Dalis pagamintų lietuviškų sūrių nuguls Lietuvos parduotuvių lentynose, dalis iškeliaus į užsienį. Nors sūris – tas pats, jų kaina skiriasi.
Pricer.lt skaičiuoja, kad tie patys lietuviški produktai užsienyje – daug pigesni.
„Per visus 2022 m., kai Lietuvoje maisto infliacija pakilo iki 35 proc. paskutiniais mėnesiais, matėme, kad pagal statistiką gamintojai užsienio vartotojams kainas kėlė iki 10 proc., buvo ir mažiau“, – sako Pricer.lt atstovas Petras Čepkauskas.
Žemės ūkio ministerija tikina, jog vargu, ar gamintojų sąnaudos gaminant tą patį produktą užsienio ir Lietuvos rinkoms auga skirtingai. Tačiau gamintojai sako, kad skirtumų yra.
„PVM skirtumai – Lietuvoje jis yra 21 proc., o daugelyje šalių jis sumažintas arba kaip Lenkijoje – būtiniausiems maisto produktams jo visiškai nėra. Kitas punktas yra pakuotės mokestis. Jeigu įmonės eksportuoja, pavyzdžiui, produkciją iš Lietuvos, jo mokėti nereikia, nes pakuotė yra išvežama. O kitose šalyse jis yra arba labai mažas, arba jis neegzistuoja“, – aiškina „Norfa“ vadovas Dainius Dundulis.
„Vilniaus paukštyno“ direktorius prideda, kad Lietuvos rinka – nedidelė, tad į užsienį eksportuojamas produkcijos perteklius, kurį parduoti būtina, mat kitu atveju tektų jį tiesiog išmesti.
„Tik tokiais atvejais, kai mes išvežame perteklinį kiekį eksportu, ko negalime parduoti vietinėje rinkoje, priklauso nuo sezoniškumo, paklausos ir pasiūlos situacijos arba viščiuko broilerio dalis, kurios tiesiog mažiau perka Lietuvoje, pvz., pėdos keliauja į Azijos šalis ir pan.“, – komentuoja „Vilniaus paukštyno“ direktorius Tadas Sprindžiūnas.
Anot gamintojų, lietuviškos produkcijos atpiginti neleidžia energijos kainos bei komunaliniai mokesčiai. Tačiau ekonomistai aiškina viską kur kas paprasčiau.
„Kad Latvijos vartotojas pirktų lietuvišką prekę, o ne latvišką, lietuviška prekė turi turėti tam tikrų pranašumų, jie turėtų realizuotis kainoje“, – sako ekonomistas Algirdas Bartkus.
Anot ekonomisto, kainas šiek tiek pakoreguoti galėtų paklausa, tačiau tam koją kiša pačių gyventojų lojalumas Lietuvos gamintojams. Esą pirkėjas mokės brangiau, bet už lietuvišką produktą, nei pigiau, bet už importinę prekę.
Jie kartais šiuo dalyku pernelyg smarkiai naudojasi ir nėra linkę kainų pakoreguoti žemiau, ypač kai energetinių išteklių kainos jau yra pasikoregavusios“, – atkreipia dėmesį A. Bartkus.
Tiesa, ne visi lietuviškai kokybei tokie ištikimi.
„Man atrodo, visiems dabar sunku ir žiūri kaip pigiau nusipirkti, o ar lietuviška, ar lenkiška – nemanau, kad didelis skirtumas“, – sako moteris.
„Lenkiškos prekės – pigesnės. Kreipiu į tai dėmesį, pagal tai renkuosi parduotuves – viena prekiauja lenkiškomis prekėmis, kita – neprekiauja. Todėl čia atvažiuojame pirkti lenkiškų prekių“, – kalba vyras.
Ekonomistai pabrėžia, kai toks reiškinys, kai vietoje pagamintos prekės užsienyje parduodamos pigiau, Lietuvoje nėra išskirtinis.
„Latviai gali būti lygiai taip pat nepatenkinti, kodėl latviškas sviestas Lietuvoje yra pigesnis nei Latvijoje“, – sako A. Bartkus.
Eurostato duomenimis, lietuviai vis dar išleidžia kone daugiausiai ES – maždaug penktadalį savo pajamų. Daugiau – apie ketvirtadalį – skiria tik rumunai.
