Žvelgiant į Lietuvos praeitį viskas tarsi aišku kaip ant delno. Vyskupas Motiejus Valančius, kėlęs Lietuvą iš nuopuolio duobės ir skiepijęs aukštesnes vertybes. Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas ir organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime, Seimo sprendimu pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.
Petras Vileišis, inžinierius, leidėjas, knygnešių rėmėjas, kuris tiesdamas geležinkelius ir tiltus uždirbo nemenką kapitalą, bet didelę jo dalį paaukojo Lietuvai... Ar galima abejoti, kad tai Lietuvos tikrasis elitas, kad jo aukštinamos vertybės yra tai, į ką reikėtų lygiuotis?
Šiandien įsijungę televizorių girdime, kaip žurnalistas didžiuodamasis informuoja, kad galėsite apsilankyti elito atstovo namuose, pamatyti, kur elito dama laiko uogienę, ir elito vyro trofėjų (ragų ir skeletų) kolekciją.
Dar įspūdingiau pristatomi renginiai. Kai televizoriaus ekrane matai žinomą madų ekspertą ir vakarėlių liūtą, verslininką su malūnsparniu ir damą su šuniuku, už kadro girdi iš įtampos drebantį žurnalisto balsą, kad tik šios televizijos žiūrovams nusišypsojo laimė pamatyti, kaip švenčia elitas, susirinkęs į naujo produkto pristatymą.
Lietuvoje elitą formuoja praeitis ir bulvaras
Elitu (pranc. élite – „geriausias, rinktinis“) vadinama gana nedidelė dominuojanti visuomenės grupė, kuriai būdingi tam tikri išskirtiniai bruožai ir kuri suvokia save kaip dominuojančią. Sprendžiant iš šios apibrėžties, Lietuvoje geriausiais mūsų visuomenės atstovais, kurie save suvokia kaip dominuojančią grupę, laikomi nuolatiniai vakarėlių ir įvairių priėmimų dalyviai.
Jie ir tituluojami elitu. Toks iškreiptas vaizdas lengvai paaiškinamas ir susijęs su dviem svarbiausiais veiksniais. Visų pirma, tai bulvarinės žiniasklaidos įtaka, kai vos trečią kartą ant scenos užlipę jaunuoliai vadinami žvaigždėmis, o tobulai tuščios būtybės – elitu. Taip sureikšmindami įvykį žiniasklaidos verslo atstovai bando sudominti žiūrovus, tačiau tuo pat metu ne tokiems kritiškiems žiūrovams formuoja iškreiptą elito suvokimą, o kritiškesniems kelia lengvą šleikštulį. Tačiau tiek pirmiesiems, tiek antriesiems palieka įspūdį, kad kitokio elito nėra, todėl reikia džiaugtis tuo, ką turime.
Bulvarinės žiniasklaidos interesai, be jokios abejonės, turi įtakos tuštybės aukštinimui, bet ne ką mažesnę įtaką daro ir tai, kad tie žmonės, kurie šiandien turi didžiausias galimybes pademonstruoti savo vertybes, dažnai nenori ar tiesiog negali to padaryti.
Galbūt tai susiję su tuo, kad didelė dalis Lietuvos verslo elito už savo sukauptą kapitalą turi būti dėkingi savo nomenklatūrinei praeičiai ar nomenklatūrinėms struktūroms, todėl jiems pradėti aukštinti P. Vileišį ar pradėti elgtis panašiai būtų tarsi visų tų vertybių, kurios padėjo jiems iškilti, įgyti nomenklatūros pasitikėjimą ir paramą bei sukaupti kapitalą, pamynimas.
Šiandien yra nemažai verslininkų, kuriuos galima vadinti mecenatais, tačiau stebint galingiausių verslininkų veiklą neapleidžia įspūdis, kad didžiausios investicijos, nors ir panašios į aukas, skiriamos sau. Tai yra patiems priklausančioms žiniasklaidos priemonėms, įvairiems parkams, renginiams, kuriuose reklamuojasi jie patys arba reklamuojama jų aplinka.
Būtent toks turtingiausių verslininkų požiūris ir tampa terpe, palankia įsitvirtinti kičiniam elitui. Nes verslininkai nesugeba ir nesiekia pakilti arčiau P. Vileišio aukštintų vertybių, prie savęs traukia politikus, žiniasklaidą, menininkus ir visuomenės veikėjus, jų padedami siekia sukurti sau draugišką aplinką, kurioje net būdami nepanašūs į P. Vileišį jaučiasi tokie pat ir net geresni.
Taip stambių verslininkų ir bulvarinių televizijų formuojama realybė puikiai papildo viena kitą, nes tiek pirmieji, tiek antrieji nėra suinteresuoti akcentuoti tikrąsias vertybes, simbolizuojančias žodį geriausias arba elitas. Nes tai leistų visuomenei susigaudyti, kas yra kas, ir padėtų formuotis tikrajam elitui, besiremiančiam tikrosiomis vertybėmis.
Taigi verslininkai finansuoja, o jų valdomos žiniasklaidos priemonės aukština visuomenės akyse modifikuotas elito formas: intelektualus, kuriems nusispjauti į socialinį teisingumą, nes tai nepatiktų verslininkams ir jų valdomai žiniasklaidai, verslininkus ir vadovus, besirūpinančius tik kapitalo kaupimu, dainininkus ir vakarėlių liūtus, besijaudinančius tik dėl vakarinės aprangos.
JAV elito tradicijos įspūdingos
Aristotelis savo veikale „Politika“ yra nurodęs, kad vieni žmonės iš prigimties yra vergai, pavaldiniai, o kiti – šeimininkai. Krikščioniškoje Europoje XIX a. gyvenęs ispanų politinis mąstytojas aristokratas Juanas Donoso Cortésas žinojo Aristotelio apibrėžtį, bet sakė, jog vargšai ir silpnieji gimsta tam, kad jiems būtų tarnaujama, nes jie yra vargšai ir silpni. O turtingųjų ir galingųjų misija yra tarnauti, nes jie yra turtingi ir galingi.
Valstybė yra tokia, koks jos elitas, o elitas toks, kokios jo vertybės: Aristotelio tipo – šeimininko, kuris valdo vergus, ir visi dar jam turi už tai padėkoti, ar J. D. Cortéso tipo – valdovo, kuris siekia tarnauti. Įdomu tai, kad būtent Vakarų šalyse yra daug tų, kurie renkasi antrąjį variantą, o Rytų Europoje dominuoja pirmasis. Galbūt tai laikina ir teisūs tie, kurie teigia, kad silpnesnėse ekonomikose, ypač Rusijos pašonėse, elitas jaučiasi pažeidžiamas, todėl elgiasi agresyviai, bando ir toliau kaupti turtą, didinti įtaką ir savo saugumą. Tačiau kartais atrodo, kad problema ne tik ta, kad jie dar neprikaupė pakankamai turto, bet ir ta, kad jie vis dar bijo išsivaduoti iš nomenklatūrinės praeities ir perimti Vakarų pavyzdžius. O šie iš tiesų skamba įspūdingai ir rodo, kad tai, ką Lietuvoje simbolizuoja pavieniai verslininkai, Vakaruose yra elito elgesio norma.
Prie filantropijos vajaus prisideda ir kitų šalių turtuoliai. Daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių paaukojusiųjų sąraše yra turtingiausias planetos žmogus, Meksikos telekomunikacijų magnatas Carlosas Slimas Helú, Indijos informacinių technologijų verslininkas Azimas Premji ir Honkongo logistikos verslo milijardierius Li Ka-shingas. 2010-aisiais W. Buffettas ir B. Gatesas lankėsi Kinijoje, keliasdešimčiai verslo elito atstovų surengė vakarėlį Pekine, kurio tikslas – skatinti labdaringą veiklą ir skleisti filantropiją. W. Buffettas ir B. Gatesas taip pat skatina aukoti bendroves, į kurias yra investavusi W. Buffetto korporacija „Berkshire Hathaway“.
„Tas, kuris miršta turtingas, miršta pažemintas“, – yra pasakęs XIX ir XX a. sandūroje gyvenęs Andrew Carnegie, plieno magnatas ir vienas turtingiausių pasaulio žmonių, paaukojęs apie 90 proc. savo turto ir padėjęs šiuolaikinės filantropijos pamatus. O kaip su labdaros vajumi Lietuvoje? Iš esmės žinome vieną viešumos vengiantį mecenatą, buvusį „Fermento“ generalinį direktorių Viktorą Butkų, dar kelis verslininkus ir bendroves, kurios nuolat demonstruoja socialinę atsakomybę ir prisideda prie visuomenės problemų sprendimo. Bet viešojoje erdvėje galima išgirsti savotiškų komentarų populiaraus posakio „Gėda mirti turtingam“ tema. Vienas tokių perliukų – vieno žinomo lietuvių verslininko atsainokai mestelėta frazė, demonstruojanti kokybiškiausią cinizmo apraišką – esą amerikiečiai noriai aukoja, nes nori išpirkti savo nuodėmes.
Svarbiausia, kad jei pasižiūrėtume į Lietuvos žiniasklaidą, ir vėl turėtume konstatuoti, kad tų, kurie pabrėžia mecenatų, investuojančių ne į savo aplinką, yra daug mažiau nei tų, kurie pagarbiai kalbina verslininką ar vadovą, reprezentuojantį kapitalo ar įtakos kaupimu, o ne vertybėmis grįstus tikslus arba akivaizdžiai investuojantį tik į savo aplinką. Taip aukštinamos vertybės, susijusios su natūralia kasdiene veikla ir įtaka, užgožiamos aukštesnės vertybės ir eliminuojama teigiamų pavyzdžių galimybė pralaužti ledus ir pradėti formuoti naują požiūrio į valstybę bei piliečius tradiciją, labiau paremtą vizija, kad turtingieji ir galingieji turi tarnauti visuomenei.
Elitą turi visi, tik ne visi gali pasirinkti
Normalu, kad yra žmonių, kurie siekia valdžios, tačiau demokratinė visuomenė turi didžiulį pranašumą – jos žmonės gali rinktis. O diktatūrinio režimo elitas, kaip ir monarchijos laikais, nuleidžiamas kaip duotybė. Būtent demokratinėse šalyse už tai, kokį elitą valstybė turi, atsakinga ne tik nomenklatūra ar nuo jos priklausoma žiniasklaida, bet ir visuomenė, kuri arba skatina elitą keisti ir remia naujojo elito iškilimą, arba susitaiko su tuo elitu, kuris yra šiandien, ir leidžiasi jo valdoma. Žvilgsnis į nedemokratinių valstybių realybę primena tai, iš kokios sistemos išsivadavo Lietuva ir iš kokio nomenklatūrinio paveldo dar reikia vaduotis.
Tikriausiai nėra šalies, kurioje Vakarų įtakos būtų bijoma labiau nei Šiaurės Korėjoje, kur paprastiems piliečiams draudžiama naudotis internetu – 24 mln. gyventojų turinčioje šalyje užregistruota vos 1 200 IP adresų, ir tie patys priklauso komunistų elitui. Juokinga, bet interneto dienoraštis torrentfreak.com pranešė, kad, nepaisant prieš JAV nukreiptos propagandos, Šiaurės Korėjos interneto naudotojai labai mėgsta amerikiečių serialus, pavyzdžiui, „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“. Dar Šiaurės Korėjos partijų veikėjai labai noriai žiūri juodąją pornografiją.
Praėjusių metų lapkritį dienraštis „The Guardian“ aprašė Azerbaidžano taikomą vadinamąją juodųjų ikrų diplomatiją. Londone gyvenantis šios šalies ryšių su Jungtine Karalyste draugijos vadovas Talis Geidarovas mezga ryšius su įvairioms partijoms priklausančiais britų politikais ir rengia jiems prašmatnius priėmimus, kuriuose vaišina juodaisiais ikrais. Per pastaruosius Azerbaidžano prezidento rinkimus draugija sumokėjo ne mažiau kaip 71 740 svarų sterlingų konservatoriams ir ne mažiau kaip 9 700 svarų leiboristams, kurie vyko į šią šalį kaip stebėtojai.
Visai nekeista, kad parlamentaras Mike’as Hancockas grįžęs pareiškė nepastebėjęs jokių trūkumų, nors „Human Rights Watch“ konstatavo, kad Azerbaidžano vyriausybė naudoja tikslingą prievartos prieš opoziciją strategiją. Beje, įprastas dovanojamų juodųjų ikrų kiekis pačiame Azerbaidžane – 2 kilogramai.
Šiuos pavyzdžius pateikėme ne tik tam, kad pademonstruotume, jog nuo diktatūrų sklinda dar baisesnis dvokas nei nuo demokratinių valstybių elito, o pinigais besiremiantis elitas savo vertybes stengiasi eksportuoti ir taip visus, kurie renkasi bendradarbiauti su jais, įtraukia į savo elitui būdingą terpę. Tiesiog norėjome pabrėžti, kad būtent demokratinių valstybių žiniasklaida paviešino šiuos faktus ir taip pademonstravo, kad būtent žiniasklaida atlieka svarbiausią funkciją, leidžiančią visuomenei suvokti, kas yra kas, ir pasirinkti.
O šiandien Lietuvoje žiniasklaida, kurią valdo ne tik vietos verslo grupės, bet ir Skandinavijos koncernai, net nebando išsivaduoti iš pačią žiniasklaidą supančios korumpuotos aplinkos viešųjų pirkimų srityje ir dėl, švelniai sakant, labai įtartinų žiniasklaidos tyrimų neskaidriai funkcionuojančios reklamos rinkos. Kai žiniasklaida taip klusniai prisitaiko prie esamos ypač neskaidrios aplinkos ir apsimeta, kad jos nemato, ar reikia stebėtis, kad aukštinami verslo tuštukai, o ne mecenatai?
Vertybės, vienijančios ir formuojančios naują elitą
Atsižvelgdami į mūsų šalies žiniasklaidos situaciją ir orientavimąsi tik į pelną, galime pasidžiaugti, kad Lietuva sugeba žengti pirmyn. Nes yra tų, kurie sugeba apeiti nomenklatūrinio elito valdomą aplinką, kurie sau kelia laisvos ir demokratinės valstybės, vieningos ir taikios Europos bei skaidresnės šalies tikslus, vienijančius Lietuvos piliečius. Remdami tokias vertybes aukštinančius žmones rinkimuose Lietuvos piliečiai padeda valstybei kilti aukščiau.
Toks žmogus, be jokios abejonės, yra Vytautas Landsbergis. Jis padarė nemažai klaidų (duoklė visiems tiems, kurie mato detales, bet nemato bendro vaizdo), tačiau užsispyręs vedė Lietuvą į laisvę ir Europą. Be jokios abejonės, šis politikas yra vienas iškiliausių, jei ne iškiliausias šių dienų Lietuvos tikrojo elito atstovas.
Tačiau ar yra kitas politikas Lietuvoje, kuris būtų sulaukęs tiek purvo, pykčio ir pašaipų? Tikriausiai ne. Tai ir vėl galima aiškinti tuo, kad V. Landsbergio aukštinamos vertybės laužė nomenklatūrinio elito mezgamą jiems patogios Lietuvos modelį, todėl nomenklatūrinė žiniasklaida darbavosi be gailesčio.
Būdama Didžiosios Britanijos premjere anksčiau politiniu nuliu laikyta M. Thatcher nutraukė dešimtmečius trukusį šalies nuosmukį, nes garsėjo talentu abejoti viskuo ir rasti nestandartinių sprendimų. Vieni jų buvo genialūs, kiti katastrofiški, tačiau keli faktai įkvepia. 1983 m. iš 3 mln. britų akcininkų tik 360 tūkst. buvo darbininkai, o po ketverių metų akcijų turėtojų skaičius šalyje padidėjo iki 9,4 mln., tarp jų – 3,5 mln. darbininkų. O svarbiausia, kad M. Thatcher buvo dešiniojo flango lyderė. Jei D. Grybauskaitė sugebės ne tik užtikrinti geopolitinių Lietuvos interesų apsaugą, bet ir inicijuoti bei palaikyti proveržį, sudarant sąlygas stiprėti viduriniam sluoksniui bei ekonominiam šeimų, auginančių vaikų, potencialui, tai bus lyderystė, kurią aukso raidėmis galėsime įrašyti į Lietuvos elitą.
Be jokios abejonės, Lietuvos tikrajam elitui galima priskirti ne vieną menininką, mokslininką, ekonomistą, gydytoją, mokytoją ir net verslininką ar žurnalistą. Tuos, kurie ne tik profesinėje srityje, bei ir užsiimdami visuomenine veikla reprezentuoja Lietuvai svarbias vertybes. Tačiau šiame straipsnyje nesiekėme išvardyti visų, nes tai neįmanoma. Tiesiog stengėmės atkreipti dėmesį į tai, kad didelė dalis tikrojo elito neprasimuša per nomenklatūrinių verslininkų ir jų sąjungininkų saugomas modifikuoto elito pozicijas. Todėl labai svarbu, kad bent politikai, sugebėję prasimušti, siektų didžiausių tikslų ir neprisitaikytų prie egzistuojančio elito, nes tai sudarys sąlygas dominuoti tikrajam elitui ir jo vertybėms.
Gerbiamieji skaitytojai, norime tikėti, kad suprantate, jog nesame tie, kurie gali priimti sprendimą, kas yra, o kas nėra elitas. Mes tik norime atkreipti dėmesį, kad nuo to, koks yra elitas ir kokiomis vertybėmis jis vadovaujasi, priklauso ir visuomenės ateitis. Jei susitaikome su cinikais ir tuščiagarbiais oligarchų dvaro intelektualais, jei juos pripažįstame kaip mūsų elitą, tokią valstybę ir turime. O jei remiame tuos, kurie kelia aukštesnius tikslus ir demonstruoja gražesnius pavyzdžius, ir valstybė tampa daug gražesnė. Todėl tikimės, kad kiekvienas rasime galimybę remti tuos, kurie demonstruoja vertybes, kurias turėtų simbolizuoti nepriklausomos Lietuvos elitas. O šiandien tik norėtume paprašyti savo kolegų žurnalistų, kad kai kitą kartą podiumu žygiuos milijonierius, madų žinovas ar dama su šuniuku, jie taip ir sakytų – matote milijonierių, madų žinovą ir damą su šuniuku, o elito nėr.
