Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei, todėl kreditorių reikalavimus skolininkams nagrinėjantys teismai turi būti aktyvūs ir ginti vartotoją.

Vadovaudamasis šia taisykle teismas atsisakė vienai lizingo bendrovei išduoti teismo įsakymą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Kreditą suteikusi bendrovė teismui nurodė, kad skolininkas negrąžino 690 Lt skolos, todėl prašė papildomai priteisti ir 170 Lt delspinigių – vartojimo kredito sutartyje buvo nurodyta, jog skolininkas įsipareigoja sumokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo pradelstos sumos.

Teismas paskaičiavo, kad per metus susidaro net 183 proc. delspinigių – tai nereali suma.

„Įstatymas numato teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) nepagrįsto pareiškimo priėmimą – teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų ir tikslo, aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu, – pabrėžė teismas. – Kreditoriaus reikalavimas dėl 0,5 proc. delspinigių priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokie delspinigiai, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybes bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per dideli“.

Pasak teismo, nustatant netesybų (delspinigių) normą šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai didelę netesybų normą.

Teisėjai taip pat pabrėžė, kad vartojimo kredito sutartis yra priskirtina prie viešųjų sutarčių – pagal teismų praktiką tokios sutartys laikytinos sutarčių laisvės principo išimtimi, nes ją pasirašančios šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos yra reglamentuojamos teisės aktų nustatyta tvarka.

Būtent dėl šios priežasties, teismo teigimu, vartojimo kredito sutartį sudarančiam skolininkui buvo apribotos galimybės derėtis dėl sąlygų.

„Akcentuotina, kad sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas“, – teismo teigimu, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo.

Tuo metu lizingo bendrovės, kurios pareiškimo teismas taip ir nepriėmė nagrinėti, teisininkai aiškino, kad skolininkui, dėl kurios buvo kreiptąsi į teismą, negalėjo būti taikomas Vartojimo kredito įstatymas – sutartį dėl vartojimo kredito suteikimo jis pasirašė dar 2010-ųjų rugpjūtį, kai įstatymas dar nebuvo priimtas.

Pasak kreditoriaus atstovų, teismas vertino tik delspinigių normos dydį, o ne prašomą priteisti delspinigių sumą, kuri, atsižvelgiant į negrąžinto kredito dalį, esą negali būti laikoma nepagrįstai didele.

„Teismas apriboja kreditoriaus teisę kreiptis į teismą, kadangi iš teismo pozicijos aišku, kad kreditorius negali kreiptis į teismą, jeigu jo su klientu sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,5 proc.“, – pažymėjo lizingo bendrovės atstovai.

Jie taip pat pabrėžė, kad sutarčių laisvės principas, leidžiantis laisva valia susitarti dėl sutarties sąlygų, taip pat nedraudžia sutartyje numatyti ir priteistinų delspinigių dydžio.

„Tokią teisę suteikia Civilinis kodeksas, kuris leidžia sutarties šalims susitarti dėl delspinigių dydžio, kuri kaip prievolės užtikrinimo priemonė, skatintų sutarties šalis tinkamai vykdyti sutartį ir užtikrintų kreditoriaus interesų gynybą prievolės pažeidimo atveju“, – teigė lizingo bendrovės atstovai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Top naujienos