Pradžia nebuvo pompastiška
Kaip laidoje sakė Žygintas Pečiulis, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto profesorius, Lietuvos televizijos pradžia nebuvo tokia pompastiška – kaip liudija žmonės, niekas neiššovė šampano ir nesuvalgė torto – tai daugiau buvo transliavimas į orą. Tuo metu, kai prasidėjo transliacijos, mažai kas namuose turėjo televizorių.
„G. Bigelytė ir kiti diktoriai yra pasakoję, kai juos varu varė iš Lietuvos radijo, kur juos pažinojo, girdėjo visa Lietuva, o čia neaišku, kur eiti – į visišką nežinomybę. Bet tas gandas, kaip ir tos bangos iš to bokšto, labai greitai skrido per visą Lietuvą“, – „Ryto garsuose“ šnekėjo profesorius.
Laidoje kartu dalyvavusi televizijos žurnalistė Edita Mildažytė save priskiria tai „dinozaurų“ kartai, kuriai teko dirbti diktoriais. „1987-aisiais, kai eidavai į turgų pirkti ridikėlių ir tave visi atpažindavo, būdavo keistas jausmas. Dabar laidų vedėjas – nieko ypatingo. Tai žmogus, kuriam keliami aukšti reikalavimai, kuris tam tikra prasme diktuoja visuomeninės laikysenos madas ir iš kurio labiau nei kitų reikalaujama“, – mano E. Mildažytė.
Transliuotojo lemtį lygino su pasaka
Pasak Lietuvos radijo ir televizijos gen. direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus, ši diena yra svarbi ne tik Lietuvos televizijos darbuotojams, bet kartu ir visai Lietuvai. Tai esą ne tik Lietuvos televizijos gimtadienis, bet kartu ir technologinės revoliucijos pradžia.
„Užtektų uždaryti šitus tris kanalus [LTV, LTV2, LTV World] savaitei, kurie kasdien transliuoja, ir kiltų didžiulis nerimas visuomenėje. Pradedant kultūros atstovais, kurie neturėtų, kur pranešti apie renginius, ir baigiant medikais, kurie neturėtų, kaip informuoti apie svarbias visuomenei problemas, kad ir apie skiepus. Jau nekalbant apie politikus, kurie tikriausiai pasikartų rytojaus dieną“, – vaizdžiai pasakojo E. Mildažytė.
Tuo metu Ž. Pečiulis visuomeninio transliuotojo teigė lyginantis su pasaka, kai liepiama suverpti nesuverpiamus siūlus ir sunešioti nesunešiojamus dalykus. „Situacija yra tokia ir visą laiką reikia laviruoti. Kai kalbame apie reitingus ir žiūrimumą, viena vertus, nereikėtų jų vaikytis. Kita vertus – koks yra visuomeninis transliuotojas, jeigu jo nežiūri?“, – svarstė VU Žurnalistikos instituto direktorius.
Lietuvos televizijos gen. direktorius pasidžiaugė įrašų skaitmenizavimo archyvu, kuris jau prieinamas viešai internetu ir yra vienas didžiausių Europoje. Šiuo metu skaitmenizuota didelė dalis televizijos archyvų, skaitmenizuojamas ir radijo archyvas.
„Ta nematoma mūsų darbo dalis ir yra laikmečio fiksavimas. Niekas neturi tokio archyvo, niekieno kilnojamosios televizijos stotys nestovi prie Kongresų rūmų, prie Filharmonijos, Operos ir baleto teatro. Mes vis dar įrašinėjame spektaklius. Būsimi teatro istorikai turės ateiti čia“, – patikino A. Siaurusevičius.
Semdavosi patirties Rygoje
Lietuvos televizija transliuoti pradėjo 1957-aisiais. Kaimynai latviai 1954-aisiais, Lenkijos nacionalinis transliuotojas įkurtas 1952-aisiais. Ž. Pečiulis priduria, kad pirmieji režisieriai keletui savaičių ar mėnesių važiuodavo semtis televizinės patirties į Rygą.