Kodėl tai svarbu, pasitarime išdėstė Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas. Pabrėžęs, kad su karine galia Rusijai viskas gerai, jis pripažino, kad minkštosios galios (gebėjimas pasiekti norimų rezultatų pasitelkus savo patrauklumą) reikalai klostosi prasčiau. „Buvo atvejų, kai projektai, kuriuose dalyvavo Rusija, net tokie svarbūs kaip „Nord Stream“, strigo tik todėl, kad į juos įtartinai žiūrėjo kitų šalių visuomenės“, – priminė Rusijos premjeras.
Šios šalies kultūros ministras Vladimiras Medinskis siūlė organizuoti kuo daugiau Rusijos artistų gastrolių užsienyje, o užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas – kviesti kuo daugiau užsienio studentų, kurie galėtų nemokamai mokytis rusų aukštosiose mokyklose. O štai buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas pasiūlė įkurti propagandos skyrių, kuris, kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, bet naujausiomis priemonėmis, „24 valandas per parą aiškintų Rusijos poziciją aktualiais tarptautiniais klausimais“.
Šis „Kommersant“ aprašytas pasitarimas galėtų tapti visai neblogu atsakymu tiems, kurie, išgirdę kalbas apie Rusijos informacinio karo ar kryptingos propagandos egzistavimą, iškart sukioja pirštu ties smilkiniu ir sako: „Paranoja.“ Dar vienas argumentas šiame samprotavimų mūšyje galėtų būti garsaus Rusijos politikos technologo Modesto Kolerovo „meilės Baltijos šalims istorija“.
2011 m. informacijos agentūros „Regnum“ vyriausiasis redaktorius M. Kolerovas, kalbėdamas Sankt Peterburge vykusiame tarptautiniame tėvynainių Baltijos forume, išdėstė savo nuomonę apie rusakalbių informacinės erdvės problemas Baltijos regione. Pasak jo, Baltijos šalyse rusų žiniasklaidai priešpriešinamos ne tik „titulinės“ nacionalinės žiniasklaidos priemonės, bet ir tokie „medijos gigantai, vykdantys regioninę ekspansiją net iki Ukrainos, kaip delfi.lt“. Todėl, anot jo, Rusijos darbas neturi apsiriboti vien tik Baltijos šalių rusiška žiniasklaida – būtina transliuoti ir rašyti lietuvių, latvių bei estų kalbomis.
„Bet adekvatus Rusijos informacinis darbas Baltijos šalyse susiduria su parengtų kadrų deficitu. Kadrų, kurie galėtų kurti pribaltų kalbomis intelektualiai adekvatų ir nuo vietinės propagandos nepriklausomą produktą“, – konstatavo M. Kolerovas. Pasak jo, bet kokie mėginimai didinti Rusijos informacinį dalyvavimą Baltijos šalyse tiesiogiai susiję su rusiškų mokyklų išsaugojimu. Be rusiškų mokyklų nebus rusų bendruomenės, nebus skaitytojų, nebus žiniasklaidos priemonių, nebus informacinio Rusijos dalyvavimo Baltijos šalyse. „Taigi, mažiausiai pusė politinių, ekonominių, diplomatinių, kultūrinių, teisinių ir informacinių Rusijos pastangų Baltijos šalyse turi būti skirta lavinimui rusų kalba palaikyti“, – įsitikinęs Kremliaus politikos technologas.
„Remiantis Margaret Thatcher žodžiais, tikroji taika įmanoma tik iš jėgos pozicijų ir ta jėga turi būti ne tik karinė, bet ir kultūrinė, nacionalinė. „Susitarti“ su kuo nors Baltijos šalyse neturint tokios jėgos, vadinasi, būti savo šalies, savo tėvų ir vaikų išdaviku“, – dėstė M. Kolerovas.
Šiais metais šis veikėjas ir dabartinis „Regnum“ redaktorius Igoris Pavlovskis buvo paskelbti nepageidaujamais asmenimis Latvijoje. Įtraukti juos į juodąjį sąrašą paliepė pats užsienio reikalų ministras, o tai, anot Latvijos spaudos, reiškia, kad sprendimo negalima apskųsti teismui. Priežastis – veikla, nukreipta prieš Latvijos nacionalinį ir ekonominį saugumą bei teritorinį vientisumą. 2009 m. M. Kolerovas baigė savo keliones ir į Lietuvą – jį išlaipino Baltarusijos pasienyje iš traukinio Maskva–Vilnius. Dar anksčiau M. Kolerovui užsitrenkė durys į Estiją ir Gruziją.
Bet jo meilės istorija – tai toks atviras, erzinantis ir labai akivaizdus veikimas. Daug įdomesni dalykai daromi tyliai. Arba tiesiog dirbant darbą.
Informacinės kolonijos
Politologas Nerijus Maliukevičius prieš kelerius metus rašė: „Valstybėms, konkuruojančioms pasaulinėje informacinėje erdvėje ir besivadovaujančioms tokia nauja geopolitikos samprata (kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį), būdingas informacinis naujasis kolonializmas. Moderni tarptautinė sistema sudaryta iš regionų, kurie dominuoja informacinėje erdvėje ir yra tam tikros ekspansijos šaltiniai, bei regionų, kurie neturi reikiamų informacinių išteklių, jų informacinė infrastruktūra nepakankamai išplėtota, todėl jie gali būti priskirti prie ekspansijos taikinių. Tokių valstybių likimas – vadinamosios informacinės kolonijos.“ Anot politologo, valstybių, kurios, taikydamos informacinio karo priemones, siekia sau palankių spendimų, pagrindinis taikinys yra žmonės, tiksliau – viešoji nuomonė apie kai kuriuos procesus, įvykius, politikus, valstybes ar tarptautines organizacijas.
Sakysite, kas čia tokio – šiandien televizorius rodo visą galybę svetimų televizijų programų. Nepaneigsi. Tačiau tik Rusija Baltijos šalyse pertransliuoja adaptuotas savo televizijų programas Baltijos žiūrovams. Matėte ką nors panašaus iš Lenkijos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos? Ir lietuviai, latviai bei estai visai noriai tuos adaptuotus televizijos kanalus „vartoja“. Čia reikėtų paminėti ir lietuviškuose televizijos kanaluose nemažėjantį (kartais net augantį) rusiškų televizijų produkcijos kiekį. Vieniems greičiausiai tai nieko ypatingo, kitiems – atvirkščiai.
Paklaustas, kada prasideda gyvenimas informacinėje kolonijoje, Rusijos žurnalistas Pavelas Širovas atsako: „Pradėsiu nuo vienos smagios istorijos, dėl kurios tikrumo garantuoju. Man ją papasakojo maždaug prieš dešimt metų. Veiksmas vyko Latvijoje. Automobiliu pro Rygos pilį važiavo mama su penkiamečiu berniuku. Mama, parodžiusi į pilį, paaiškino, kad ten gyvena prezidentas. Berniukas paklausė: „Jelcinas?“ Nustebusi mama patikslino: „Ne, Vaira Vykė-Freiberga.“ Tačiau berniukas vis tiek tikino, kad žino tik vieną prezidentą – Borisą Jelciną. Šiandien šis vaikas gyvena Vokietijoje, bet tuo metu jis žiūrėjo tik rusiškus televizijos kanalus ir natūraliai jam susidarė visai aiškus vaizdas, kas toks yra prezidentas.“
Anot pašnekovo, akivaizdu, kad Rusijos televizijos ir televizijos bet kurioje kitoje šalyje visų pirma dėmesį kreipia į savo vidines problemas, bet vien to užtenka, kad žiūrovai Lietuvoje ar Latvijoje ilgainiui atsidurtų tokioje situacijoje, kai Rusijos vidinės problemos jiems žinomos ir suprantamos geriau nei saviškės. Nieko blogo nebūtų, jeigu informacija, pateikiama apie gyvenimą Rusijoje, būtų visa ir objektyvi. Tačiau labai daug aspektų, pradedant 2000 m., iškrinta iš Rusijos televizijų dėmesio lauko.
Pradėkime nuo to, kad nacionaliniai kanalai visai nenušviečia opozicijos veiklos. Daugeliui Kremliaus oponentų patekti į ekranus neįmanoma. Beveik nėra objektyvios informacijos apie Rusijos provinciją, tad žiūrovams už Rusijos ribų gali susidaryti įspūdis, kad ten žmonės gyvena taip, kaip Maskvoje, kurioje gyvenimo lygis yra kur kas aukštesnis nei kituose didžiuosiuose miestuose.
„Pro nacionalinių televizijos kanalų žurnalistų akis praslysta tokios temos kaip nedarbas, korupcija, valdininkų savivalė, nuolatinis kainų kilimas. Iš kur Vilniaus gyventojui, kuris pusę atlyginimo išleidžia šildymui, žinoti, kad Maskvoje, net esant visoms dotacijoms iš miesto biudžeto, tokių paslaugų kainos už nedidelį dviejų kambarių butą viršija 120 JAV dolerių, neskaitant elektros? Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Latvijoje daug kas yra įsitikinęs, kad Rusijoje už visa tai žmonės moka mažiau, todėl gyvena geriau. Sakysit, smulkmena, bet iš tokių detalių ir susidaro įspūdis apie šalį, nors tikrovėje viskas kitaip“, – sako P. Širovas.
Dar viena svarbi detalė: ką Lietuvos žiūrovai, matydami rusiškus kanalus, gali sužinoti apie gyvenimą Latvijoje ir Estijoje? Nagrinėdami „rusakalbių“ problemas, jie permeluoja net tiesiogiai pasakytus žodžius. Apie tai, kad tarptautiniai įvykiai nušviečiami tik iš vienos, Rusijos oficialiosios, pusės, net kalbėti nereikia. Greitas euro krachas, ES iširimas, demagogijos skleidimas apie kitas valstybes – labai dažnos temos. O ką jau kalbėti apie visišką marazmą: nušviečiant garsųjį Vladimiro Putino skrydį deltaplanu, mokant mažuosius gerviukus skraidyti, visai rimtu tonu vienos televizijos žiniose nuskambėjo, kad „gerviukai prezidentą matė pirmą kartą“. Sutikite: arba tai gyvenimo visiško marazmo sąlygomis pavyzdys, arba gana subtilus savikritikos perlas. Nors pastaruoju variantu patikėti nelengva: juk rusiškos žinios pilnos pranešimų, kaip V. Putinas skiepijo baltąsias meškas, kaip iš upės ištraukė antikines amforas, kaip registravo nykstančius tigrus...
„Žinoma, neverta manyti, kad tokių programų kūrėjai specialiai mąsto apie lietuvišką ar latvišką auditoriją. Bet galiu spėti, kad, atrenkant vienas ar kitas programas, kurios pertransliuojamos Lietuvoje ar Latvijoje, pagalvojama apie tinkamą ideologinį foną, kam yra, sakykim, „valstybinis užsakymas“. Negalima atmesti tikimybės, kad daugybę programų ir filmų „specialiai išmokyti žmonės“ stumia ir į lietuviškas televizijas“, – sako P. Širovas.
LRT Naujienų tarnybos vadovas siūlo atkreipti dėmesį ir į tai, kas rusiškuose kanaluose rodoma apie Baltijos šalis. Dominuoja neigiamos naujienos: nedarbas, emigracija, korupcija, mažėjantis ligoninių skaičius, uždaromos mokyklos ir tuo pat metu koks nors reportažas apie gražų kultūrinį renginėlį su nemokamais ledais. Štai, prašau, yra ir šis tas gražaus tose Baltijos valstybėse. „Ten dirba ne idiotai, o aukštos klasės gerai mokami profesionalai, tad nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje Rusija nėra traktuojama kaip mūsų atžvilgiu nedraugiškiausia nacija, dažnai visuomenėje girdėti balsų, vertinančių, tarkim, lietuvių dalyvavimą tarptautinėse misijose Afganistane ar Irake būtent tais pačiais žodžiais ir argumentais, kuriais kalbama iš Maskvos, negirdint lietuviškų aktualijų“, – sako A. Matonis. Tos pačios abejonės dėl Lietuvos kariuomenės finansavimo – girdėti pašaipus vertinimas, neva kas mes tokie esame, menkystos, atvažiuos rusai su tankais ir mes net trijų valandų neatsilaikysime, tad kam mums iš viso reikia tos kariuomenės ir pan.
Anot pašnekovo, perfrazuojant garsiąją Napoleono mintį apie svetimos kariuomenės maitinimą, galima pasakyti, kad ta valstybė, kuri nefinansuoja savo informacinio lauko, anksčiau ar vėliau finansuos svetimą. Bet koks vidinis smūgis vietos žiniasklaidai yra reveransas svetimai informacijai, kuri užims atsilaisvinusią nišą.
Ar su tuo vis dar galima kovoti?
Rusijos žurnalistas P. Širovas įsitikinęs, kad čia ne tik Maskvos lobizmo problema. Savo vaidmenį atlieka ir žmonės Baltijos šalyse, kurie sprendžia, kokias programas ir filmus įsigyti. „Galbūt juos traukia prieinamumas. Kad įvertintum kokios nors vokiškos ar daniškos programos vertę, turi mokėti kalbą. Ar daug tokių rasime? O kalbėti rusiškai mūsų kartos žmonės visi moka. Antras klausimas – kaina. Nėra tikros informacijos, bet tikėtina, kad kai kurių „reikiamos“ krypties filmų Maskvoje kainą gali sumažinti iki nereikšmingos, o vakarietiškai produkcijai tokių lengvatų nebūna. Pakartosiu – tai tik spėjimas, bet, manau, netoli tikrovės“, – sako P. Širovas.
LRT Naujienų tarnybos vadovas A. Matonis taip pat pripažįsta, kad daug kas priklauso nuo kalbos, tačiau įžvelgia ir dvejopų standartų taikymą: „Su retomis išimtimis rodomas angliškas ar amerikietiškas filmas būtinai bus dubliuotas, o rusiškas dažniausiai subtitruotas. Kaip kitaip publika įpras prie komunikavimo kita kalba, jeigu nežiūrės tų filmų ar laidų originalo kalba su titrais?“
A. Matonis mini puikų pavyzdį, iliustruojantį minkštosios ekspansijos padarinius, kai ilgainiui nesąmoningai kažkas įsiskverbia į protus ir supratimą: kai prasidėjo kampanija dėl televizijų skaitmenizavimo, pasipylė reklamos ir vienas didžiųjų transliuotojų skelbė, kad įsigijusieji jų paslaugų paketą už tam tikrą sumą galės matysi kelias dešimtis lietuviškų, rusiškų ir užsienio televizijų programų. „Man rankos nusviro – nuo kada rusiška tapo kažkas kita nei užsienietiška? Trečia kategorija? Kai atkreipiau šios reklamos autorių dėmesį, jie pataisė į „matysite kelias dešimtis lietuviškų, rusiškų ir kitų užsienio šalių programų“. Geriau, bet vis tiek išskirtos rusiškos programos“, – sako A. Matonis.
P. Širovas tikina, kad vienintelis būdas ištrūkti iš šių informacinių spąstų – savos produkcijos kūrimas. Žinoma, visai atsisakyti rusiškų televizijų produkcijos nereikia (yra gerų rusiškų filmų, geros dokumentikos), bet atranka turi būti paremta ne vien tuo, kad lengva išversti. „Yra ir radikalus būdas – nepertransliuoti, nerodyti, nukirsti. Bet tai daryti jau per vėlu“, – konstatuoja P. Širovas.
„Ką mes galėtume padaryti? Finansuoti (ne tik vulgariai – pinigais) į tautinės savimonės stiprinimą, į pilietiškumo skiepijimą. Aš kalbu apie pasididžiavimą savo valstybe, savo istorija, apie pasiryžimą dirbti savo valstybei, kad ji būtų tokia, jog ja būtų verta didžiuotis. Bet tu niekada neturėsi pasididžiavimo vertos tėvynės, jeigu ją tik dergsi, pilsi kibirais purvą ir vadinsi debilais tuos, kurie dar neišvažiavo. Tai, kad žmonės išvažiuoja – jų asmeninis reikalas, bet man labai apgailėtinai atrodo, kai išvažiuoja, dirba kažkur garaže, gauna atlyginimą vokelyje iš tokio pat pabėgusio lietuvio ir baisiausiais žodžiais su rašybos klaidomis rašo komentarus, kokie visi lochai, kurie liko šioje prakeiktoje valstybėje“, – sako A. Matonis.
