Na o dabar keletas pabirusių minčių apie Lietuvą, Rusijos propagandą ir televiziją Lietuvoje… Truputį kitu aspektu, nei apie seniai vykstantį karą 15min.lt rašė kolega Henrikas Vaitekūnas.
Pirmiausia priminsiu, kad lapkričio 21-ąją yra švenčiama Pasaulinė televizijos diena. Esu įsitikinęs, kad lietuviai šią šventę švenčia žymiai dažniau nei kartą per metus. Daugelis – kasdien. Ir tai daro tikrai uoliau nei švęsdami Jonines, Kalėdas, Velykas ar Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Mat, TNS duomenimis, lietuviai vidutiniškai prie televizoriaus praleidžia kasdien maždaug po 4 valandas. Moterys netgi daugiau laiko nei vyrai. Tad esame televizjos vergai arba bent jau nuo jos priklausomi. Dalis netgi labai – Naujųjų išvakarėse žiūri “Likimo ironija arba po pirties”, o ironija dar ir tokia, kad prieš ar po šio filmo rodoma ir nauja filmo versija. Žinoma, atskiedžiant abi versijas “nuoširdžiais” Rusijos prezidento naujametiniais palinkėjimais ir Rusijos valdžios mylimų estrados atlikėjų koncertais. O kad maža nebūtų dar ir Michailo Zadornovo politiškai angažuotais neva humoristiniais pasakojimais. Štai kad ir tokiais apie Latviją.
Žinoma, nesame išskirtiniai, nors dar prieš porą metų prie televizoriaus praleidžiamas laikas buvo gerokai trumpesnis. Tačiau tyrimų kompanija Eurodata TV Worldwidedar prieš keletą metų teigė, kad penkiasdešimtyje pasaulio šalių vidutinis laikas, praleidžiamas žiūrint TV pailgėjo. Tokie duomenys buvo pateikti pristatant pasaulines 2011 metų TV monitoringo tendencijas. Taigi, stebėtis, kad Lietuvos žmonių vertybes veikia ir įtakoja televizija kasdieninė (kaip duona) būtų labai naivu. Lygiai taip pat naivu būtų stebėtis ir tuo, kad norintieji paveikti ar pakeisti žmonių vertybes nesinaudotų tokiu galingų įrankiu. Ypač jei kalbame apie politikus. Ypač, jei kalbame apie autoritarizmu pasižyminčius politikus. Ypač, jei kalbame apie gretimoje Rusijoje gyvenantį ir veikianti tokį Vladimirą Putiną ir jo aplinką. Ypač jei skaitome Antrojo operatyvinių tarnybų deparatmento prie KAM viešai skelbiamus įspėjimus. Nesistebi tokiais dalykais ir kolegos Vokietijoje, kurie rašo straipsnius apie V.V. Putino kuriamus propagandos įrankius. Nesistebi jie ir tokių įrankių neįtikėtina sėkme Vakarų šalyse. Štai citata iš šių metų rugpjūtį skelbto straipsnio spiegel.de:
„Daug žmonių Vakaruose taip pat norėtų matyti kritiškus reportažus apie šalį, vadinančia save viena galingiausių pasaulio valstybių. „Russia Today“ jau dirba sėkmingiau už visas kitas užsienio televizijas, prieinamas tokiuose Jungtinių Valstijų didmiesčiuose kaip San Franciskas, Čikaga ir Niujorkas. Vašingtone 13 kartų daugiau žmonių žiūri Rusijos programą, negu Vokietijos tarptautinį trasliuotoją „Deutsche Welle“. Kremliaus kanalą nuolat žiūri ir du milijonai britų. Jo transliacijos internete taip pat yra sėkmingesnės negu visų kitų konkurentų. Maža to, birželį „Russia Today“ pasiekė „YouTube“ rekordą, tapdama pirmąja televizijos stotimi, kurios vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas 1 mlrd. kartų. <…>
Nuo 2005 metų Rusijos vyriausybė padidino kasmetinį kanalo biudžetą daugiau kaip 10 kartų: nuo 30 mln. dolerių jis išaugo iki daugiau kaip 300 mln. dolerių. Iš „Russia Today“ biudžeto mokami atlyginimai 2 500 darbuotojų bei pagal sutartis dirbantiems žmonėms visame pasaulyje. 100 iš jų dirba vien tik Vašingtone. Dabar šiam kanalui nereikia būgštauti dėl biudžeto apkarpymų, nes Vladimiras Putinas išleido dekretą, draudžiantį finansų ministrui imtis tokių priemonių“.
Todėl akivaizdu, kad 9 metus per gyvenimą prie televizijos praleidžiantys britai dalį laiko žiūrii ne tik šiukšles, bet ir Rusijos skelbiamą propagandą. Na o pastaruoju metu vysktančios diskusijos apie Rusijoje ar su Rusijos politikų suteikiamais resursais pagamintos produkcijos kokybę yra tokios pat naujos, kaip kasmet vis naujai prasidedantis šildymo sezonas ar užsnigtų kelių valymas. Ir vėl užklupo netikėtai.
Atidžiai stebintys rusakalbes televizijas, kurios matomos Lietuvoje, visi gali aiškiai matyti, kaip yra “integruotos” Rusijos politiniam elitui naudingos “vertybės” į beveik visą turinį – nuo žinių laidų iki orų prognozių, nuo pokalbių šou iki pramoginių programų. Ką jau kalbėti apie pseudo istorinę dokumentiką ar publicistiką. Tačiau ar kas nors to nežino? Nebent naivuoliai ir kvailiai. Tą patį visi žino ir apie Baltarusijos televizijų programas, ir apie Šiaurės Korėjos, ir apie… Na visų kitų panašaus tipo propagandinių informacinių kanalų veiklą.
Tačiau šiandien pamirštamas pagrindinis klausimas – kaip gyventi ir ką daryti su tokia propaganda? Ir čia jau būčiau dar didesnis keistuolis, jei pasiūlyčiau ieškoti kokių nors naujų priemonių. Visos jos jau seniai atrastos, patikrintos ir žinomos net kai kuriems vaikams. Todėl tikrasis klausimas yra dar paprastesnis – kodėl tos priemonės nevykdomos Lietuvoje? Šis klausimas, be abejo, pirmiausiai skirtas politikams, kurie atsakingi už nacionalinį saugumą ir informacinę politiką. Atsakymų galime ir palaukti.
Pamiršusiems nesenas aktualijas apie propagandos tradicijas Lietuvos lietuviškai kalbančioje žiniasklaidoje, siūlau paskaityti kolegos Manto Martišiaus įžvalgas apie baltosios propagandos prasiveržimą Lietuvos žiniakslaidoje . Manto Martišiaus teigimu, baltąja propaganda nemeluojama, bet ir nepasakoma visa teisybė. O juodąją viskas pasakoma dar ir meluojant. Todėl politikams, kurie dabar lyg ir iš naujo savo kalbose “atrandą” Rusijos propagandos įtaką Lietuvoje siūlau paskaityti “budraus piliečio” užrašus šia tema. Dar galima bent akimis permesti Gintauto Mažeikio skelbiamas mintis . O jau tada sušaukus nacionalinio saugumo ir gynybos reikalų ekspertus nuspręsti, ką ir kada jie pradės daryti.