Televizijos bokštas matyti iš kiekvieno šios gatvės kiemo, tačiau kalta dauba ir miškas, užstojantis signalus.
Ant Natalijos Polonskajos namo pritvirtintos dvi palydovinės antenos. Tik jas pastačius galima žiūrėti televizorių. Signalų iš bokšto nepagauna nei lauko, nei kambario antenos, nors moteris išmėgino įvairiausias.
Dubliškių gatvėje nėra nė dešimties trobų. Čia savo paslaugų neteikia nė viena kabelinė televizija. Niekas neketina tiesti ir šviesolaidžio.
N.Polonskaja palydovines antenas nusipirko Gariūnų turgavietėje. Manė, kad žiūrės mėgstamas televizijos programas be jokių trukdžių. Pasirodo, ne. Praeina keli mėnesiai – žiūrėk, jau keli kanalai užkoduoti. Po to – dar keli. Kad kanalus iškoduotų, reikia mokėti pinigus. N.Polonskaja apskaičiavo, kad ši paslauga jos šeimai per metus kainuoja apie 40 litų.
Palydovinės lėkštės turi ir daugiau trūkumų. Kai smarkiau lyja ar sninga, vaizdas tampa neryškus.
„Jau pripratome prie tokių nepatogumų. Juk mūsų namų nepakelsi, o miško neiškirsi, kad signalas iš televizijos bokšto mus pasiektų”, – rankomis skėsčiojo Dubliškių gatvės gyventoja.
