Auditas parodė, kad sukurta sistema šiuo metu neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių asmenų vartojimo poreikių, o savivaldybės paramą teikia neatsižvelgdamos į individualius poreikius.
„Jos nevertina informacijos apie visas teikiamas paslaugas ir lengvatas, todėl negali suderinti paramos formų (išmokų, lengvatų ir paslaugų) tarpusavyje ir nepanaudoja priemonių, skatinančių gyventojus įsidarbinti“, – rašoma ataskaitoje.
Savo ruožtu Valstybės kontrolės specialistai atliko 426 socialinės pašalpos gavėjų tyrimą. Duomenys apie tuzino savivaldybių gyventojus pateikiami Aukščiausiosios audito institucijos tinklapyje.
Didžioji 426 namų ūkių dalis yra vieniši asmenys (kai kurie – neįgalūs, kiti – senjorai), yra tokių namų ūkių, kuriuose gyvena vienas suaugęs ir vienas vaikas, du suaugę, vienas suaugęs ir trys vaikai, ir t.t.
Remia 20 metų
Tarp Valstybės kontrolės nagrinėtų atvejų, seniausiai – nuo 1998 metų (jau 21 metus) socialinę paramą gauna 2 suaugusiųjų ir 7 vaikų namų ūkis Utenos savivaldybėje. Asmenys jame įvardijami kaip ilgalaikiai bedarbiai.
Be socialinės paramos šis namų ūkis neturėtų jokių pajamų. 2018 metais iš socialinės paramos vienam namų ūkio asmeniui teko 96,56 euro per mėnesį. 90,88 euro buvo išmokos, 5,68 euro – paslaugos.
Šio namų ūkio asmens minimalių vartojimo poreikių dydis (MVPD) 2018 metais buvo 182 eurai, tad socialinė parama užtikrino tik 53 proc. poreikių dydžio.
MVPD rodiklis nurodo asmens išlaidų sumą eurais, reikalingą minimaliems asmens maisto ir ne maisto (prekių ir paslaugų) poreikiams patenkinti per mėnesį.
Didžiausios pajamos
Didžiausias savo pajamas (be socialinės paramos) užsitikrino 2 suaugusiųjų ir 2 vaikų namų ūkis Vilniaus rajone. Nuo 2016 metų paramą gaunanti šeima 2017 metais neturėjo jokių savo pajamų.
2018 metais vienas šio namų ūkio gyventojas iš viso gavo 79,99 euro socialinės paramos (66,31 euro išmokų, 13,68 euro paslaugų).
Šio namų ūkio MVPD 2018 metais buvo 196 eurai. Vien tik socialinė parama užtikrintų 41 proc. šio poreikio, bet kartu su savo pajamomis pasiekiamas 449 proc. lygis.
Didžiausia parama
Didžiausią socialinę paramą – 640,35 euro – gavo 1 suaugusiojo ir 2 vaikų namų ūkis Kalvarijų savivaldybėje. 487,73 euro šios sumos sudarė išmokos, 134,70 euro – paslaugos, 17,92 euro – kompensacijos.
Namų ūkio MVPD siekė 204 eurus. Savo pajamų neturinčiam namų ūkiui socialinė parama užtikrino 313,9 proc. šio dydžio.
Mažiausia parama
Mažiausią paramos sumą – 1,64 euro 2018 metais gavo vienišas asmuo Vilniaus rajone. Savų pajamų neturinčio, bet ankstesniais metais 102 eurų išmoką gaudavusio gyventojo MVPD buvo 245 eurai. Valstybės pagalba padengė vos 0,67 proc. šios sumos.
Daugiausiai paslaugų
Didžiausią paramą paslaugomis 2018 metais gavo nedirbantis vilnietis – 149,63 euro per mėnesį.
Jam taip pat buvo skiriama 61 euro išmoka, tačiau bendros 210,63 euro socialinės paramos nepakako pasiekti 245 euro MVPD ir siekė 85,97 proc. šio dydžio.
Didžiausios kompensacijos
Didžiausia kompensacijų suma – 196 eurai – teko vienišam asmeniui Vilniaus rajone. Nedirbantis, nuo 2016 metų paramą gaunantis žmogus savų pajamų neturėjo, o bendrai iš valstybės gaudavo 400,72 euro per mėnesį.
Prie jau minėtų kompensacijų prisidėjo 201,64 euro išmoka, 3,08 euro paslaugos.
Asmens MVPD 2018 metais sudarė 245 eurus, o socialinė parama siekė 163,56 proc. šio dydžio.
Didžiausios lengvatos
Didžiausią lengvatų sumą 2018 metais gavo vienišas senjoras Vilniuje – 141,82 euro.
Be socialinės paramos asmuo dar gauna 127,08 euro savo pajamų. Dar jam tenka 122 eurų išmoka ir 31,79 euro kompensacijų.
Bendrai per mėnesį išeina 280,87 euro, o tai jau viršija jo 245 eurų MVPD – siekia 114,64 proc.
Atitinka poreikį
Kai kurių namų ūkių gaunama parama nepasiekia arba viršija jų MVPD. Tačiau ir tokių, kurie gauna tiek, kiek jiems reikia.
Pavyzdžiui, 1 suaugusiojo ir 2 vaikų namų ūkio Vilniaus mieste parama su asmeninėmis pajamomis su 2018 metais sudarė 101,48 proc. MVPD (204 eurai) vienam asmeniui.
Kiekvienam šeimos nariui teko 108,74 euro asmeninių pajamų ir 98,28 euro socialinės paramos (82,91 euro išmokų, 15,37 euro paslaugų).
Trūksta informacijos
Audito rezultatuose dar kalbama apie tai, kad informacija apie socialinę paramą visuomenei pateikiama sudėtingai, trūksta skurdžiai gyvenančių asmenų identifikavimo priemonių, todėl nesudaromos sąlygos parama pasinaudoti visiems, kuriems ji yra reikalinga. Be to, nėra pakankamai vertinimo rodiklių ir metodų socialinės paramos poveikiui analizuoti nacionaliniu ir savivaldybių lygiu.
„Visuomenė turi būti aiškiai ir suprantamai informuojama apie socialinę paramą, tačiau informavimo priemonėse trūksta susistemintos, aktualios, reguliariai atnaujinamos, patogiai prieinamos informacijos apie visas socialinės paramos rūšis, jos teikimo ir gavimo sąlygas, dydžius.
Taip nesudaromos sąlygos asmenims gauti informaciją, kad jie galėtų pasinaudoti savo teisėmis į socialinę paramą. Savivaldybės turėtų imtis priemonių, kad socialinę paramą gautų ir tie skurdžiai gyvenantys asmenys, kurie patys nesikreipė pagalbos. Tik mažiau nei pusė visų savivaldybių nurodė, kad tokius asmenis nustato bendradarbiaudamos su NVO, bendruomenėmis, teisėsaugos, švietimo ir sveikatos įstaigomis, tačiau iniciatyvos pavienės“, – rašoma ataskaitoje.
Pastebėta, jog siekiant supaprastinti paramos teikimo procesą, turėtų būti suteiktos galimybės prašymą gauti paramą pateikti ir elektroniniu būdu, tačiau ne visoms paramos rūšims tokia prieiga yra sukurta. Norint ją gauti reikia pateikti pagrindžiančius dokumentus, savivaldybės vis dar neturi galimybių naudotis E. sveikatos ir Lietuvos teismų informacinėmis sistemomis. Taip sumažinamos galimybės greičiau priimti sprendimus dėl paramos teikimo.
„Savivaldybėse teikiant paramą nėra vertinama, ar skiriamos socialinės paramos formos užtikrins minimalius vartojimo poreikius, o galinčius dirbti asmenis integruos į darbo rinką. Siekiant suderinti paramos formas tarpusavyje, savivaldybės neįpareigotos sudaryti paramos planų: nė vienu vertintu atveju planas nesudarytas, individualūs poreikiai nefiksuoti.
Orientuojamasi į piniginę paramą: vertintais atvejais išmokėtos priklausančios išmokos ar kompensacijos, bet lengvatų ir paslaugų teikta nedaug (po 2,3 proc. vertintų atvejų). Visa informacija apie paramos gavėją savivaldybėse fiksuojama ne vienoje informacinėje sistemoje, skirtingų sistemų duomenys nėra sujungiami, o visa informacija kaupiama popierinėse bylose pagal skirtingas paramos rūšis.
Todėl savivaldybėms sudėtingiau priimti sprendimus dėl socialinės paramos, nesudaromos sąlygos suderinti paramos formas tarpusavyje ir priimti reikiamus sprendimus“, – dėstoma dokumente.
Pinigai nepanaudojami
Ataskaitoje dar rašoma, kad didelė dalis socialinės pašalpos gavėjų tampa priklausomi nuo socialinės paramos sistemos.
„2018 metais 46 proc. jų socialinę pašalpą be pertraukos gavo ilgiau nei metus; ilgiau nei 5 metus su pertraukomis pašalpą gavo 36 proc. gavėjų. Savivaldybės turėjo galimybes mokėti papildomą pašalpą asmenims įsidarbinus ir taip skatinti juos įsitraukti į darbo rinką, tačiau šia galimybe pasinaudota nedaug: 2018 m. tik apie 18 proc. asmenų ją gavo. Pagrindinės priežastys – visuomenės informavimo trūkumas ir ribojančios įstatymo sąlygos, kurias turi atitikti įsidarbinęs pašalpos gavėjas. Įgyvendindamos užimtumo didinimo programas savivaldybės gali teikti įvairias socialinės įtraukties ir įsitvirtinimo darbo rinkoje paslaugas, bet apsiriboja laikinu įdarbinimu: 2018 metais 17 proc. bedarbių, baigusių programą, įsidarbino, o po 3 mėn. iš jų darbo rinkoje liko 6 proc. (13-oje savivaldybių – nė vieno)“, – apibendrinama dokumente.
Ten pat pastebima, kad socialine parama siekiama užtikrinti minimalius gyventojų vartojimo poreikius, bet, suskaičiavus visą teiktą paramą iš socialinės pašalpos gavėjų sąrašo atsirinktiems asmenims ir palyginus su minimalių vartojimo poreikių dydžiu, 2018 m. I pusmetį 86 proc. asmenų / šeimų (namų ūkių) nebuvo užtikrinti minimalūs poreikiai, o 2017 m. II pusmetį – 87 proc.
„Pažymime, kad savivaldybės socialinių paslaugų ir lengvatų vertes apskaičiavo ir pateikė audito tikslais, tačiau skiriant paramą jų nevertina. 2017 m. vienam asmeniui teko vidutiniškai nuo 125 iki 230 Eur, 2018 m. – nuo 130 iki 270 Eur, priklausomai nuo namų ūkio tipo. Vertintais atvejais mažiausiai buvo užtikrinti vienišų asmenų minimalūs poreikiai: 2017 ir 2018 metais atitinkamai 4 ir 3 proc. gavėjų; labiausiai – tris ir daugiau vaikų auginančioms šeimoms: 2017 metais – 41 proc., 2018 metais – 56 proc. Taip nesudarytos sąlygos patenkinti būtiniausius asmenų poreikius“, – rašoma dokumente.
Valstybės kontrolė pastebi, jog savivaldybės, būdamos atsakingos už socialinės paramos teikimą, nepanaudoja apie pusės jų biudžetams įstatymu skirtų lėšų piniginei socialinei pašalpai teikti.
„2018 metais skirta 223 mln. eurų, panaudota ~106 mln. eurų), nors poreikis kitoms socialinės paramos priemonėms (pavyzdžiui, paslaugoms, kitoms piniginėms išmokoms) išlieka nepatenkintas. 2018 metais visoms joms įstatymu skirtos lėšos piniginei socialinei pašalpai teikti sudarė 57 proc. jų socialinės apsaugos biudžetų.
Savivaldybių biudžetuose lėšų dydis, skiriamas socialinei apsaugai, sumažėjo nuo 20 proc. 2012 metais iki 12,95 proc. 2018 metais. Bendras savivaldybių biudžetų lėšų padidėjimas buvo skirtas švietimo, ekonomikos, sveikatos apsaugos, poilsio, kultūros išlaidoms didinti“, – rašoma audito ataskaitoje.
Dokumente apibendrinama, kad socialinės paramos sistema veikia efektyviai, kai yra: prieinama – asmenys gali gauti visą informaciją apie socialinę paramą, jie yra identifikuojami ir, esant poreikiui, jiems suteikiama pagalba; įgalinanti – socialinė parama skatina integruotis į visuomenę ir galinčius dirbti grįžti į darbo rinką; adekvati – užtikrina minimalų vartojimo poreikių lygį.
Pajamų nelygybė ir skurdas Lietuvoje tebėra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. 2018 metais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 proc. gyventojų, žemiau absoliutaus skurdo ribos – 11,1 proc., skelbia Statistikos departamentas.
