„Tačiau iš tiesų jų gali būti gerokai daugiau, nes duomenys keičiasi kone kas valandą – galbūt netgi dabar kur nors gimsta naujas elektroninis laikraštis“, – teigia šio centro vyr.bibliotekininkė Genutė Jokubaitytė. Stambesnieji regioniniai leidiniai skaičiuoja ne pirmus internetinės veiklos metus, nedideli laikraščiai – mėnesius. Nei vieni, nei kiti neabejoja, kad jiems verta egzistuoti internete, nors iš pirmo žvilgsnio tokie projektai atrodo finansiškai nenaudingi.
Elektroninės versijos reikalauja laikraščio savigarba
Dienraštis „Kauno diena“ savo elektroninę versiją interneto vartotojams pateikė praėjusiais metais. Netrukus svetainė tapo itin populiari. Pasak „Kauno dienos“ rinkodaros direktoriaus Audriaus Vaitkevičiaus, lankytojų skaičius nuolat augo, ir dabar svetainėje per dieną apsilanko apie 10 tūkstančių skaitytojų. Įspūdingas skaičius verčia galvoti, kad siūlydamas nemokamą informaciją internete dienraštis praranda nemenką būrį potencialių pirkėjų ir prenumeratorių. A.Vaitkevičius su tuo nesiginčija.
– Mūsų didieji konkurentai savęs nemokamai nedalija: „Respublika“ elektroninės versijos apskritai neturi, „Lietuvos rytas“ skaitytojų smalsumą internete patenkina tik iš dalies, – teigia rinkodaros direktorius. – O mes internetinėje versijoje spausdiname didžiąją dienos straipsnių dalį. Be abejo, tai neigiamai veikia laikraščio pardavimą bei prenumeratą, todėl kitąmet ketiname šiek tiek apriboti svetainėje pateikiamą informaciją.
Šiuo metu „Kauno dienos“ tiražas darbo dienomis viršija 37 tūkstančius, šeštadieniais - 43 tūkstančius egzempliorių. Audriaus Vaitkevičiaus nuomone, jei kauniečiai neturėtų galimybės skaityti dienraščio internete, tiražas būtų 500-600 egzempliorių didesnis. Tačiau visiškai atsisakyti elektroninės versijos nesiruošiama. – Tai savigarbos klausimas, – šypteli dienraščio rinkodaros vadovas. – Gyvename ne akmens amžiuje, todėl šiandien kiekvienas save gerbiantis leidinys turėtų egzistuoti ir internete. Nevertėtų pamiršti ir savo skaitytojų užsienyje – kaip kitaip jie sužinos Kauno naujienas, jei ne internetu? Beje, jie mums už tai tikrai dėkingi – pasitaiko, kad netgi paklausia, kiek skolingi už šią paslaugą... Be to, tai yra puikus savireklamos šaltinis – leisdami elektroninę versiją mes populiariname savo dienraštį.
Šiauliuose leidžiamas apskrities dienraštis „Šiaulių kraštas“ internete gyvuoja jau ketverius metus. Laikraštis savo tinklapyje kasdien spausdinamos informacijos neapriboja (nespausdina tik reklaminių skelbimų bei užsakomųjų straipsnių, kaip ir kiti regioniniai laikraščiai), tačiau apriboja laiką: paskaityti „Šiaulių kraštą“ internete galima tik nuo vidurdienio.
– Prenumeratoriai turi pranašumą, nes mūsų laikraštį gauna ankstų rytą, – tvirtina inžinierius Artūras Jaugėla. – O interneto skaitytojams lieka tik popiečio naujienos. Jeigu tai kam nors nepatinka – gali iš ryto nueiti į spaudos kioską ir nusipirkti laikraštį.
„Šiaulių krašto“ tiražas siekia 17 tūkstančių, šeštadieniais šokteli iki 25 tūkstančių egzempliorių. Internete laikraštį per dieną perskaito apie 700 svetainės lankytojų, o toks skaičius, A.Jaugėlos nuomone, didelės reikšmės prenumeratai ir finansiniams rodikliams neturi. Inžinieriaus paskaičiavimu, elektroninės versijos atsiradimas prenumeratorių skaičių sumažino vos puse procento. „Tai tik lašas jūroje“, – šypteli jis.
– Žinoma, finansinės naudos iš to neturime jokios, – pripažįsta A.Jaugėla. – Net jei į elektroninę versiją dėtume reklamos – pajamų tebūtų už aguonos grūdą. Bet šiuo atveju ne pelnas svarbiausia. Egzistavimas internete – tai prisistatymas, kad tokie esame. Nemažai šiauliečių dirba užsienyje, taigi pagalvojame ir apie juos. Dar viena puiki galimybė, kurią suteikia internetas – tai grįžtamasis ryšys su skaitytojais. Pabrangus telefoniniams pokalbiams, žmonės beveik liovėsi skambinti į redakciją, o štai nuėję į darbą ir naudodamiesi nemokamu internetu mielai įsitraukia į diskusijas, reiškia nuomonę apie straipsniuose nagrinėjamas problemas, pasiūlo temų. Pastebėjau, kad ypač aktyvūs yra pedagogai.
Nepaisant to, kad elektroninėje versijoje spausdinami visi „Šiaulių krašto“ straipsniai, tinklapis nėra tikrojo laikraščio atspindys. „Šiaulių kraštui“ jį kasdien ruošia bendrovė „Penki kontinentai“. Artūro Jaugėlos manymu, elektroninė versija paruošiama gana profesionaliai, bet klaidų vis dėlto pasitaiko. – Kartais iškyla rūpesčių dėl lietuviškų raidžių, kartais būna skyrybos klaidų, „sulimpa“ pavadinimai, o pasitaiko ir juokingų „paklydimų“, – neslepia inžinierius. – Technologija apsirinka – pavyzdžiui, gražų straipsnį apie iškilų žmogų ima ir priskiria kriminalinei kronikai... Bet skaitytojai dėl to smarkiai nepyksta.
Internetas gali sugrąžinti prarastus skaitytojus
Mažesniuose Lietuvos miestuose leidžiami laikraščiai dar ne taip seniai skundėsi redakcijose apskritai neturintys interneto ryšio. Dabar padėtis gerokai pasikeitusi.
– Elektroninė laikraščio versija?.. Turime, tik ką išleidome, – turi kuo didžiuotis laikraščio „Gimtasis Rokiškis“ redaktorė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė. – Apie tai galvojome jau seniai, o internete laikraštis pagaliau pasirodė rugsėjo 23-ąją. Svetainėje jį jau perskaitė apie 900 lankytojų. Anot redaktorės, prieš žengiant į internetą abejonių netrūko.
– Labiausiai bijojome, kad lazda neatsisuktų kitu galu – nesumažėtų perkamumas ir prenumerata, – prisimena ji. – Mūsų tiražas nėra didelis, apie 6400 egzempliorių, taigi auditorijos praradimas būtų gana skaudus. Todėl nusprendėme internete pateikti ne visą laikraštį, o tik pagrindinę temą ir nuorodas į kitus straipsnius. Tikimės, kad tai skaitytoją sudomins ir paskatins nusipirkti ar užsiprenumeruoti laikraštį.
Redakcijai džiugu, kad svetainės lankytojai yra aktyvūs ir pateikia daug komentarų. Tiesa, nusprendusiajam juos visus perskaityti prireikia nemažai kantrybės ir tolerancijos, nes internautai nesuka galvos dėl mandagių elgesio normų – pavyzdžiui, perskaitę straipsnį apie savo nemėgiamą kaimyną, komentaruose nepagaili keiksmų.
– Jeigu norime komentarus pateikti laikraštyje, juos tenka gerokai pakoreguoti, – kalba R.Stankevičiūtė-Vilimienė. – Bet tai vis tiek naudingas dalykas – pamatome skaitytojų rea-kciją, sužinome, kas juos domina. Neretai pasirodo, kad temą aprašėme tik vienu kampu – o skaitytojai pabaksnoja, kad dar nepalietėme to ir to. Mums būna gera proga sugrįžti prie juos sudominusios temos.
– Suprantu, kad internete pasirodęs laikraštis jau nesugrąžins mums 60-mečių skaitytojų, bet aštuoniolikmečius tokiu būdu prisivilioti tikrai galime, – tvirtina redaktorė. – Juk jeigu neauginsime savo skaitytojo – būsime pasmerkti žlugti.
Netrukus bus metai, kai internete galima paskaityti dukart per savaitę 5000 egzempliorių tiražu leidžiamas „Telšių žinias“. Maketuotojas Irmantas Daugintis nesibaimina, kad laikraščio elektroninė versija smukdo popierinės versijos populiarumą – jo nuomone, pavartyti tikrą, apčiuopiamą laikraštį visuomet maloniau, nei skaityti straipsnį kompiuterio monitoriuje.
– Internete esame todėl, kad neatsiliktume nuo šiuolaikinių technologijų, – teigia I.Daugintis. – Tai darome tik skaitytojų labui. Pavyzdžiui, jaunimas išvažiuoja studijuoti, bet paskaityti gimtinės naujienas vis tiek nori. Mes – jų paslaugoms. Arba, pavyzdžiui, Telšių savivaldybė prenumeruoja tik vieną „Telšių žinių“ egzempliorių, o darbuotojų daug – kad nereiktų peštis, jie perskaito laikraštį internete. Per dieną svetainę aplanko iki 100 skaitytojų.
Maketuotojo žodžiais, redakcijoje niekada nebuvo kilusi mintis šią internetinę paslaugą apmokestinti. – Tam reikėtų investuoti papildomų lėšų, ir vargu ar tai atsipirktų, – svarsto I.Daugintis. – Manau, kad laikraščiui yra naudinga ir nemokama paslauga – juk tai geras būdas pritraukti skaitytojus.
Savigarba yra nepigus malonumas. Mažiausieji regioniniai laikraščiai gal ir norėtų būti matomi internete, bet negali sau leisti tokių išlaidų.
– Nenorime kirsti šakos, ant kurios sėdime, – paaiškina laikraščio „Tauragiškių balsas“ redaktoriaus pavaduotojas Jonas Šileris. – Daug kas siūlo pradėti leisti elektroninę versiją, bet mes dar palauksime. Žiūrint iš verslo pusės, tai nėra naudinga.
Vėliau jis pripažįsta, kad tokia yra redaktoriaus nuomonė. Pats pavaduotojas mano kiek kitaip – informacijos amžius verčia neatsilikti, laikraščiui vertėtų save reklamuoti kuo plačiau, todėl elektroninės versijos kūrimo nereikėtų atidėlioti.
– Mes mėgstame remtis užsienio patirtimi, – užsimena J.Šileris. – O juk užsienyje daugelis laikraščių leidžiami internete, bet žmonės juos vis tiek perka ir prenumeruoja. Įprotis pasklaidyti popierinius lapus neišnyksta. Be abejo, interneto svetainei sukurti reikia lėšų, reikia darbuotojo, kuris triskart per savaitę ją atnaujintų. Mūsų tiražas mažas – 3100 egzempliorių, darbuotojų turime nedaug, todėl mums tai yra sudėtinga. Tačiau, manau, internetinės versijos vis tiek reikės, ir tai privalės būti netolima ateitis.
