aA
Žinomo politiko Alvydo Medalinsko sesuo, 54 metų Daiva Johansen, save vadina meilės emigrante. Tiesa, jos mylimasis vyras norvegas, prisiekinėjęs, kad po penkerių metų jie būtinai išvyks gyventi į Lietuvą, savo žodžio netesėjo. Jis, kaip paaiškėjo vėliau, net neturėjo minčių keltis į Lietuvą, todėl Daiva buvo priversta gyventi Norvegijoje. Deja, per tą laiką mirė jos tėvai, 2012 metais medikė išsiskyrė su vyru, vėliau – atidarė savo privačią kliniką.
Daiva Johansen
© Leidėjų nuotr.

Ar grįžti iš Norvegijos į Lietuvą? Daiva abejoja ir mano, kad turbūt būtų pernelyg sudėtinga. Svetimoje šalyje su dviem prancūzų buldogais moteris gyvena jau 23 metus.

Taip prasideda Daivos Johansen gyvenimo istorija naujausioje Dariaus Sėlenio ir Zigmanto Jurevičiaus knygoje „Kaip dirbti ir gerai gyventi Norvegijoje“. DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką ir susipažinti su emigrantės istorija plačiau.

Meilės emigrante tapo Dievo valia

„Šiandien labai pavargau. Vėlai apsilankė paskutinis pacientas, – atsipūtusi prisipažino Daiva. – Suvalgiau ledų, pasigaminsiu salotų su avokadu ir galime kalbėtis.“ Prie Daivos kojų malėsi du jos mylimi šunys Otas ir Lordas, o užkandusi moteris ėmė atvirai pasakoti savo emigracijos istoriją.

Meilės emigrante save vadinanti moteris, kaip ir dauguma lietuvių, puikiai pamena dieną, kai reikėjo išvykti iš tėvynės. Tai įvyko kovo 30-ąją. Net pamena, kai vasario 17 dieną iš Norvegijos ambasados paskambino ten dirbusi lietuvė ir patvirtino, kad Daiva gavo leidimą atvykti. Tiesa, iškart, dar vasarį, Daiva išskristi į Norvegiją negalėjo, nes nesėkmingai suklupusi ant grindinio Vilniaus senamiestyje ji smarkiai susidaužė dešinės kojos kelį, kurį net prireikė sugipsuoti.

Vilniaus Santariškių ligoninės širdies chirurgijos skyriuje gydytoja kardiologe dirbusi Daiva atvira – kelionę į Norvegiją suplanavo tas, kuris gyvena aukštai, aukštai danguje. Ji medikė, tikinti Dievą. Moteris mano, kad juo tiki labai daug medikų, nors atvirai to pasakyti negali. Daivos brolis Alvydas buvo išvykęs studijuoti politikos mokslų į Londoną. Gimtadienio proga 1992 m. balandžio mėnesiui seseriai jis ketino padovanoti kelionę po Angliją, viešnagę pas jį Londone, tačiau 1991 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo kitų metų už rublius praktiškai niekur nebuvo galima išvažiuoti už Lietuvos ribų. Perversmų metais ne tik politikoje, bet ir daugelyje įstaigų, ligoninėse, Daiva nusprendė išnaudoti rublius ir, išėjusi neplanuotų, neeilinių atostogų, gruodžio pradžioje atvyko į Londoną.

Moteris paprašė ją nufotografuoti arčiausiai stovėjusį šviesiaplaukį vyrą. Tik vėliau Daiva sužinojo, kad norvegas į jam keistą lietuvę jau buvo atkreipęs dėmesį. Jis prisipažino, kad jį nustebino, kai kažkokia keistuolė Haido parke fotografavo sušalusias rožes. Jos – įspūdingos ir iš tolo atrodė tarsi gyvos.

Leidimą išvažiuoti atostogų Daiva gavo tik penktadienį, o jau sekmadienį vaikščiojo Anglijoje. Broliui buvo nepalankus laikas daug dėmesio skirti sesei, nes prasidėjo intensyvūs mokslai, todėl po Londoną Daiva klajojo viena, tik jo pamokyta, ką reikia pamatyti, nesidrovėti paprašyti nusifotografuoti prie Londono įžymybių. Bakingamo rūmus moteris turėjo aplankyti išvakarėse, bet kažkokia jėga ten privertė apsilankyti kitą dieną. Apžiūrėjusi Haido parką, sukrimtusi sumuštinį ir traukiama nematomos jėgos Daiva nuėjo iki Bakingamo rūmų. Griežtai auklėta ir gatvėje su vyrais nebandžiusi susipažinti lietuvė pamena, kad prie rūmų stumdėsi labai daug kinų. Moteris paprašė ją nufotografuoti arčiausiai stovėjusį šviesiaplaukį vyrą. Tik vėliau Daiva sužinojo, kad norvegas į jam keistą lietuvę jau buvo atkreipęs dėmesį. Jis prisipažino, kad jį nustebino, kai kažkokia keistuolė Haido parke fotografavo sušalusias rožes. Jos – įspūdingos ir iš tolo atrodė tarsi gyvos.

Norėdama vėl nusifotografuoti prie vieno ar kito istorinio objekto moteris dairėsi aplink. Ir tarsi atsitiktinai, greta išnirdavo ją jau persekiojęs norvegas Egilas. Iš sovietmečio ištrūkusi vilnietė norėjo patobulinti anglų kalbos žinias, todėl pradėjo su juo bendrauti. Netrukus šis pasiūlė pasinaudoti lietuvės dienos planu ir jau kartu vaikščiojo po Londoną, apžiūrėjo Vestminsterio abatiją. Ir kai mistiškai sugedo norvego fotoaparatas, vilnietė jau fotografavo Egilą.

Bevaikščiodama Daiva sužinojo, kad į Londoną norvegas išvyko labai nenoromis: vyras norėjo aplankyti Romą, Paryžių, nes Didžiosios Britanijos sostinėje jis jau lankėsi, tačiau paskutinę akimirką kelionių agentūra pasiūlė atsiradusią vienintelę vietą būtent į Angliją – ten, kur Egilas vykti nenorėjo.

Grįžusi namo lietuvė sulaukė norvego laiško, prasidėjo susirašinėjimas. Tuomet laiškus iš užsienio paštininkas turėdavo įteikti į rankas: penktadieniais gaudavusi laiškus, sekmadieniais Daiva jau sulaukdavo norvego skambučio. Ir jei moteris retkarčiais pavėluodavo penktadieniais į darbą, kolegės juokaudavo, kad turbūt vėlavo paštininkas...

Po bendro pasivaikščiojimo norvegų „vikingas“ padėkojo už kartu praleistą dieną ir... paprašė adreso. Daiva išsigando, o jis nusijuokė, paaiškinęs, kad turi žinoti, kur atsiųsti vienam kito nuotraukas. Grįžusi namo lietuvė sulaukė norvego laiško, prasidėjo susirašinėjimas. Tuomet laiškus iš užsienio paštininkas turėdavo įteikti į rankas: penktadieniais gaudavusi laiškus, sekmadieniais Daiva jau sulaukdavo norvego skambučio. Ir jei moteris retkarčiais pavėluodavo penktadieniais į darbą, kolegės juokaudavo, kad turbūt vėlavo paštininkas...

Medikės draugės gyrė išvaizdų, liekną, aukštą, sportišką, šviesiaplaukį norvegą, kuris visoms priminė vikingą iš Holivudo filmų. O jau vėliau Daivai mama prisipažino maniusi, kad jis – užkietėjęs donžuanas, tačiau jį pažinusi svarstė, kaip tas tylenis norvegas dar išdrįso užkalbinti jos dukrą.

Ištekėjo už nacionalisto

Haldenas – labai gražus miestas. Jį gyrė ir istorikas Adolfas Šapoka, aprašęs Lietuvos istoriją. Tiesa, tuomet Haldeno miestą jis pavadino Fredrikshalde. Prieš keliaudama pas Egilą lietuvė buvo skaičiusi apie Norvegiją, žinojo, kad tai nuostabios gamtos, fjordų šalis, o jos garsusis keliautojas Roaldas Amundsenas rungėsi su britu Robertu Scottu. Ten vyko spektakliai, buvo įsteigti lėlių namai. Haldene yra gražiausia Norvegijoje, dar gražesnė nei Osle, tvirtovė. Nuostabi gamta, fjordas, kurio kitoje pusėje – Švedija. Ši rytinė šalies vieta panaši į vakarų Norvegijos fjordą, tik neturi snieguotų viršūnių. Rytinė Norvegijos dalis – kitokia nei vakarinė, todėl čia Daiva pasigedo kalnų, nors miškai jai priminė Lietuvą.

Norvegija
Norvegija
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Iš pirmo žvilgsnio norvegai labai skyrėsi nuo lietuvių: Daivai buvo keista, kai jie apsikabindavo ir meiliai pakštelėdavo į skruostus. Jai nepatiko, kai moterys apkabindavo jos draugą ir bučiuodavo, nepatiko, kai apsilankius jo darbovietės ekonomikos skyriuje (Egilas ten dirbo buhalteriu) nepažįstami apkabindavo ją ir įsibraudavo į asmeninę jos erdvę. Tačiau netrukus moteris suprato, kad tai tik nenuoširdus formalumas. Apsikabinime ir bučinyje nėra šilumos. „Mes apsikabinę vienas su kitu jaučiame energiją, tai darom nuoširdžiai. O jų bučiniai man priminė garsųjį politikų Vladimiro Brežnevo ir Ericho Honeckerio apsikabinimą ir bučinį“, – mąstė moteris.

Iš pirmo žvilgsnio norvegai labai skyrėsi nuo lietuvių: Daivai buvo keista, kai jie apsikabindavo ir meiliai pakštelėdavo į skruostus. Jai nepatiko, kai moterys apkabindavo jos draugą ir bučiuodavo, nepatiko, kai apsilankius jo darbovietės ekonomikos skyriuje (Egilas ten dirbo buhalteriu) nepažįstami apkabindavo ją ir įsibraudavo į asmeninę jos erdvę.

Pažintis, formalus apsikabinimas ir bučiniai – dar nieko nereiškia: Norvegijoje rasti draugų labai sunku. Po daugiau nei dviejų dešimčių gyvenimo metų čia Daiva turi tik vieną draugę norvegę vardu Reidun.

Iki apsigyvenimo pas Egilą lietuvė Norvegijoje lankėsi dar kartą. Jis parodė nuostabią vakarinę šalies dalį. Tiesa, į svečius kvietęs norvegas „nešokinėjo“ aplink vilnietę ir iš pradžių nebuvo itin dėmesingas. Jei viešbutyje ji norėdavo šiek tiek ilgiau pamiegoti, jis netrukdydavo, antklodės nuo galvos neplėšdavo, tačiau atkeršydavo savaip. Kai važiuodavo per sankryžą, jis mostelėdavo ranka, kad pavažiavus šiek tiek toliau – nuostabaus grožio krioklys ar statinys, tačiau iki tų vietų nevažiuodavo, tarsi duodamas suprasti – norėjai miegoti, todėl praradai vaizdus. Draugystės pradžioje jis jai ne itin patiko. Tačiau po to jį aistringai ir nuoširdžiai mylėjo 15 metų.

Už ką ji įsimylėjo norvegą? Daiva gūžtelėjo pečiais ir prisiminė vieną posakį: „Kai pamilstame išvaizdą – tai susižavėjimas, kai žinome, kodėl pamilome – tai įsimylėjimas, bet kai nežinome, dėl ko mylime kitą žmogų, – tai tikra meilė. Esu gydytoja, todėl dažnai žvelgiu pacientams į akis, jos daug ką pasako. Jis labai rūpestingas, o mėlynos Egilo akys labai gilios. Kai pradedi į jas žiūrėti, gali labai giliai nugrimzti.“ Daiva žinojo, kad Egilas – kitoks, ji derinosi ir ėjo į kompromisą su kitos kultūros žmogumi. Ji draugavo, įsimylėjo ir ištekėjo už norvego, bet ne už lietuvio išeivio iš JAV, Kanados ar Australijos.

Tiesa, į svečius kvietęs norvegas „nešokinėjo“ aplink vilnietę ir iš pradžių nebuvo itin dėmesingas. Jei viešbutyje ji norėdavo šiek tiek ilgiau pamiegoti, jis netrukdydavo, antklodės nuo galvos neplėšdavo, tačiau atkeršydavo savaip. Kai važiuodavo per sankryžą, jis mostelėdavo ranka, kad pavažiavus šiek tiek toliau – nuostabaus grožio krioklys ar statinys, tačiau iki tų vietų nevažiuodavo, tarsi duodamas suprasti – norėjai miegoti, todėl praradai vaizdus.

„Jei jis mane uždarys bute ir slėps nuo visų – pabėgsiu, – pažadą sau pamena D. Johansen. – Bet jei supažindins su savo draugais – viskas bus gerai.“ Netrukus ji sužinojo, kodėl tiek daug jos vyro darbo kolegų norėjo ją pamatyti: Egilas buvo kitataučių nemėgęs užkietėjęs nacionalistas ir netgi rasistas. Likimo ironija, bet popieriaus fabrike dirbęs jos vyras – vienintelis iš dešimčių bendradarbių, susituokęs su užsieniete, kurią trokšte troško matyti savo namuose.

1993 m. išvažiuodama iš Lietuvos moteris paliko tėvus, brolį, draugus ir darbą Santariškėse. Jei būtų žinojusi, kad Egilas netesės žodžio, nežinia, ar būtų važiavusi. Tuo metu Daiva išgyveno didelį vidinį konfliktą. Lietuvoje tvyrojo suirutė, moteris labai daug dirbo, profesoriaus Vytauto Jono Sirvydžio paraginta budėjo ir reanimacijoje, tačiau gyveno gerai. Pas ją atvykdavo pacientų ir iš tuometinės SSRS. Daiva nenorėjo palikti gimtosios šalies, bet veržėsi pas mylimą žmogų, kuris piršdamasis ir simboliškai prašydamas mamos ją išleisti, prisiekinėjo, kad į Lietuvą pora atvyks gyventi ne vėliau nei po penkerių metų. Po kojos traumos ji tik kartą sugrįžo į darbą: sutvarkyti dokumentų prieš išvyką į Norvegiją. Dabar jaunatviška moteris neabejoja, kad išvykstant iš Lietuvos reikia būtinai pasilikti nors mažą tiltelį atgal: nesunaikinti visko, nesudeginti tiltų, nes neaišku, kada vėl gali tekti grįžti. Viską griežtai užbraukus, gali būti gėda, labai sunku, o gal ir neįmanoma grįžti namo.

Netrukus ji sužinojo, kodėl tiek daug jos vyro darbo kolegų norėjo ją pamatyti: Egilas buvo kitataučių nemėgęs užkietėjęs nacionalistas ir netgi rasistas. Likimo ironija, bet popieriaus fabrike dirbęs jos vyras – vienintelis iš dešimčių bendradarbių, susituokęs su užsieniete, kurią trokšte troško matyti savo namuose.

Darbe atsisveikinimo puotos nebuvo. Simboliškai pasėdėjo su artimiausiais kolegomis, gavo daug gėlių, vazą, šampano, kurį kažkodėl vežė dovanų į Norvegiją, nors į bagažą lėktuve galėjo nemokamai duoti tik 20 kilogramų. Todėl Daiva užsisegė net tris sijonus: vasarinį, ant jo – pavasarinį, o ant viršaus – megztą iš vilnos. Net už rankinį bagažą, viršijusį leistiną normą, mokėjo 20 dolerių.

Atvykėlė ir Bosnijos Hercegovinos kaimo pavadinimu Lietuva

Jau atvykusi į Norvegiją iš mylimojo lūpų Daiva netikėtai išgirdo, kad yra netinkamai apsirengusi, nes išsiskiria iš kitų. Jis norėjo, kad lietuvė būtų panaši į norvegę, neišsiskirtų ir rengtųsi kaip jos.

Ji prisimena, kai ėjo į generalinę savo vestuvių repeticiją susitikti su kunigu vilkėdama sijonuką, palaidinę ir kalvomis bei kalniukais netinkamus vaikščioti batus, kurie greitai nutrynė kojų kulnus. Maištingos sielos moteris ne visada paklusdavo vyrui, todėl neretai vilkėjo taip, kaip norėjo pati. Tiesa, klausiama, kokių nori dovanų Kalėdų proga, paprašė jai labai patikusio norvegiško megztinio iš avies vilnos. „Juodą, su gražiais raštais. Jų tradiciniai megztiniai buvo panašūs – juodi, raudoni ir mėlyni. Seniau Norvegijoje žmonės vilkėdavo vienodai, kaip kareiviai. Dažnai – sportiniais megztiniais su aukštai prigludusia apykakle. Drabužiai – vienodų spalvų, – šyptelėjo medikė. – Į mane gatvėje žvelgė kaip į ateivę. Išsiskirdavau net vilkėdama juodu sijonuku ir šviesia palaidine. Beje, Norvegijoje, kol jų aprangos nepaveikė emigrantai, gražiausiai rengdavosi senelės, nevengdavusios dailių, stilingų skrybėlaičių.“ Porą metų bandžiusi derintis prie norvegų aprangos, kartą lietuvė neiškentė ir rėžė vyrui, kad jis gali eiti ieškoti norvegės, nes ja lietuvė nebuvo ir nebus!

Jau atvykusi į Norvegiją iš mylimojo lūpų Daiva netikėtai išgirdo, kad yra netinkamai apsirengusi, nes išsiskiria iš kitų. Jis norėjo, kad lietuvė būtų panaši į norvegę, neišsiskirtų ir rengtųsi kaip jos.

O jos vestuvės? Prisimindama vieną svarbiausių gyvenimo įvykių 1993 metais Daiva prisipažino, kad šventė buvo kukli. Moteris svajojo apie lietuviškas vestuves, bet į Lietuvą neva negalėjo atskristi jo giminės, tad iškėlė kuklią puotą Norvegijoje. Iš Daivos artimųjų atvyko tik brolis su žmona ir tėvai, nes skrydžiai buvo brangūs. Pigių avialinijų nebuvo, reikėjo vykti per Danijos sostinę Kopenhagą arba Kristianstadą Švedijoje. Daiva norėjo pasisiūti baltą kostiumėlį ir švęsti namie, bet anyta norėjo linksmintis restorane ir matyti ją su vestuvine suknele. Todėl anyta, Daivai atvykus į namus, padovanojusi pakabuką ir nusistebėjusi, kaip marti lakstys po virtuvę su vestuvine suknele? Prieš vestuves Daiva patyrė fiasko: į vietos produktų spąstus Norvegijoje pateko ne viena emigrantė, ypač pirmosios, norėjusios pademonstruoti savo kulinarinius sugebėjimus. Lietuvė norėjo anytai pagaminti medaus tortą, kurį girdavo visi draugai ir artimieji. Deja, grietinė, kuo smarkiau ją Daiva plakdavo plakikliu, tuo labiau skystėjo ir virto vandeniu. Blynai varvėjo, tortas buvo skystas. Visi (Daiva pažinojo ir Egilo brolį, jo šeimą) patyrė šoką, o moteris jautėsi baisiai. Ar ji jautėsi ten antrarūše? Nesako, kad šeimoje jautėsi menka.

Taip, vyras vyresnis, gimęs 1946 metais. Bet vėliau paaiškėjo, kad Daiva buvo daug stipresnė už jį. Tiesa, moteris greitai pastebėjo vieną norvegų bruožą: jie puikiai jaučiasi, kai yra pranašesni už kitus, noriai padeda silpnesniems. Todėl mielai dalyvauja labdaros renginiuose, padeda skurdesniems. Ji pastebi ir kitą medalio pusę: norvegai pavaišins devynias kronas kainuojančia kava, o jausis tarsi dovanoję namą, ir pabrėš tai, tarsi atlikę žygdarbį. Taip jie paglosto savo savimeilę. Ir nemėgsta, jei pranoksi juos savo karjera. Jei kitas žmogus taps turtingesnis, žinomesnis, pasieks daugiau, dauguma jų jausis prastai.

Tiesa, moteris greitai pastebėjo vieną norvegų bruožą: jie puikiai jaučiasi, kai yra pranašesni už kitus, noriai padeda silpnesniems. Todėl mielai dalyvauja labdaros renginiuose, padeda skurdesniems. Ji pastebi ir kitą medalio pusę: norvegai pavaišins devynias kronas kainuojančia kava, o jausis tarsi dovanoję namą, ir pabrėš tai, tarsi atlikę žygdarbį.

„Niekada nepamiršiu dienos, kai Norvegijoje oficialiai gavau gydytojo diplomą, kurį privalėjau išlaikyti, sunkiai mokytis, – dabar D. Johansen Lietuvoje gautas medikės pažymėjimas Norvegijoje galiotų. – Jų veidai persikreipė ir jutau nenuoširdžius sveikinimus, paslėptą pavydą, replikas, kad tapau milijoniere. Tarsi dabar nupirkus kavos, tapsiu kitokia, ne tokia gera? Turbūt todėl dauguma aukšto pragyvenimo šalių gyventojų Lietuvoje jaučiasi kaip ponai ir neretai žvelgia iš aukšto, nors ten jie gali būti tik eiliniai. Man tas pats, svarbu, koks esi žmogus, o ne kuo dirbi. Ir tik kitokia yra mano gera draugė Reidun, kurios, išsikėlusi į kitą miestą, labai pasiilgstu.“

Daiva atvirai rėžia: Norvegijoje jautėsi diskriminuojama ir, kaip ten kalbėjo, atvyko „iš „klaidingos“ Europos pusės – ne vakarinės, bet rytinės“. Ji nebuvo nei juodaodė, nei vietnamietė, tai tuo metu jai būtų daug geriau. Ji buvo iš Rytų Europos ir dėl diskriminacijos niekam negalėjo skųstis. Daivą nuoširdžiai gynė vyras, kartą net paklausęs norvegų, ar jie nori, kad jis nupirktų batų tepalo ir jos veidą išdažytų juodai, kad šie bijotų diskriminuoti...

Norvegija
Norvegija
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Pasakius afrikiečiui ką nors blogo, kai jis ieškos darbo, ir jam pasiskundus, šis gaus kompensaciją, kaip buvo juodaodei, kuri negavusi darbo pasiskundė diskriminuojama ir gavo 60 tūkstančių kronų kompensaciją. Vis prisimena Daiva, kuri, pradžioje ieškodama darbo, tik ir girdėdavo „desverre nei“ (apgailestaujame, bet ne).

Daiva atvirai rėžia: Norvegijoje jautėsi diskriminuojama ir, kaip ten kalbėjo, atvyko „iš „klaidingos“ Europos pusės – ne vakarinės, bet rytinės“. Ji nebuvo nei juodaodė, nei vietnamietė, tai tuo metu jai būtų daug geriau. Ji buvo iš Rytų Europos ir dėl diskriminacijos niekam negalėjo skųstis. Daivą nuoširdžiai gynė vyras, kartą net paklausęs norvegų, ar jie nori, kad jis nupirktų batų tepalo ir jos veidą išdažytų juodai, kad šie bijotų diskriminuoti...

Net mokykloje mokytoja nežinojo, kur yra Lietuva. Norvegė mokytoja paėmė žemėlapį ir ją pristatė... iš Bosnijos ir Hercegovinos kaimo pavadinimu Lietuva. „Nebuvau nei juodaodė, nei geltonodė. Tad baltaodė pabėgėlė jiems galėjo būti tik iš Bosnijos, apie kurią tuo metu kalbėjo, nes ten vyko karas. O Lietuva jiems buvo Bosnijos ir Hercegovinos kaimas“, – liūdnai juokėsi D. Johansen.


Į svečius patekti labai sunku

Politiko sesuo įsitikinusi, kad ir dabar lietuviai labai draugiški bei vaišingi užsieniečiams. Jei prie stalo sėdės net dvidešimt žmonių ir bent vienas nemokės lietuviškai, gerbdami ir nenorėdami įžeisti svečio, jie kalbės angliškai, vokiškai ar rusiškai. Dažnam norvegui tai nerūpi. Jie net nesistengs išversti ar bent keliais sakiniais paaiškinti, apie ką kalbama. Daiva prisimena, kaip Egilo mamos gimtadienio proga susirinkę broliai ir seserys valgė sumuštinius, gėrė kavą – tradicinės švenčių vaišės, kalbėjo savo gimtąja kalba ir net nesistengė bent keliais sakiniais išversti, apie ką pokalbis. Lietuvė atsisėdo ant fotelio ir taip prasėdėjusi kelias valandas užmigo. Vyras ją apklojo pledu.

Dėl komunikavimo stokos lietuvei patiko mažos parduotuvėlės, kur neturėdamos ką veikti pardavėjos bendraudavo. Su Daiva bendraudavo ir vyro kolegos, tačiau ji nežinojo, kad tai dažnai buvo tik familiarumas, bet ne nuoširdumas. Ji niekada nepamirš, kai su vyru apsilankė kartą per metus organizuojamoje funkcionierių klubo vakaronėje, kur visi rinkdavosi su antrosiomis pusėmis. Moterį priėmė gražiai ir iš pradžių ji pasijuto tarp labai draugiškų ir šiltų žmonių. Pagalvojusi, kad kitoje jūros pusėje sutiko atvirus ir nuostabius žmones, kaip būdinga lietuviams, Daiva pakvietė Egilo viršininką su žmona į svečius. Tada ji pamatė šios veido išraišką.

Per akimirką jos veide dingo šypsena ir moteris šaltai rėžė: „Į svečius vaikštome tik pas šeimos narius.“ Lietuvė pasijuto it gavusi antausį. Po tokio „nokdauno“ Daiva ėmė jų vengti, bet toje pačioje vakaronėje prie jos vyro priėjo kitas darbuotojas ir nuoširdžiai pakvietė į svečius, sakydamas, kad Daivai reikia lankytis pas kitus žmones, lavinti kalbą, bendrauti, nebūti atskirtai. Netradicinis norvegas Steinar, kaip vyro kolegą pavadino Daiva, žinojo, kad pas norvegus labai sunku patekti į svečius.

Daiva prisimena, kaip Egilo mamos gimtadienio proga susirinkę broliai ir seserys valgė sumuštinius, gėrė kavą – tradicinės švenčių vaišės, kalbėjo savo gimtąja kalba ir net nesistengė bent keliais sakiniais išversti, apie ką pokalbis. Lietuvė atsisėdo ant fotelio ir taip prasėdėjusi kelias valandas užmigo. Vyras ją apklojo pledu.

Per keliolika metų su savo vyru Daiva apsilankė tik keliose svetimose norvegų šeimose. Jie beveik nesilankė ir pas kaimynus, su kuriais mažai bendraudavo. Steinar gyrė ir Daivos kimštus vėdarus, – Egilas pakvietė jį su žmona atsakomajam vizitui pas save. Tiesa, pakvietęs dar kelis draugus lietuvę vyras perspėjo, kad ji pagamintų ne tik vėdarų, bet ir normalaus maisto, o vėdarų visi tik pakramsnojo po kelis kąsnelius.

Norvegai, kilę iš šiaurės, rytų, pietų ar vakarų, – labai skiriasi. Rytų Norvegija, dalis šalies prie Švedijos sienos, aplink Oslą, įsitikinusi Daiva, yra konservatyvi. Iš šalies šiaurės buvo kilusi jos svainio žmona. Lietuvės pastebėjimu, ji buvo daug didesnė užsienietė nei pati Daiva. Vyro šeimoje net juokaudavo, kad iki Norvegijos šiaurės daug toliau nuskristi nei iki Lietuvos. Tiesa, lietuvė neretai save ironiškai vadindavo „zero“ – nuliu. Užsieniečių mokykloje Daiva jautėsi svetima, nes nebuvo karo ar ekonominė pabėgėlė, tačiau tarp norvegų irgi nesijautė gerai. Sunkiomis akimirkomis medikė bando ironizuoti ir juokauti, nors Norvegijoje buvo nekart pažeminta psichologiškai, o neseniai, po keliolikos gyvenimo metų šioje šalyje, – nuskriausta ir fiziškai.


Svetimas vyras

„Niekada nieko nesitikėk ir nebūsi apviltas“, – pataria Daiva. Ir pataria neskubėti emigruoti, nes dabar vykti į Norvegiją labai nepalankus laikas. Jei rasi darbo, uždirbti gali. Tačiau yra ir kita medalio pusė – kenčia šeima. D. Johansen matė dešimtis analogiškų situacijų: vyras sunkiai dirba, šeima lieka Lietuvoje.

Jis siunčia pinigus, aukoja sveikatą, žmona gražinasi, susiranda meilužį, o grįžęs jau sukriošęs, sveikatą praradęs vyras jai nereikalingas. Norvegijoje reikia atidžiai sekti ir mokesčius: jei uždirbsi daugiau, mokesčiai drastiškai kils, tad reikia stebėti ir skaičiuoti ribą, kartais geriau nepersidirbti, nes metų pabaigoje lauks nemalonus mokesčių siurprizas. Daivai patinka norvegų patriotiškumas, bendruomeniškumas – jie kartu renka šiukšles, dalyvauja varžybose.

Norvegijoje reikia atidžiai sekti ir mokesčius: jei uždirbsi daugiau, mokesčiai drastiškai kils, tad reikia stebėti ir skaičiuoti ribą, kartais geriau nepersidirbti, nes metų pabaigoje lauks nemalonus mokesčių siurprizas.

Kai kuriose Norvegijos dalyse ypač nesijaučia snobizmo, vyraujančio Lietuvoje. Lietuvoje žmonės, išgirdę, kad tarp gydytojos draugų – ekskavatorininkas lietuvis, jau šnairuoja, stebisi. O juk jis – puikus žmogus. Prie savo namų įsirengė nuostabų parką, nusausino pelkę, o tvenkinyje plaukioja japoniški karpiai. Ar svarbu, kuo tu dirbi? Norvegijoje visiškai normalu, jei kavos kartu išgers fabriko direktorius ir valytoja. Laisvai bendraujantis šefas ir eilinis darbuotojas – čia normalus reiškinys. Lietuvoje tai sunkiau įsivaizduojama. Norvegijoje normalu, kad nėščios moterys gauna vienkartinę pašalpą – 32 tūkstančius kronų. Čia normalu, kad vyras ir moteris gali ne vieną kartą kartu išgerti kavos ir nebus smalsiai klausinėjami, kada jų vestuvės? Čia normalu, kad senjorai gali gyventi oriai, nors darbuotojas turi išsiaiškinti, kokia bus jo pensija.

Daiva nesmerkia norvegų, tėvus išvežančių į senelių namus. Ir patikslina, kad jie ten aukšto lygio, puikiai įrengti, senjorai neliūdi, mėgaujasi gyvenimu ir bendrauja tarpusavyje. Daiva ir dabar bendrauja su savo vyru Egilu, nors 2012 metais jie išsiskyrė. Kodėl? Moteris tyli ir mąsto, ką atsakyti. „Labai jį mylėjau, teko ir verkti savyje. Tačiau labai skaudino jo suvokimas, kad atvykau dėl pinigų, – širdį atvėrė lietuvė. – Be to, įtakos turėjo kita kultūra, kitas mentalitetas. Ir viskas kartu vieną kartą užmušė tą meilę.“

Vieną rytą prabudusi moteris suprato baisų dalyką: greta gulinčio vyro ji jau nebemylėjo, jis jai buvo svetimas. Tiesa, jie ir dabar puikūs draugai, ir Daiva žino, jei jai nutiks kas nors blogo, jei reikės pagalbos, jis padės. Tačiau dabar daugiau nenori draugo norvego, tik lietuvio, nors jai čia ir perša norvegus.

Vieniša

Atvykusiems įsidarbinti D. Johansen pataria užmiršti kuklumą: save turi pristatyti kaip prekę. Ir nesvarbu, kad kai kurie kiti jūsų privalumai visiškai nieko bendro neturi su ieškomu darbu. „Gal jūs gražiai fotografuojate ar skaniai gaminate valgyti, – stebino Daiva. – Jie įvertins, kad žmogus, turintis savo hobį, – dar įdomesnis ir gabesnis. Ir turintis gerą širdį.“ Iš pradžių moteris labai ilgai ir nesėkmingai ieškojo norimo darbo medicinos srityje. Nors ir turėjo gerus net trijų referentų atsiliepimus, vienas jų – gero norvegų kardiologo, jai nesisekė.

Kartą ambasadoje sutiktas norvegų politikas, išgirdęs, kad ji dar nerado darbo, pasiūlė įrašyti jo rekomendaciją. Iškart išsiuntusi CV su šia rekomendacija, sulaukė skambučio. Pirmiausia buvo paklausta, iš kur ji pažįsta tą politiką. Lietuvė atsakė, kad jis įteikė jai Norvegijos karaliaus Olavo V ordiną. Po šių lietuvės žodžių pasigirdo tyla. Ir tik po kelių akimirkų balsas pakvietė atvažiuoti. Daiva buvo viena pirmųjų lietuvių, kuriai įteiktas šis garbus ordinas. Daugeliui lietuvių Norvegijoje padėjusi ir dėl jų teisių kovojusi moteris kuklinasi ir apie tai nekalba. „Tuomet mūsų buvo mažai ir vienas kitam labai padėjome.

Jos nešokiruoja, kad jos pacientas – miestelio meras – homoseksualas, turintis jaunesnį draugą kirpėją. Norvegijoje net juokaujama: jei nori tapti politiku, susirask tos pačios lyties mylimąjį.

Kažkada sutikti kitą lietuvį Norvegijoje buvo didelė šventė, – šypsosi ji ir prisipažįsta, kad kai kurie lietuviai dabar ją skaudina. – Kai kurie tampa vienas kitam lyg vilkais ir jiems geriausias patiekalas – kitas lietuvis. Mums reikia būti vieningesniems, kaip musulmonams, žydams ar kinams.“ Ji ragina lietuvius steigti firmas ir kviesti į darbą kitus lietuvius, padėti vienas kitam uždirbti, bet ne žlugdyti. Ir liūdi, kai kiti pavydi ar pyksta, kad moteris priima į kliniką su neregistruotais ID ir neima papildomo mokesčio. Jos nešokiruoja, kad jos pacientas – miestelio meras – homoseksualas, turintis jaunesnį draugą kirpėją.

Norvegijoje net juokaujama: jei nori tapti politiku, susirask tos pačios lyties mylimąjį. Daiva tolerantiška, ji mano, kad orientacija yra kiekvieno asmeninis reikalas. Tačiau bijo, kad tai, kas vyksta, netaptų Sodoma ir Gomora. Lietuvė yra prieš galimybę tos pačios lyties asmenų porai įsivaikinti. Vaikai juk žiopliukai, jie nieko nesupranta ir juos gali visaip suformuoti. Be to, jei kalbama apie teises, tai kur vaikų teisė rinktis? Moteris bijo, kad netrukus ateis laikas, kai savo teises pareikš pedofilai ir tai pripažins normalia meilės rūšimi. Juk kadaise daugelis dalykų atrodė nepriimtina, bet viskas eina po žingsnelį į priekį. Beje, jai teko bendrauti su tokiais žmonėmis. Šokiravo tai, kad jie nesigaili, ką padarė, ir nejunta nė kruopelytės kaltės.

Ar su dviem prancūziškais buldogais Otu ir Lordu gyvenanti moteris Norvegijoje laiminga? Kažkada ji jautė didelę diskriminaciją, dabar bendrauja beveik vien su lietuviais, nors kai kurie ją vadina „norge“, kaltina „sunorvegėjus“ ir tapus pernelyg tolerantiška. Taip ji tarsi patenka tarp dviejų ugnių – norvegams yra ir bus svetima, o saviems svetima būti skaudu. Moteris gyvena kitoje šalyje, buvo ištekėjusi už norvego, tad turi laikytis tos šalies įstatymų ir kai kurių taisyklių. Kartais jai pralekia mintys, kodėl kūrėjas ir jėga iš aukščiau būtent taip sudėliojo jos gyvenimą.

Daivos mama buvo valdinga, net neaišku, kaip taip lengvai išleido į Norvegiją, nors Daiva išvyko prieš jos norą. Čia ji tapo stipresnė. Gal nejučia pasikeitė? Bet nors ir visiškai apsirūpinusi, moteris Norvegijoje jaučiasi vieniša, nes neturi šeimos, neturi vaikų. Jai vaikus dabar atstoja šuneliai, miegantys prie kojų. Galbūt jai reikia viską parduoti ir grįžti į Lietuvą? Vilnius, kur turbūt daugiausia susvetimėjimo ir snobizmo, jai jau nepatinka. Geriau Žemaitija, nedidelis miestas.

Kažkada ji jautė didelę diskriminaciją, dabar bendrauja beveik vien su lietuviais, nors kai kurie ją vadina „norge“, kaltina „sunorvegėjus“ ir tapus pernelyg tolerantiška. Taip ji tarsi patenka tarp dviejų ugnių – norvegams yra ir bus svetima, o saviems svetima būti skaudu.

Kažkada Daiva išties tikėjosi grįžti. Panevėžyje gyvenusi jos mama planavo, kad dukrai paliks namus, kur pirmame aukšte ji galės įrengti nedidelę kliniką. Deja, 2002 metais mama mirė. O dabar ji tvarko ir tėčio buto pardavimo dokumentus. Grįžti į Lietuvą, sako, būtų sudėtinga. Beveik neliko artimųjų. Atitolo nuo draugų, tėvų nėra – liko tik du kapai. Daugelis vadina Daiva norvege. Tad gal geriau išvažiuoti į Ispaniją, kur daug skandinavų ir rusų, o gydytojai ten reikalingi? Tačiau Lietuva jai niekada nebus „zero“. Tik atvykusi į Norvegiją ji tikino, kad niekada nebuvo ir nebus norvegė. Po daugiau nei dvidešimt metų gyvenimo ir darbo Norvegijoje ji taip ir nepakeitė pilietybės. „Esu didelė patriotė, katalikė. Ištekėjusi už protestanto nekeičiau savo tikėjimo, net ilgai čia gyvendama nekeičiau savo pilietybės, – Daivos akyse ir balse akimirksniu išsisklaidė liūdesys. – Patriotizmas buvo ir visada liks mano širdyje, dėl Lietuvos neretai išlieju ašarą. Nesu ir nebūsiu Daiva „norgė“, nesu ir niekada nebūsiu norvegė.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Vaučeriai“: ką apie maisto talonus mano ekonomistai, paprasti žmonės ir Seimo nariai? (31)

Ketvirtadienio laidoje „Yra, kaip yra“ Seimo nariai, ekonomistai ir Vyriausybės atstovai...

Karbauskis ir Skvernelis registruoja PVM lengvatą periodiniams leidiniams (7)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas bei Seimo Kultūros komiteto...

Čekių loterija kraustosi į „Lietuvos ryto“ televiziją (1)

Valstybinės mokesčių inspekcijos ( VMI ) organizuojama čekių loterijos laimėtojai vienerius...

Nutraukta Kremliaus ruporo RT transliacija Niujorke, Čikagoje ir Los Andžele (40)

Dviejų kabelinių tinklų operatoriai Jungtinėse Valstijose, transliuojantys Niujorke, Čikagoje...

Strasbūre pasirašytas svarbus dokumentas dėl asmens duomenų apsaugos (1)

Teisingumo viceministrė Irma Gudžiūnaitė Strasbūre pasirašė protokolą, kuriuo iš dalies...

Top naujienos

Mauricas: Lietuva negaus 500 mln. eurų paramos, nes yra per „pigi“ 0_0 (27)

Ne paslaptis buvo tai, kad nuo 2020 metų Lietuvai mažės Europos Sąjungos (ES) finansinė parama....

Kručinskai paviešino tarnyboms įteiktą pareiškimą: toks mokymas mums yra amoralus (248)

Gintaras Kručinskas savo socialinio tinklo paskyroje paviešino pareiškimą, kurį vakar įteikė...

„MG Baltic“ byloje Landsbergis pasakojo apie susitikimus su Kurlianskiu nuolat atnaujinama (252)

Teisėjai konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui taiko išskirtines sąlygas, nors šis to...

Amerikiečių ekspertai: Rusija Ukrainoje planuoja sukelti masinę isteriją Ukrainos admirolas: Putinas dabar ypač susinervinęs (418)

Kaip rodo naujai atlikta analizė, panašu, kad Rusija ir toliau kurstys nesantaiką Ukrainoje: jau...

Geriausias amžius pastoti: įvardijo, nuo kada vaisingumas ima sparčiai mažėti (13)

Kada tinkamiausias metas pastoti ? Pasirodo, ko bepaklaustum, sulauksi skirtingų atsakymų....

Besilaukiančios Gerdos Žemaitės namuose gyva eglutė pridarė nemažai rūpesčių (1)

Gandrų laukimo emocijomis gyvenantys Gerda ir Andrius Žemaičiai savo namuose po ilgos pertraukos ir...

Skvernelis gauna atsakymus iš žvalgybos institucijų: konservatoriams tos informacijos neteiks (342)

Premjeras Saulius Skvernelis teigia iš žvalgybos subjektų jau sulaukęs pirmųjų atsakymų į...

5 diabeto ženklai, kuriuos pajutus, verta pasitikrinti

Cukrinis diabetas – viena dažniausių lėtinių ligų, kurios pirmųjų požymių kai kurie...

Kas antro automobilio žibintai šviečia kreivai – paaiškino, kaip pasitikrinti patiems (32)

Lietuvos techninės apžiūros ( TA ) įmonės bei asociacija „ Transeksta “ lapkričio pabaigoje...