminio tyrimo nepradės, nes nėra nusikalstamos veikos požymių.
Visi atsakymai – teisme
Klaipėdos apylinkės prokurorė Jurgita Rumbinaitė, kuri tyrė P.Narmonto skundą, teigė, jog ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nes šią problemą reikia spręsti civilinėmis, o ne baudžiamosiomis priemonėmis.
„Nebuvo jokio dokumentų klastojimo, kitų nusikalstamų veikų, o buto pirkėjas tiesiog laiku neįregistravo pirkimo–pardavimo sutarties, kaip buvo numatyta prieš 14 metų galiojusiame Civiliniame kodekse. Esmė ta, jog buto pardavėjas teisme bylose dėl skolų priteisimo dabar yra atsakovas. Jis turi labai daug teisių – gali teikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, jog butą yra pardavęs ir jame negyvena. Jis gali pateikti net priešieškinį, jog pats patyrė nuostolių“, – rekomendavo prokurorė.
Paklausta, kaip apsisaugoti, jog ir ateityje P.Narmontui nereikėtų minti teismų slenksčio dėl svetimų skolų, J.Rumbinaitė teigė, jog ir į šį klausimą turi atsakyti teismas.
„Nei prokurorai, nei policija negali ateiti pas žmogų ir liepti jam tinkamai įregistruoti savo nuosavybę. Gindamas savo teises, P.Narmontas pats šį klausimą turėtų iškelti teisme“, – teigė prokurorė.
Neįregistravo 19 metų
„Situacija absurdiška iki ašarų. Esu buto savininkas, bet nieko su juo daryti negaliu. Aš niekam nesu skolingas, o turiu už kažką nešti kryžių“, – guodėsi P.Narmontas.
Jis jau išsiaiškino, kad problema būtų išspręsta, jei buto pirkėjas kreiptųsi į teismą ir prašytų atkurti terminą įregistruoti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.
„Tačiau bėda ta, kad pirkėjas to daryti nenori. Jis tiesiog negali pagrįsti, kodėl 19 metų neįregistravo pirkimo–pardavimo sutarties. Reikia labai gero advokato, kad terminas įregistruoti sutartį būtų atkurtas. Mano žiniomis, tokios advokato paslaugos gali kainuoti apie 2 tūkst. litų, o žmogelis tokių pinigų neturi“, – teigė pašnekovas.
Buto pirkėjas Ildefonas Jockus, paklaustas, kodėl tiek metų neįregistravo pirkimo–pardavimo sutarties, aiškaus atsakymo nesugebėjo pateikti, tik tvirtino, kad pastaruoju metu P.Narmontas nesutinka, kad tai būtų padaryta.
Patikinus, kad buto pardavėjo nuomonė teismui tikrai būtų neįdomi, nes yra dokumentas – pirkimo–pardavimo sutartis, I.Jockus pažadėjo, kad visus dokumentus, jei tik įmanoma, susitvarkys.
„Taip, skolų už tą butą tikrai yra, bet tikrai ne tūkstančiai litų“, – pridūrė I.Jockus.
Komentarai
Aidas Petrošius, Registrų centro atstovas spaudai
Lietuvoje ginčus dėl turtinių santykių sprendžia teismai, jei žmonės negali patys susitarti. Jei tuo metu, kai buvo pirktas butas, galiojo privalomas pirkimo–pardavimo sutarties registravimo terminas ir jis buvo praleistas, pirkėjas turi kreiptis į teismą, kad tas terminas būtų atkurtas. Jei pirkimo–pardavimo sutarties neįregistravimas kelia nepatogumų butą pardavusiam asmeniui, į teismą gali kreiptis jis. Šiuo metu Civilinis kodeksas nebenumato prievolės per tam tikrą terminą Registrų centre įregistruoti turto pirkimo–pardavimo sutarties, o tai taip pat kelia daug nesusipratimų.
Regina Baranauskienė, advokatė
Manau, kad P.Narmontas turėtų kreiptis į teismą, jog šis įpareigotų pirkėją tinkamai įregistruoti įsigytą turtą. Aišku, pirmiausia reikėtų įrodyti juridinį faktą, kad butas buvo parduotas, kad jame pirkėjas gyvena. Akivaizdu, kad jei žmogus neįsiregistravo turto ir nemoka buto mokesčių, jis tiesiog piktybiškai naudojasi situacija. Todėl tikrai reikia imtis priemonių, kad teismas sudrausmintų pirkėją. Jei jis būtų įpareigotas įregistruoti įsigytą turtą, tuomet nuo P.Narmonto nukristų pareigos padengti įsiskolinimus našta. Aišku, dabar kalbu ekspromtu, šiaip reikėtų įsigilinti į teismų praktiką. Esu teisme atstovavusi žmogui, kuris buvo praleidęs terminą įsigytam turtui įregistruoti. Žmogus buvo nusipirkęs garažą ir pirkimo–pardavimo sutarties per tris mėnesius neįregistravo Registrų centre. Po to tą garažą norėta iš jo atimti, bet teisme pavyko įrodyti, kad žmogus sąžiningai įsigijo nekilnojamąjį turtą, tik dėl neišmanymo praleido nustatytą terminą jį įregistruoti Registrų centre. Todėl manau, kad ir šiuo atveju kito kelio nėra – tik teismas. Į jį P.Narmontas turėtų kreiptis civiline tvarka, kad teismas išspręstų šį konfliktą. Kitos institucijos padėti negali, nes čia nusikaltimo nėra, o yra tik turtiniai civiliniai santykiai.
