Prieš ateidama „ginti vertybių“, ši mergina, įsivaizduoju, žiūrėjo televiziją, skaitė laikraščius, naujienų portalus, bet dabar, matyt, ji jau galvoja savo galva. „Jūs smirdit“, – vis labiau artėdama prie Neries šaukia ji, tačiau į vandenį nešoka. „Ai, iškrypėliai“, – mėgina nuraminti draugė, į Nerį irgi nešokanti, tad, matyt, taip pat galvojanti savo galva.

Minėtas užrašas ir televizorius ant plakato – iškalbingas, primenantis, kad didžiajai daliai visuomenės žiniasklaida yra pagrindinė nuomonės formuotoja, kad dalis iš tų trijų ketvirtadalių piliečių, anot apklausų, nepritariančių homoseksualių žmonių eitynėms, žiniasklaida pasitiki, dalis netgi mano, kad ji kažką gina, dėl kažko kovoja, ne tik dėl didesnių reitingų, tad išgirdę krivickiškąjį „dabar jūs sužinosite tikrąją tiesą“, apie „kitą tiesą“ dažnai nemąsto, nors ir turi savo galvą.

Tenka tik stebėtis, kodėl vienas didžiausių naujienų portalų straipsnius apie būsimas eitynes iliustruodavo pusnuogių ar plunksnomis apsikaišiusių ir šuniukus besivedančių vyrų nuotraukomis, nors eitynių organizatoriai nekart aiškino, kad „jokių nuogybių ir ekstravagancijos nebus“. Tenka tik klausti, kodėl vienas didžiausių dienraščių, keli naujienų portalai ir net kai kurios visuomeninio transliuotojo laidos planuojamas eitynes nuolat vadino „gėjų paradu“, nors renginio organizatoriai jas pristatė kaip visų seksualinių mažumų politinę manifestaciją, kurioje, kitaip nei baiminosi „vertybes“ ginančios žiniasklaidos priemonėms, „bus demonstruojamas ir skatinamas“ ne homoseksualumas, ne „lyties organų muliažai“, o lygybė ir tolerancija, pažinimas ir pakantumas.

Mindaugas Nastaravičius
Žiūrovai turi savo galvas, juk žiūrovai patys supranta, ką mato ir girdi. O ką jie mato? Nuolatos rodomus kelis neapykantą kurstančius ir homoseksualų nuo pedofilų specialiai arba dėl bukaprotiškumo neskiriančius politikus, kurių pasisakymai audrina žiūrovą (...).
Apie „galvojančius savo galva“ galvojo ir komercinės televizijos. Kai viena jų savo šou laidoje ragino „neleisti gėjams artintis prie mūsų vaikų“, kita savo laidoje rado vietos gatvėje pakalbinto jaunuolio nuomonei, kad „visi tie gėjai, homoseksualai ir pedofilai yra vienodi“, tačiau pritrūko laiko paaiškinimui, kas yra kas. Teisingai, juk žiūrovai turi savo galvas, juk žiūrovai patys supranta, ką mato ir girdi.

O ką jie mato? Nuolatos rodomus kelis neapykantą kurstančius ir homoseksualų nuo pedofilų specialiai arba dėl bukaprotiškumo neskiriančius politikus, kurių pasisakymai audrina žiūrovą, kurių pasakojimai, kas ir „per kur“ televizijų žiūrimumą, deja, skatina labiau nei Marijos Aušrinės Pavilionienės, Henriko Mickevičiaus ar Dainiaus Pūro argumentai, kad homoseksualumas nėra liga, argumentai dėl teisės minties ir veiksmo raiškai, argumentai, kad „mūsų vaikams“ pavojų kelia ne seksualinės mažumos, o jų tėvų tamsumas ir „tradicinių vertybių gynėjų“ svaidomi plytgaliai.

Savo galva galvoja ir žurnalistai, kurių dalis demonstruoja išankstinį nusistatymą ir požiūrį „ai, iškrypėliai“, taip patys kurstydami nesantaiką ir neapykantą prieš kitą, kitokį. Taip, egzistuoja žiniasklaidos savireguliacija, veikia institucijos, vertinančios žurnalistų darbą, tačiau ir čia pasitaiko sprendimų, po kurių „vertybių gynėjai“ jaučiasi dar drąsesni, jaučiasi sulaukę palaikymo. „Visos apklausos rodo, kad visuomenė yra prieš homoseksualų paradus. Ar pradėjote tyrimą dėl galimai pažeistų sostinės gyventojų teisių, kai miesto valdžia leido iškrypėliams marširuoti viešai?“, – vieno dienraščio žurnalisto klausimas Lygių galimybių kontrolierei.

Dėl šio klausimo, tiksliau, dėl vieno žodžio – „iškrypėliai“ – Lietuvos gėjų lyga kreipėsi į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Neabejojau, kad ne tik man, neseniai tapusiam šios komisijos nariu, bet ir kitiems keliolikai, turintiems didesnę žiniasklaidos etikos pažeidimų analizės patirtį, daug diskutuoti nereikės. Žurnalistas homoseksualus pavadino iškrypėliais, žodžiui „homoseksualas“ rado menkinantį, įžeidžiantį sinonimą. Lietuvių kalbos žodyne paaiškinta, kad „iškrypėlis“ yra „išsigimėlis“, o „išsigimėlis“ yra „išgama“. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse suformuluota, kad žurnalistui draudžiama žeminti ar šaipytis iš žmogaus rasės, tautybės, religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios ar fizinių trūkumų.

Nors buvo daug susilaikiusių, sprendimui balsų užteko. Etika pažeista nebuvo. Ką tai reiškia? Kad žodžiu „iškrypėliai“ homoseksualus pavadinęs žurnalistas su etika neprasilenkė, homoseksualių žmonių neįžeidė, nepažemino. Tačiau nekyla abejonių, kad etiką pažeisčiau, jei „iškrypėliais“ ar „išsigimėliais“ pavadinčiau politikus, raginančius „gydyti“ ar „apsaugoti visuomenę nuo ligų“, tačiau sau patiems jokių medicininių diagnozių ar psichoseksualinių problemų nepritaikantiems.

Autorius yra Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys.