Ar už, pavyzdžiui, ausines – šiaip jau gana reikalingą daiktą – sutiktumėte pakloti, tarkim, dešimties tūkstančių sumą? Žinoma, jei tiek turėtumėte. O kaip žiūrėtumėte į kokį nors aukšto lygio (aišku, ir kainos) laisvalaikio pomėgį?

Kai kurių gamintojų siūlomos ausinės, kaip antai „Sennheiser Orpheus“ arba „Onkyo Diamond“, gali tikrai kainuoti dešimtimis tūkstančių. Visgi verta savęs paklausti, ar tiek kainuojančiomis ausinėmis perduodamas garsas tikrai pasirodys keliasdešimt kartų kokybiškesnis už tą, kuris sklinda iš tūkstantį kainuojančių ausinių.

Kaip rašoma svetainėje BBC, aukšta daiktų ir pramogų kaina paprastai siejama su geresne kokybe, išskirtine prabanga, autentika, nepriekaištingu aptarnavimu ir platesnėmis galimybėmis. Tačiau ar brangiausias variantas visada geriausias, verta suabejoti. Kokių tad impulsų vedini žmonės sutinka atsisveikinti su sunkiai uždirbtais pinigais?

Piniginės vertės poveikį mūsų suvokimui tyrę mokslininkai išsiaiškino, kad daikto kainą neretai regime kaip įvairiausius jo pranašumus nusakantį dydį, todėl esame linkę manyti, kad brangesnės prekės visada kokybiškesnės, nors iš tiesų jos gali niekuo nesiskirti nuo kiek pigesnių variantų.

Kalifornijos technologijų instituto („Caltech“) ir Stanfordo universiteto mokslininkai teigia, kad pasiūlius žmonėms kelis vienas nuo kito nesiskiriančius produktus ir nurodžius, kad vienas iš jų brangesnis už kitus, žmonės ir rinksis pastarąjį. Įdomu tai, kad brangiausią maistą ar gėrimą jie ne tik palankiau vertins, bet ir mieliau vartos. Šią išvadą patvirtina smegenų funkcinio magnetinio rezonanso (fMRI) tyrimai, atlikti žmonėms vartojant konkrečius produktus.

Dar vieno su placebu atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad manydami, jog vartojami vaistai brangūs, žmonės ne tik neabejoja jų efektyvumu, bet ir iš tiesų jaučia didesnį poveikį. Pavyzdžiui, tie, kurių viena tabletė kainuoja pustrečio dolerio, anot jų, daug efektyviau malšina skausmą, už tuos, kurių tabletę galima įsigyti už 10 centų.

Stiprių išgyvenimų trauka

Taigi, daikto kaina labai dažnai lemia ne tik išankstinę nuomonę, bet ir vėlesnį įvertinimą. Panašiai ji valdo ir apsisprendimo pirkti procesą. Galbūt dvigubai brangesnį daiktą žmonės ir iš tiesų laiko dvigubai geresniu?

Verslo administravimą Harvardo verslo mokykloje dėstantis psichologijos profesorius Michaelas Nortonas į šį klausimą yra linkęs atsakyti teigiamai. Tiesą sakant, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie daiktą, o apie galimybę patiems, jį įsigijus, pasijusti dvigubai pranašesniems. Mus motyvuoja siekis pasipuikuoti, labai glaudžiai susijęs su stiprių išgyvenimų paieškomis.

Profesorius teigia, kad nenorint patirti netikėtumų visada saugu rinktis trimis žvaigždutėmis įvertintus restoranus, patiekalus arba filmus, nes tie, kuriems skiriama viena arba penkios, gali netikėtai pasirodyti siaubingi arba atvirkščiai – nuostabūs. „Šiuo atveju reikia kalbėti apie žmonių polinkį į avantiūras. Rinkdamiesi viena arba penkiomis žvaigždutėmis vertinamus dalykus jie siekia išgyventi kuo daugiau pakilių akimirkų, net rizikuodami patirti fiasko“, – sako M. Nortonas.

Tokia pat logika, anot psichologo, galima vadovautis ir svarstant, kodėl žmonės ryžtasi ypač brangiai mokėti už konkrečius daiktus arba pramogas. Sunkiausiai pasiekiami įspūdžiai dažnai kelia didžiausias emocijas, teigia jis: kadangi įsigyti brangų daiktą gali ne kiekvienas, ar bent ne visada, jį turint patiriamas malonumas ir yra didesnis.

Ne retas ieškome unikalių būdų, kaip praleisti laisvalaikį, ir renkamės juos net tada, jei tai nėra patys patraukliausi iš visų galimų variantų. Šitaip bandome susikurti gyvenimą paįvairinančių potyrių istoriją. Kolekcionuodami įsimintinas akimirkas žmonės patiria siekių realizavimo, progreso pojūtį, todėl kyla jų savivertė.

Šuolis parašiutu

Pavyzdžiui, Joshua Cartu – lenktynininkas neprofesionalas, verslininkas ir „Ferrari“ kolekcionierius – sako, kad aistra automobiliams užsikrėtė ne tik todėl kad jam patinka prestižinės transporto priemonės. Labai svarbu ir tai, kokių papildomų pranašumų suteikė toks hobis, – galimybę dalyvauti ypatinguose renginiuose ir neoficialią teisę būti priimtam į aukštuomenės ratą.

„Laimės pojūtis, ištinkantis kaupiant materialines vertybes, visada trumpalaikis, be to, kaskart vis silpnesnis. – sako J. Cartu. – Su kiekvieno „Ferrari“ įsigijimu vis glaudžiau susisaistau su išskirtinių žmonių bendruomene, kurios aistros ir interesai man anaiptol ne svetimi.“

J. Cartu prisipažįsta, kad vienas iš įspūdingiausių jo gyvenimo nuotykių yra skrydis Rusijoje naikintuvu MIG. „Skridome dvigubai aukščiau nei keleiviniai lėktuvai, todėl, nors buvo vidudienis, galėjau gėrėtis žvaigždėmis, ką jau kalbėti apie tai, kad savomis akimis pamačiau išgaubtą Žemės paviršių. Kol kas tai viena iš įspūdingiausių mano gyvenimo patirčių.“

Nors daugeliui veikiausiai niekada neteks nei skristi naikintuvu, nei vairuoti lenktyninį „Ferrari“, mokslininkai teigia, kad troškimu sukaupti patirčių kolekciją laisvai galima paaiškinti ir ne tokius ekstremalius potyrius žadančius pasirinkimus, kaip antai apsistojimą ledo viešbutyje, norą paragauti keistų patiekalų, pavyzdžiui, kumpio skonio ledų.

Noras pranešti apie savo statusą

Kai kurie žmonės dideles pinigų sumas leidžia vien todėl, kad taip nori pranešti apie juos lydinčią sėkmę. „Gali apimti nenumaldomas noras pranešti kitiems apie savo buvimą, – sako J. Cartu. – Man pačiam tai buvo aktualu. Kadangi nesu turtingų tėvų atžala, visiems, su kuriais dabar dažniausiai bendrauju, turėjau įrodyti, kad tikrai atitinku jų lygį. Vis dėlto keik vėliau noras daryti įspūdį pradeda blėsti.“

Remiantis ekonomikos teorija, kai kurių prekių poreikis paprastai išauga, kai jų kaina sumažėja. Bet negalima pamiršti ir Vebleno efekto. Šiuo terminu paaiškinamas polinkis pirkti vis brangstančius daiktus, kadangi jie signalizuoja apie prabangą ir materialinę gerovę.

Pasak M. Nortono, egzistuoja visuotinė nuostata, kad lygintis tarpusavyje ir įtvirtinti savo viršenybę galima vartojant apie pranašumą bylojančius produktus ar naudojant tokius daiktus. Tarkim, nusipirkę prabangesnių valgių nei kas nors kitas, tarsi paskelbiate, kad jūsų viršus – kad esate aukštesnio statuso. Vis dėlto psichologas priduria, kad žmonės, šiaip ar taip, yra labai prieštaringi, todėl vieni linkę visais įmanomais būdais akcentuoti aukštą savo statusą, o kiti gerai jaučiasi visiškai jo neafišuodami.

Prestižo, kaip siekiamybės, nulemtiems iššūkiams skirtos knygos „The Sum of Small Things: A Theory of the Aspirational Class“ autorė Pietų Kalifornijos universiteto profesorė Elizabeth Currid-Halkett teigia, kad aukščiausias pajamas gaunantys Jungtinių Valstijų piliečiai, užuot išlaidavę į akis krentantiems apie aukštą statusą iš karto signalizuojantiems atributams, kaip antai vienetinės dizainerių darbo rankinės, vis dažniau renkasi ne taip akivaizdžiai apie prabangą bylojančius daiktus, pavyzdžiui, organinius maisto produktus.

„Materialinės vertybės šiandien kur kas mažiau pasako apie socialinę padėtį. Ypač gausi jų pasiūla rodo, kad jos nebėra tokios retos, išskirtinės ar prestižinės kaip anksčiau“, – sako E. Currid-Halkett ir užsimena apie palyginti naują žmonių elgesio tendenciją – tolydžio intensyvesnes įspūdžių paieškas.

Geros savijautos veiksnys

Visgi pats akivaizdžiausias veiksnys, verčiantis rinktis prabangias prekes, – tai noras jaustis laimingiems ir tikėjimas, kad kokybiški daiktai padės tą laimę sukurti. M. Nortonas atkreipia dėmesį, kad laimės pojūtis, įgyjamas leidžiant pinigus, labai dažnai priklauso ne nuo išleistų pinigų kiekio, o nuo to, kam jie leidžiami.

M. Nortonas tvirtina, kad perkantis daiktus patiriamas džiaugsmas yra vienkartinis, be to, jo įtaka bendram laimės pojūčiui ilgainiui mažėja. Dėl šios priežasties pinigus prasmingiau leisti siekiant kokios nors patirties, kitaip sakant, įspūdžių, o ne daiktų.

„Daugelis visomis išgalėmis stengiasi susikurti laimę išskirtinai iš daiktų”, – konstatuoja M. Nortonas ir primena apie kur kas veiksmingesnį būdą patenkinti savo laimės poreikį. Profesoriaus inicijuoto tyrimo išvadose nurodoma, kad laimingesni galime tapti ir dalydamiesi su kitais – ne vien pirkdami sau.

„Tikrai taip nėra, kad ką nors įsigydami bent akimirkai nepasijustume laimingi. Džiaugsmą, aišku, patiriame. Todėl ir perkame. Bėda tik ta, kad prie bendro laimės pojūčio tie džiaugsmai ilgainiui prisideda vis mažiau. Ilgam pasijusti laimingiems tikrai pavyks, jei pirksime daiktus, skirtus kitiems“, – sako M. Nortonas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (80)