Maža indėlių grąža nepatenkintiems žmonėms ekspertė siūlo apsidairyti: yra naudingesnių pasiūlymų

Lietuvoje veikiančių komercinių bankų pelnai pernai buvo nemaži, o juos padėjo sukaupti ir imamos palūkanos už būsto paskolas. Palūkanos Lietuvos gyventojams yra vienos didžiausių visoje euro zonoje ir viršija 4 proc., kai prancūzai nemoka nė pusės tiek. Patiems Lietuvos gyventojams mokamos palūkanos už jų indėlius tesiekia vos procentą ir tai – ne visur.

Nepriklausoma finansų ekspertė J. Govina sako, kad būsto paskolų palūkanų skirtumus lėmė keli veiksniai, tarp jų – skirtingi reikalavimai pradiniam įnašui.

„Bet pagrindinė priežastis, kurią išskyrė ekspertai, yra tai, kad Lietuvoje nėra tokio dalyko, kaip fiksuotos palūkanų normos. Teoriškai yra, bet praktiškai nėra. Ką tai reiškia?

Europos Centriniam Bankui (ECB) keliant bazinę palūkanų normą, iš principo inertiškai veikia ir tą kainą, už kurią skolinasi žmonės. Pakilus bazinei palūkanų normai praktiškai tuo pačiu metu kyla būsto paskolų kaina‟, – sako pašnekovė.

Anot jos, kitose valstybėse fiksuotų paskolų instrumentas naudojamas pakankamai plačiai.

„Labai įdomus Prancūzijos atvejis, kur yra būsto paskolų kainos „lubos‟, jas nustato centrinis bankas, ten palūkanų norma yra reguliuojama.

Lietuvoje, mes žinome, yra reguliuojama vartojimo kreditų kaina, bet būsto kaina nėra reguliuojama. Ji yra iš principo tokiame „laisvame plaukime‟, – sako ekspertė.

Jekaterina Govina

© DELFI / Karolina Pansevič

Paklausus, ar galima reguliavimą taikyti ir Lietuvoje, ji sako, kad viskas yra įmanoma ir priklauso nuo sprendimą priimančių politikų bei reguliuotojo.

„Priklauso nuo to, kiek galbūt politikai ar reguliuotojai mato tą disbalansą Lietuvoje, kur ta našta tampa jau pakankamai reikšminga Lietuvos gyventojams ir reikia imtis intervencinių priemonių‟, – sako J. Govina, anksčiau vadovavusi Lietuvos banko (LB) Finansų rinkos priežiūros tarnybai.

Paliesdama pačių gyventojų indėlių bankuose temą ji pripažino, kad ir čia esama skirtumo nuo Europos vidurkių.

„Pasižiūrėjau, kiek didieji komerciniai bankai siūlo už indėlius, tai už metinį terminuotą indėlį siūloma apie 0,8 proc., iš principo – iki 1 proc. Euro zonos vidurkis yra 1,2–1,3 proc. Tai akivaizdu, kad vėlgi, ir čia mes šiek tiek atsiliekame nuo Europos, galbūt blogąja prasme. Tai didieji bankai tikrai nėra dosnūs, mokėdami gyventojams ar verslams už jų indėlius‟, – kalbėjo J. Govina.

Tokią situaciją ji aiškina indėlių skaičiumi – jų bankuose yra daug. Vadinasi, jeigu bankai neturi bėdų pritraukti pinigų, už juos ir nemokės.

„Tai yra skatinamosios monetarinės politikos pasekmės, kur indėlių kiekis bankuose yra rekordinėse aukštumose. Tai tada, jeigu gali nemokėti, jeigu ir taip tie pinigai yra, tai tiesiog nemoki. Bet čia kalbame apie didžiuosius bankus.

Asociatyvi nuotrauka

© DELFI / Julius Kalinskas

Mažesniuose bankuose arba kredito unijose palūkanos normos už indėlius yra daug aukštesnės, negu didžiuosiuose bankuose‟, – pažymėjo ekspertė.

Pasak jos, sunku tikėtis, kad rinkoje dominuojančios kredito įstaigos artimoje perspektyvoje imsis keisti palūkanas už indėlius.

„Nemanau, kad artimiausiu metu, ypač jeigu kalbame apie didžiuosius bankus, mes matysime kažkokį reikšmingesnį pokytį. Paraginčiau žmones apsižvalgyti, pasižiūrėti, yra ir mažesnių bankų arba kredito unijų, kurios siūlo ir didesnes palūkanas.

Jeigu tų pinigų artimiausiu metu neplanuojama kažkur panaudoti, tai tikrai galima padėti ten, kur bent kažkiek gausi už tų pinigų laikymą‟, – rekomenduoja ekspertė.

Jos aiškinimu, bankai veikia atliepdami savo akcininkų lūkesčius – siekia maksimizuoti pelną, o akcininkams turbūt nelabai rūpi konkrečios šalies būsto paskolos ar indėliai. Tačiau situacija turėtų rūpėti vietos institucijoms ir politikams.

„Verslo paskirtis yra ne labdaros, paramos teikimas, o pelno maksimizavimas. Kiekvienas bankas ir jo akcininkai siekia maksimizuoti savo pelną iš to banko (…).

© Shutterstock

Kam svarbu ir turi rūpėti gyventojų ir verslo interesai, tai Lietuvos politikams ir šalies atsakingoms institucijoms – tie politikai ir institucijos turi tiek minkštosios, tiek kietosios galios instrumentų: gali tiek kalbėtis su bankais, su akcininkais, tiek imtis kažkokių intervencinių priemonių‟, – sako J. Govina.

Paklausus, kodėl į tokią pelningą rinką neateina daugiau bankų, ekspertė atsakė, kad patys įėjimo kaštai yra labai dideli ir mažoje rinkoje gali neatsipirkti.

„Koks nors didelis bankas svarsto plėtrą į vieną ar kitą valstybę: ar jam eiti į mažą valstybę su beveik 3 mln. gyventojų, ar į valstybę su 30 mln. gyventojų?

Steigimosi kaštai – neužtenka vien kioskelį atsidaryti – iš principo, turi turėti čia visą infrastruktūrą, turi išmanyti vietinę rinką, užtikrinti išieškojimo procesą, įkeitimo ir pan. Tai yra pakankamai brangiai kainuojanti infrastruktūra, kuri tiesiog neapsimoka‟, – trečiadienį LNK sakė J. Govina.

Penktadienį SEB bankas pranešė, kad didina terminuotųjų ir kaupiamųjų indėlių palūkanas ir nuo šio šeštadienio už 12 mėn. mėnesių terminuotąjį indėlį eurais mokės 1,25 proc., taip pat pradės mokėti didesnes palūkanas už ilgesnius nei 24 mėnesių terminuotuosius indėlius eurais (1,5 procento).

Bankas pranešė, kad nuosekliai kelia palūkanas indėliams, Europos Centriniam Bankui didinant bazines palūkanų normas.

Kaip jau skelbta, ECB ketvirtadienį vėl pakėlė bazines palūkanų normas, pranešdamas, jog tai planuoja daryti ir kovą.

Čia galite pažiūrėti LNK video: