Aišku tik viena: atsakymas priklauso nuo to, į ką lygiuosimės. Jei siekiama lygiuotis į turtingas Europos Sąjungos (ES) valstybes, akivaizdu, kad Lietuvoje viduriniosios klasės beveik nėra, o jei su skurstančiais pasaulio regionais, esame vieni turtingiausių.
Ekonomistai DELFI išdėstė savo nuomonę, ką priskiria prie viduriniosios klasės.
Pasipiktinimo banga kilo po to, kai SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda išsakė savo nuomonę, kiek pajamų gaunantis asmuo Lietuvoje galėtų jaustis oriai. Jo įvardinta suma – 1 500 eurų „į rankas“.
„Žinoma, išvados apie viduriniąją klasę priklauso nuo susitarimo, ką mes tokia laikome. Paprasčiausia nubrėžti aritmetinį vidurkį tarp vargšų bei turtuolių ir jau turi atsakymą. Tuomet skaitlingas vidurinysis sluoksnis egzistuoja ir Prancūzijoje, ir Papua-Naujojoje Gvinėjoje, ir Mozambike. Tačiau galima apibrėžti viduriniąją klasę ir kaip imtį žmonių, kurie gyvena oriai ir psichologiškai laisvai, negalvodami kas dešimt minučių apie duoną kasdieninę. Žinoma, 1 500 eurų šeimos nariui net ir Lietuvos didmiestyje nėra mažai“, - savo socialinio tinklo paskyroje penktadienį parašė jis.
Tačiau ekonomistas atkreipia dėmesį ne tik į mokesčius, kuriuos reikia sumokėti valstybei, bet ir kitas išlaidas, kurias Lietuvos didmiesčių gyventojams tenka patirti, tai: komunalinės rinkliavos, būsto nuomos įmoka arba paskolos mokėjimas bankui, lizingo išlaidos automobiliui.
Ne vienas gyventojas gali sakyti, kad automobilis jam nėra būtinas priklausymo prie viduriniosios klasės atributas, tačiau, G. Nausėdos nuomonė, vidutinė šeima turėtų sau galėti leisti įsigyti ekonominės klasės, bet naują transporto priemonę, jei jos reikėtų.
Daugiau kriterijų, kaip nustatyti priklausymą vidutiniokams
Kiti bankų ekonomistai sutinka su G. Nausėda: tai, kas yra vidurinioji klasė priklauso nuo paties žmogaus vertinimo. Jei Lietuvos gyventojas save lygina su vidutiniu Indijos piliečiu, jis gali jaustis net ir turtuoliu, o jei su norvegu - vidutinioku ar vargšu.
„Ar žmogus jaučiasi viduriniosios klasės atstovu priklauso nuo to, kurioje valstybėje jis gyvena, didmiestyje ar mažesniame miestelyje, bet dar daugiau nuo to, kokį darbą jis dirba. Manau, priklausymas viduriniajai klasei apibūdina žmogaus psichologinę būklę“, - DELFI kalbėjo „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Pašnekovas pabrėžia, kad esminis bruožas – viduriniosios klasės atstovas nebesirūpina, ar jam užteks lėšų pagrindiniams poreikiams patenkinti: maistui, būstui, aprangai, sveikatos priežiūrai, vaikams, taip pat – laisvalaikio veikloms.
„Kitaip tariant, jam nebereikia nuolat rūpintis dėl to, kad trūksta pinigų, bet tai neatsiejama nuo išlaidų. Vieni išleidžia daugiau, nes yra jauni, nuomojasi būstą ir augina vaikus, jiems, manau, būtų reikalinga panaši suma į tą, kurią įvardino G. Nausėda, ypač, jei kalbame apie didmiesčius. Jeigu žmogus jau turi būstą, yra vyresnio amžiaus, o vaikai – užaugę, suma gali būti mažesnė“, - paaiškino Ž. Mauricas.
Paklaustas, ar tai, kad lietuviai, nuvykę svetur pasijaučia neturtingais, yra menkos Lietuvoje esančios viduriniosios klasės atspindys, pašnekovas sako, kad vertinimas taip pat priklauso nuo krypties, kur vykstama: jei į Bulgariją, galima pasijusti ir turtingesniu, jei į Italiją – skurdesniu.
„Viduriniosios klasės atstovai išsiskiria tuo, kad jie negalvoja vien tik apie savo būtinuosius poreikius ir tam reikalingus finansus. Jie jau ima galvoti apie savo savirealizaciją, šeimą, įsitraukimą į visuomenės gyvenimą, dėl to vidurinioji klasė yra labai svarbi. Tai yra demokratijos pagrindas, nes žmonės turi būti laisvi. Jei sistema yra vergovinė, demokratiją labai sunku sukurti, o vergovė gali būti ne tik fizinė, bet ir finansinė. Jei žmogus uždirba labai nedaug, turi mažai galimybių, jis bijo pakeisti darbą, bijo ginti savo interesus, o tokių žmonių Lietuvoje yra labai daug“, - pastebi Ž. Mauricas.
Jis vardija, kad priklausymas viduriniajai klasei yra glaudžiai susijęs ir su žmogaus saugumu: jei jo pajamos ir yra nedidelės, bet asmuo žino, kad netekęs darbo ar susirgęs neliks skursti, jis jaučiasi šios klasės dalimi.
Pašnekovas primena, kad svarbu ir tai, kokį darbą asmuo dirba: jei yra IT specialistu ar inžinieriumi, kuris konkuruoja pasaulinėje rinkoje, lygiuojasi į kolegas Vakarų Europoje ir JAV, normalu, kad jis jausis viduriniosios klasės atstovu uždirbdamas „į rankas“ ne mažiau nei 1,5 tūkst. eurų. Ekonomistas primena, kad skirtingas gyventojų galimybes apibrėžia ir jų išlaidos, pavyzdžiui, ES išlaidų vidurkis siekia apie 1 500 eurų, kai Lietuvoje – apie 700 eurų.
Įdomu ir tai, kad Lietuvoje darbo užmokestis nėra toks reikšmingas gyventojų pajamų krepšelyje kaip, pavyzdžiui, Skandinavijoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse.
„Šveicarijoje ar Airijoje darbo užmokestis sudaro apie 70 proc. visų namų ūkio pajamų, Lietuvoje šis rodiklis yra žemiau 50 proc., tai reiškia, kad dalis pajamų ateina iš kitur: dividendų, šešėlio, kompensacijų ir t.t. To priežastis – Lietuvoje labai didelis darbo apmokestinimas,kai Šveicarijoje ir Airijoje mažas. Kitaip tariant, Lietuvoje žmogus nėra skatinamas dirbti, o mūsų mokesčių sistema tarsi teigia, kad mes padarėme labai daug ir dabar reikia darbuotojus kiek pristabdyti. Tas pats yra Vokietijoje, kur darbo apmokestinimas yra didelis, dėl to vokiečiai važiuoja dirbti į Šveicariją, o gyvena Vokietijoje. Mes darome tą patį, tik vykstame į Airiją“, - palygino Ž. Mauricas.
Jis sako, kad dabartinė mokesčių sistema Lietuvoje turi panašumų ir su Ukraina, kur darbas yra daug apmokestinamas.
„Ukrainoje socialinio draudimo mokestis siekia apie 50 proc., tai netoli nuo ukrainiečių tenuriedėjome, - palygina Ž. Mauricas. - Kai šalis neturi fantazijos, labai smarkiai apmokestina darbą, tada fantazijos turi šalies gyventojai, kurie mokesčių nemoka. Ukraina mokesčius surenka ypatingai prastai.“
Turtingas tas, kuriam mažai reikia
„Manau, Lietuvoje rastume labai daug gyventojų, kurie gauna mažas pajamas, bet juos galima laikyti viduriniosios klasės atstovais. Pavyzdžiui, daugelis pensininkų, kuriems nereikia 500 ar 600 eurų per mėnesį, gali kultūringai leisti laisvalaikį, porą kartų per mėnesį nueiti į teatrą, skaityti knygas, lankydamiesi bibliotekose ir nemokamai gaudami tokias paslaugas, dalyvaudami knygų klubuose ir diskutuodami apie literatūros, kino, meno naujoves“, - mano N. Mačiulis.
Jo nuomone, su viduriniosios klasės apibrėžimu yra susijęs žmogaus gyvenimo būdas.
„Yra asmenų, kurie gaudami 500 eurų sugeba keliauti, gal ne į pačius tolimiausius kraštus, bet aplankyti kaimynines šalis ir tai būtų viduriniosios klasės bruožas. Ir tikrai Lietuvoje rastume žmonių, kurie gaudami 5 tūkst. per mėnesį yra visiški skurdžiai, nes nesugeba valdyti savo finansų, - kalbėjo N. Mačiulis. - Nenustebčiau, jei bent pusė šalies gyventojų save priskirtų prie viduriniosios klasės, nepaisant to, kokios yra jų pajamos.“
Tačiau jis sutinka, kad vidurinioji klasė Lietuvoje skiriasi nuo viduriniosios klasės ES senbuvėse: skiriasi ne tik jų galimybės, bet ir poreikiai.
Paklaustas, ar indikatoriumi yra tai, kad Lietuvos gyventojas, apsilankęs ES senbuvėje – narėje jaučiasi skurdesniu, N. Mačiulis sutinka, kad vidutinis lietuvis ES šalyje gali nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų nei vidutinis europietis.
„Problema ta, kad mes lyginame save su turtingiausiomis pasaulio valstybėmis, vis tik ES regionas yra turtingiausias pasaulyje. Tam, kad lietuviai pajustų savo tikrą perkamąją galią jie turėtų nuvažiuoti į daug neturtingesnes valstybes, bet į jas dažniausiai lietuviai nevažiuoja, ar tai būtų Ukraina, ar Baltarusija“, - paaiškina N. Mačiulis.
Jo nuomone, Lietuvos viduriniąją klasę palyginus su ES standartais, ji yra skurdi ir besiformuojanti, o dauguma jos atstovų įsikūrę didmiesčiuose.
„Esu įsitikinęs, kad kas antras miestų gyventojas save priskirtų viduriniajai klasei, bet visos Lietuvos mastu rastume tokių miestelių ir regionų, kur viduriniosios klasės atstovų reikėtų su žiburiu ieškoti, - kalbėjo N. Mačiulis. - Bet jei žiūrėtume į vidutinį lietuvį pasaulio kontekste, tikrai jų perkamoji galia ir pajamos leidžia jaustis stipriais viduriniosios klasės atstovais, nes galimybes, kurias mes turime, daugeliui pasaulio gyventojų yra neprieinamos.“
Jis primena, kad „vidurinioji klasė“ yra socioekonominis terminas.
„Žinoma, kalbėdami apie valstybės ekonominę politiką turime pripažinti, kad vidutinės šeimos pajamos iki 14 000 eurų per metus turėtų būti apskritai neapmokestinamos“, - laikosi nuomonės N. Mačiulis.
