Palikimas – 3 ha žemės
Laima su vyru gyvena viename Marijampolės rajono kaimų. Jie augina penkis vaikus, kurių vyriausiajai yra 18 metų,o jauniausiajam – septyneri.
„Esame paprasta Lietuvos šeima – vyras, žmona, penki vaikai. Vyras dirba, o žmona jau senokai yra tik namų šeimininkė. Kaip mes verčiamės? Todėl ir nusprendžiau prabilti, nes jau nebeišgalime išsiversti. Paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo atimtos išmokos už žemę. Būtent – atimtos, nes kitaip tokio valstybės poelgio pavadinti negalima“, – apie savo bėdas pasakojo Laima.
Pernai ji gavo palikimą – 3 hektarus žemės.
„Broliai iškeliavo amžinybėn, likau viena, todėl ir priėmiau palikimą. Jis – 3 hektarai pievų. Auginame karvę, todėl tas pievas reikia nušienauti, pasiruošti pašaro žiemai. Visi gauna išmokas už turimą žemę, todėl pagalvojau, kad ir man reikia susitvarkyti dokumentus.
Labai apsidžiaugiau, kad jos priklauso, nes pagalvojau, kad bus pinigų, už ką šienauti, juk pagaminti vieną ruloną šieno kainuoja apie 30 eurų, o žiemai jų reikia mažiausiai dešimties, dar ir trąšos kainuoja. Todėl išmoka mums būtų tikrai pagelbėjusi“, – pasakojo moteris.
Gavo 440 eurų, grąžino 540 eurų
Tačiau jos džiaugsmas truko neilgai. Šiemet vasarį ji nuėjo į seniūniją susitvarkyti dokumentų gauti socialinę pašalpą, nes ją visada gaudavo. „Tada sužinojau, kad esu „labai turtinga“. Per kelis mėnesius išmokų už žemę buvo pervesta apie 440 eurų. Tos išmokos tapo pajamomis, todėl mūsų šeima prarado teisę gauti socialinę pašalpą tais mėnesiais, kai į sąskaitą byrėjo pinigai už žemę. Praradome ne tik teisę į pašalpą, bet ir kompensacijas už kurą“, – guodėsi pašnekovė.
Ji skaičiavo, jog iš valstybės gavo 440 eurų išmokų už žemę, tačiau turėjo grąžinti 540 eurų, nes jau buvo gavusi socialines pašalpas ir kompensacijas už kurą, kurios neva nebepriklausė.
„Kai reikėjo grąžinti pinigus, tikrai karčiai verkiau. Absoliuti neteisybė – kam mokėti tas išmokas, jei paskui atima pašalpas ir kompensacijas? Gerai, kad turėjau santaupų, tai skolą valstybei grąžinome, tačiau likome be pinigų. Vaikai be batų, be naujų drabužių, taupome visi, kaip išmanydami. Vis keliu sau klausimą, kodėl mes vis dar neemigruojame. Matyt, esame kvailiai. Be to, pagrandukui dar tik septyneri metai. Jei jis būtų vyresnis, tikrai važiuočiau dirbti į Vokietiją, prižiūrėčiau senelius ir galėčiau su šeima oriai gyventi“, – kalbėjo Laima.
Padėjo kaimynai
Kadangi valstybei skolą ji grąžino, šeima vėl gauna socialinę pašalpą – apie 120 eurų kas mėnesį. Socialinė pašalpa skiriama tada, kai vienam šeimos nariui per mėnesį tenka ne daugiau nei 102 eurai.
„Čia vėl paradoksas. Nors 18 metų dukra gyvena su mumis, nes dar eina į mokyklą, ji jau nebeįsiskaičiuoja į šeimos narių skaičių, nes yra pilnametė. Todėl gauname mažiau pašalpų, nors burnų skaičius namuose ir nepasikeitė“, – galiojančia tvarka piktinosi moteris.
Jos šeimos pajamos per mėnesį siekia 480 eurų.
Tai yra vyro atlyginimas ir socialinės pašalpos. „Kaip išgyventi už 480 eurų septynių asmenų šeimai? Atvirai pasakysiu, kad tai yra neįmanoma. Gerai, kad turime karvę, užsiauginame daržovių. Labai padeda ir kaimynai, kurie sužinoję apie mus ištikusią problemą, paaukojo pinigų. Dabar galėsime važiuoti į Lenkiją apsipirkti. Dukra prašo naujos striukės, bet negalėjau jos įpirkti, gal Lenkijoje pavyks tai padaryti. O kol kas ji į mokyklą eina su lietpalčiu, kuriam jau 30 metų“, – skaudžias detales klojo pašnekovė.
Ji neslėpė, jog anksčiau su jų šeima gyveno ir jo neįgalus brolis, kuris didžiąją dalį savo pensijos atiduodavo. Tada pavyko šiek tiek susitaupyti, tačiau dabar tos santaupos sparčiai tirpsta.
„Lietuvoje nustatyta skurdo riba yra 153 eurai, o maksimali socialinė pašalpa vienam žmogui yra 102 eurai. Kur logika? Tiesą sakant, tikrai graudu darosi. Stengiesi iš paskutiniųjų kabintis į gyvenimą, bet vos pakeli galvą, parodai daugiau pastangų, tai ir paskutinius pinigus valstybė atima“, – dėstė Laima.
Seimo nariai laišką ignoravo
Marijampolės savivaldybės Piniginės paramos skyriaus vedėja Vida Bružinskaitė patvirtino, jog Nacionalinės mokėjimo tarnybos žmonėms mokamos išmokos už žemę yra traktuojamos kaip pajamos, todėl minėtos daugiavaikės šeimos pajamos už tą laikotarpį, kai ji gavo išmokas už žemę, viršijo nustatytas ribas, kai skiriama socialinė pašalpa ir kompensacijos už kurą.
„Tai ne tik šios šeimos, bet daugybės žmonių problema. Blogiausia yra tai, kad tos išmokos už žemę mokamos spalio-vasario mėnesiais.
Tada, kai žmonės tvarkosi dokumentus gauti kompensacijas už kurą, bet dažniausiai jų skirti negalime, nes pajamos viršija nustatytas ribas. Jei tos išmokos būtų mokamos pavasarį, tai žiemą žmonės galėtų gauti kompensacijas už kurą, nes jas skaičiuojant, vertinamos paskutinių trijų mėnesių pajamos“, – aiškino V. Bružinskaitė.
Ji teigė, jog vienintelė išeitis šeimoms, kurios nukenčia todėl, kad gauna išmokas už žemę, tačiau realiai praranda kitokią paramą, yra tikėtis,jog Seimas pakoreguos teisės aktus – nustatys, jog išmokos už žemę nėra pajamos.
„Laišką, kuriame išdėsčiau savo problemas, išsiunčiau keliolikai Seimo narių. Tik dviejų iš jų padėjėjos atrašė, kad pasidomės situacija, kad pabandys spręsti problemą“, – daug vilčių į Seimą nedėjo Laima.
