aA
Likimo ironija: bėgome nuo sovietinės tikrovės, bet mėgaujamės tą tikrovę atspindinčiais filmais. Kodėl net ir Amerikoje įsitvirtinusių lietuvių filmotekose dažnai dominuoja ne lietuviški ar vakarietiški, bet rusiški filmai: „Briliantinė ranka“, „Kaukazo belaisvė“, „Dviese stotyje“ ir kiti? Gal tai lietuviškos savimonės spraga, kuri yra paranki rusiškos propagandos įskiepiams? Šį klausimą DELFI aptarė su rusiškų filmų vertintojais ir visuomenės gyvenimą analizuojančiais specialistais.
Kadras iš filmo Kai medžiai buvo dideli
Kadras iš filmo Kai medžiai buvo dideli
© RIA/Scanpix

Pastebėjo ironišką tendenciją

Atlantos (Džordžijos valstija) lietuvių bendruomenės, vienijančios apie 3 tūkst. tautiečių, atstovė Eglė sakė, kad daugumos jos pažįstamų filmotekose vyrauja rusiški filmai. Pašnekovė pastebėjo ironišką tendenciją: „Mūsų bendruomenė puoselėja Lietuvos tradicijas ir vertybes. Bendruomenės nariai stengiasi bendrauti tik su tautiečiais, savotiškai iš aukšto žvelgdami į rusus, nors turbūt retas tai pripažins garsiai. Tai keista likimo ironija.“

Anot Eglės, nors Atlantos lietuvių bendruomenė jauna (nuo 30 iki 45 metų), tačiau abejingų tarp jos pažįstamų rusiškiems filmams nėra. Dažniausiai žiūrimos juostos - „Šuns širdis“, „Maskva netiki ašaromis“, „Likimo ironija“, „Stalkeris“, „Šuriko nuotykiai“, „Dvylika kedžių“, „Kaukazo belaisvė“, „Tarnybinis romanas“, „Dviese stotyje“, „Ivanas Vasiljevičius keičia profesija“, „Saugokis automobilio“, „Septyniolika pavasario akimirkų“, „Briliantinė ranka“, „Afonia“.

Ar prisirišimas prie sovietinę tikrovę vaizduojančių filmų gali būti kaip nors susijęs su sovietmečio ilgesiu?

„Mano nuomone, šiuo atveju labai sunku atskirti, ar žmogus jaučia nostalgiją vaikystei, jaunystei, ar ilgisi sovietmečio. Juk tai taip susiję. Vis dėlto manau, kad tai – praeities (vaikystės bei jaunystės) idealizacija ir ilgesys. Žmonės, su kuriais kalbėjau apie prisirišimą prie rusiškų filmų, Lietuvą paliko dėl ekonominių sumetimų ir Amerikoje jaučiasi gerai įsitvirtinę, visiškai nesigaili čia atvykę ir bent jau artimiausiu metu neketina grįžti į Lietuvą. Amerikoje jie vertina ne tik finansinę gerovę ir tikrai nejaučia šiai šaliai priešiškumo. Be to, kaip minėjau, jie yra Lietuvos patriotai“, - sakė keturiasdešimtmetė Eglė.

Atlantos lietuvių bendruomenės narės Rasos įsitikinimu, lietuvį sunku prajuokinti dažnai lėkštokomis amerikietiškomis komedijomis, o grįžus iš darbo namo, norisi atsipalaiduoti ir pasijuokti. Rasos nuomone, rusiški filmai, palyginus su didžiąja dalimi Holivudo produkcijos, pasižymi daug didesne menine verte, yra sudvasinti, pakylėti, taip pat nuoširdesni, gilesni. Be to, pasak Rasos, lietuvių patirtis, mentalitetas ir pasaulėžiūra yra artimesni Rusijai nei Vakarams.

„Svarstant apie galimą ideologinį, propagandinį rusiškų filmų poveikį, manau, kad visi mes linkę pasiduoti tam tikrai ideologijai, jei per daug žiūrime tam tikros pakraipos televizijos ar filmų. Tik gal būtent Vakaruose, žiūrint ir vakarietiškas, ir rusiškas televizijas, įmanomas sveikas balansas tarp vakarietiškos ir rytietiškos ideologijos“, - svarstė Eglė.

Bandė sudominti amerikiečius

Rusiški filmai dominuoja ir Čikagos priemiestyje su šeima gyvenančio išeivio iš Lietuvos Edmundo filmotekoje.

„Kiek pažįstu čia gyvenančių lietuvių, visi periodiškai pasižiūri „Briliantinę ranką“, „Baltąją dykumos saulę“, „Kaukazo belaisvę“ ar kažką panašaus. Tai susiję su jaunyste ir grįžimu į mielą praeitį, kuri su politinės santvarkos ypatumais, manau, neturi nieko bendra. Kartą bandėme atskleisti tų filmų žavesį amerikiečiams, atlikome kai kurių „topinių“ epizodų kruopštų vertimą, pateikėme išsamius komentarus, tačiau pastangos nepasiteisino. Nežinant anų laikų konteksto, atmosferos ir įvairiausių niuansų, prasimušti pro tų filmų paviršių turbūt neįmanoma“, - svarstė 39 metų Edmundas.

Jis sakė žiūrintis ir šiuolaikinius rusiškus filmus, bet nemanantis, kad gali tapti lengvai minkomu moliu rusų propagandistų rankose.

„Mes per sovietmetį tos propagandos tiek ragavę, kad ją iš karto atpažįstame ir instinktyviai atmetame. Kartais pastebiu, kaip bandoma prakišti tam tikrus propagandinius ir ideologinius masalus. Būna, kai žiūrėdamas neblogą filmą apie karą, staiga pajunti peršamą minti, jog yra didelė garbė tarnauti Rusijos armijoje. Tuomet man toks filmas darosi juokingas. Nežinau, ar visi tai pastebi, tačiau man tai akivaizdūs dalykai“, - tikino Edmundas.

Mažasis Holivudas

Nerijus Maliukevičius
Nerijus Maliukevičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Rusijos informacinę politiką analizuojantis politologas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius sakė, kad Rusijos filmai yra neatsiejama dalis šioje šalyje ypatingai išplėtotos ir Vyriausybės nuosekliai remiamos audiovizualinės pramonės.

„Rusija mėgsta naudoti įvairias patrauklumo strategijas. Galima sakyti, jog yra sukurtas tam tikras mini-Holivudas. Kaip ir Holivudas, Rusija turi savo audiovizualinę industriją, kuri yra daug galingesnė nei kitų posovietinės erdvės valstybių. Išmaniai naudojamos patrauklumo strategijos gali kelti realią grėsmę, ypač tokiomis sąlygomis, kai tragiškai yra smukęs pasitikėjimas Lietuvos politine sistema. Tautos vertybinio mentaliteto susilpnėjimas išpurena dirvą propagandinėms įtakoms, kurios daliai visuomenės gali įbrukti įvairias idėjas, kaip pavyzdžiui, „tvirtos rankos“, „totalitarizmo“ ir panašiai. Tai yra potenciali grėsmė ir tos grėsmės negalima vertinti atsainiai“, - tvirtino N. Maliukevičius

Pasak jo, Lietuva – labai tinkama šalis Rusijos patrauklumo strategijoms plėtoti. Tai lemia kalba ir visiems suprantami simboliai.

„Mes dar nesuvokiame, kad ne iki galo esame išsiveržę iš tos erdvės, kurioje buvome atsidūrę ne savo noru. Geografiškai ir politiškai mes jau kitur, tačiau kultūriškai – dar nedaug pasislinkome į Vakarus. Vakarietiško ir rytietiško mentaliteto proporcijos Lietuvoje dar neadekvačios. Kaip Europa kovojo su Holivudo produkcija, taip mes turime įveikti etapą, kurio metų reikės atlaikyti rusiško Holivudo įtaigą“, - sakė informacines strategijas analizuojantis specialistas.

Jis pabrėžė, jog šiuolaikinę visuomenę galima pavadinti televizine visuomene, kuri neadekvačiai jautriai gali reaguoti į surežisuotus televizijos pasaulio „supurtymus“. Tokių „supurtymų“ rezultatai gali išprovokuoti net socialinius neramumus, juolab, kad Rusija neapsiriboja vien patrauklumo strategijomis.

„Kai patrauklumo strategijos nesuveikia, naudojamos agresyvios galios – sukurstomi informaciniai konfliktai“, - sakė N.Maliukevičius. Tokiose situacijose lengviausiai yra valdomi būtent Rusijos audiovizualinės industrijos išauklėta televizinės visuomenės dalis.

Pasak N.Maliukevičiaus, tyrimai parodė, jog atspariausia propagandiniam poveikiui yra ta visuomenės dalis, kuriai būdingas informacinis pliuralizmas, leidžiantis išlaikyti nepriklausomą ir kritinį požiūrį.

„Septyniolika pavasario akimirkų“ – idealu

Gediminas Merkys
Gediminas Merkys
© A.Didžgalvio nuotr.

Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros vedėjas Gediminas Merkys, kalbėdamasis su DELFI apie lietuvių prisirišimą prie rusiškų filmų, atkreipė dėmesį į tų filmų meninę vertę ir kai kuriuos politizuotus stereotipus.

„Lietuviai be emocijų žvelgti į Rusiją ir apskritai visa, kas rusiška, negali. Tai susiję su gilia istorine trauma, kurios mes iki šiol psichologiškai ir kultūriškai neperdirbome.
Visos tos okupacinės traumos iš tiesų buvo labai žiaurios ir baisios. Trėmimai, žudymai, kolektyvizacija, sovietizacija, istorijos, vertybių ir tradicijų išniekinimas. Padėtį komplikuoja tai, kad Rusija dėl savo stalininių siautėjimų niekada nieko neatsiprašė. Matyt dėl to dramatiško konteksto kartais peršama mintis, kad rusiškų filmų žiūrėjimas gali reikšti nostalgiją sovietmečiui ir, suprask, yra ne visai geras dalykas. Bet rusiškų filmų žiūrėjimo faktą galima interpretuoti visiškai kitaip.

Žinoma, Rusija visada buvo Europos baubas, daug blogybių ten yra ir dabar. Tačiau iš rusų ir Rusijos neatimsi vieno dalyko, nepaneigsi, nepaslėpsi, nesumenkinsi. Bemaž nuo devyniolikto amžiaus ši valstybė turi gilią ir savitą kultūrą, kuri yra Europos ir viso pasaulio civilizacijos brangakmenis. Prisiminkime didžiuosius rusų rašytojus, poetus, dailininkus, kompozitorius. Prisiminkime ir Konstantiną Stanislavskį, kurio sukurta aktorių rengimo sistema pripažinta pasaulyje ir pelnytai laikoma kone geriausia. Aktorių meistriškumas iš teatro sferos Rusijoje natūraliai persikėlė į kiną.

Sovietų kino istorija yra savita. „Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“. Tai bolševikų vado Lenino žodžiai. Nuogas faktas – 1925 metų sovietų režisieriaus S. Eizenšteino begarsis filmas „Šarvuotis Potiomikinas“ Vakaruose 1958 ir 1978 metais buvo pripažintas vienu geriausiu „visų tautų, visų laikų filmų“. Kinas sovietijoje buvo suvokiamas kaip tobulesnio žmogaus kūrimo instrumentas. Daugelyje sovietinių filmų režisūros, vaidybos ir filmavimo operatoriaus meistriškumas akivaizdžiai pranoksta žiūrovų ideologinio bukinimo pradą, kuris anuomet buvo neišvengiamas. Kartais stebiesi, kaip tokius filmus, kaip „Kaukazo belaisvė“, „Operacija Y“, „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ ir kt. praleido cenzūra. Iš sovietinės sistemos tuose filmuose tyčiojamasi subtiliai ir sarkastiškai“, - sako G.Merkys.

„Sovietų kino meno paradoksas tas, kad cenzūra, ideologiniai draudimai vertė menininkus ieškoti savitos kino kalbos, išradingų metaforų. Kultinis sovietų filmas „Baltoji dykumos saulė“ cenzorių buvo išbrokuotas, o režisieriaus laukė jei ne sankcijos, tai bent jau diskvalifikacija. SSKP generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas buvo didelis sovietų ir užsienio filmų mėgėjas. Neretai jis pareikalaudavo, kad jam parodytų būtent tuos sovietinius filmus, kuriuos išbrokuodavo cenzūra. Šitaip „Baltoji dykumos saulė“ iš kino archyvų rūsio pateko pas žiūrovus. Pažiūrėjęs filmą „Septyniolika pavasario akimirkų“, L.Brežnevas naktį paskambino pagrindiniam aktoriui Viačeslavui Tichonovui ir pasveikino jį su SSRS liaudies artisto vardo suteikimu. Menininkui tai reiškė trampliną į nomenklatūrines aukštumas, pripažinimą, šlovę. Beje, visai pelnytą.

Neseniai visai atsitiktinai pasižiūrėjau vieną „Septyniolikos pavasario akimirkų“ seriją. Specialiai žiūrėjau labai priekabiai. Ir prisikabinti nebuvo prie ko. Tai ne kinas, o nufilmuotas spektaklis. Jokių daugiamilijoninių sąmatų, tik meistriška vaidyba.

Atskira tema yra sovietiniai multiplikaciniai filmai. Jų siužetas visuomet yra su gilia moraline potekste. Įgarsinimas, muzika, piešinys – bemaž tobulybė. Palygininėkime šiuos kūrinius su dabartiniais animaciniais filmais. Koks jų siužetas, kokie herojai, ko socialiai vertingo jie moko? Tai savotiškas kinopedofilinis sadizmas mūsų vaikų atžvilgiu. O pamačius, ką per televizorių ar kompiuterį žiūri mūsų mažamečiai, norisi raudoti balsu ir šauktis cenzūros“, - piktinosi G.Merkys.

G.Merkio įsitikinu, visiškai normalu, kad JAV gyvenantys išsilavinę lietuviai žiūri sovietinius filmus. Jei būtų neišsilavinę, anot pašnekovo, žiūrėtų „Terminatorių“ arba „Rokį 2“.

Svarbūs ir ledai

Mykolo Riomerio universiteto Psichologijos katedros lektorė Natalija Norvilė atkreipė dėmesį į detales, kurios 40–60 - mečių kartai sovietinius filmus padaro labai patrauklius. „Sovietiniai filmai primena žmonėms jų jaunystės metus – paauglystę, studijas, pirmąją meilę, pirmąjį darbą. Senuosiuose filmuose gausu detalių iš sovietinės jaunystės: maistas (pavyzdžiui, ledai), žaislai, automobiliai, interjero, aprangos detalės – visa tai žiūrovą sugrąžina į jaunystės laikus, kai jis valgė tuos skanius ledus, gėrė girą, atostogavo Arteke, šoko tvistą“, - sakė N. Norvilė.

Anot jos, aptariamų filmų patrauklumą didina ir tai, kad garsieji sovietiniai filmai yra romantiški, gal šiek tiek naivoki, tačiau juose vaizduojama tikra meilė, draugystė, veikėjai siekia kilnių tikslų. Tuo tarpu šiuolaikiniuose filmuose žymiai dažniau vaizduojama agresija, kovos scenos, naikinimo jėgos.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Naujas LRT įstatymas: valdysena nepakeista, įsteigta etikos kontrolieriaus pareigybė (9)

Seimas ketvirtadienį priėmė naują Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo...

Dėl koronaviruso pandemijos smarkiai pablogėjo žurnalistų darbo sąlygos visame pasaulyje (13)

Dėl koronaviruso pandemijos visame pasaulyje suprastėjo naujienų reporterių darbo sąlygos,...

„Facebook“ intensyvina kovą su klaidinama informacija apie COVID-19 (3)

Socialinis tinklas „Facebook“ ketvirtadienį paskelbė, kad daugelis vartotojų matys...

Latvija televizijos PBK savininkės reikalauja užtikrinti būtiną latviškų naujienų paketą

Latvijos nacionalinė elektroninių žiniasklaidos priemonių taryba (NEPLP) pareikalavo Baltijos...

Geopolitinių naujienų gigantas „Foreign policy“ – nuo šiol „Delfi Plius“ (10)

Nuo šiol „Delfi Plius“ rasite ne tik „Bloomberg“, „The Economist“ ir „Harvard Business...

Top naujienos

Landsbergis ir Šimonytė įvedė savo korekcijas: konservatoriai turės ir du naujus ryškius veidus papildyta 14.52 val. (45)

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Taryba tvirtina galutinį partijos...

Angelai sargai virsta ir asmens duomenų vagimis (5)

Policijos naudojamos duomenų bazės, kuriose sukaupta begalė informacijos apie kiekvieną šalies...

LGBTQ+ solidarumo eitynės „Vilnius pride 2020“: Vareikis eitynes pavadino seksualiniais pakvailiojimais (479)

Sostinės Katedros aikštėje prasidėjusios „ Vilnius Pride 2020 “ solidarumo eitynės pajudėjo...

Sprendimas dėl Šventosios namelių užstrigo: nežinia, ar pakaks 2 mln. eurų kompensacijoms (39)

Kovo pradžioje Vyriausybei buvo pateiktas siūlymas dėl 260 Šventosios namelių perėmimo...

Nemanykite, kad nuo nealkoholinių gėrimų neapsvaigsite: toksikologas įvardijo galimą apgirtimo laipsnį (52)

Toksikologas Robertas Badaras laidoje „Sveiki! Su gydytoju V. Morozovu” paaiškino, jog į...

Lansbergis po rinkimų kol kas nemato galimybės dirbti tik su LLRA–KŠS (59)

Gabrielius Landsbergis teigia, kad jo vadovaujami konservatoriai po rinkimų būtų pasiruošę...

Šimonytė negailėjo kritikos valdantiesiems: valdžia pasijuto valstybe, o piliečiai pamiršo esantys ne valstybės instrumentu (225)

Kalbėdama per partijos Tarybos posėdį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų...

Gabrielius Landsbergis: jau kitą savaitę startuojame su projektu, kokio Lietuva dar nematė (760)

Susitarti dėl rimčiausių Lietuvos problemų sprendimo gali tik partijos, susitinkančios...

|Maža didelių žinių kaina