Kaip rodo statistikai, maistas per metus (2012 m. gruodį palyginti su 2011 m. gruodžiu) pabrango 3,2 proc., būsto išlaikymas 5,3 proc., transportas – 2,7 procento. Tai nėra labai didelis pokytis. Apie galimus didesnius pokyčius šiemet taip pat nėra kokių nors konkrečių žinių: maistas stipriai brangti neturėtų, elektra, dujos – jau pabrango (palyginti su pernai), tačiau tai nesudaro reikšmingos daugelio namų ūkių išlaidų dalies (išskyrus tuos, kurie šildosi elektra ar dujomis). Šildymo kainų pokyčiai skirtingose vietovėse skirtingi, tačiau vidutiniškai buvo prognozuojamas maždaug 5 proc. kainų didėjimas. Žinoma, šaltesnė žiema gali išlaidas padidinti labiau. Naftos (ir degalų) kainų reikšmingo didėjimo nesitikima.
Todėl galima sakyti, kad namų ūkiai gali išlaikyti maždaug tą patį vartojimo lygį (maisto prekių krepšelį, susisiekimo įpročius) kaip ir pernai. Papildomų veiksmų (žiūrėti, kokias išlaidas galima sumažinti, kokių atsisakyti, kokias atidėti) turėtų imtis tie, kam pernai visiškai nelikdavo pinigų mėnesio pabaigoje. Taip pat tiems, kurių šeimose įvyko reikšmingų pasikeitimų šeimoje (padaugėjo šeimos narių, keitėsi gyvenamoji vieta, gyvenimo būdas, reikšmingai keitėsi šeimos pajamos).
Kalbant apie didesnius pirkinius verta paminėti keletą dalykų. Pirma, kaip rodo Statistikos departamento atliekamo vartotojų nuomonių tyrimo duomenys, dabar (2012 m. gruodį) palyginti su pernykštės (2011 m. gruodžio) apklausos duomenimis žmonės dažniau sakė, jog jie ketina išleisti didesniems pirkiniams tokią pačią ar didesnę sumą. Viena iš svarbių tokios nuostatos prielaidų – mažos palūkanos už santaupas (tiksliau, tai, kad jos mažesnės negu prognozuojama infliacija). Tačiau, kita vertus, neišblėsęs nerimas dėl ateities, dar neleidžia ryžtis pasilikti be santaupų nenumatytiems atvejams. Nusiraminti neleidžia padėtis darbo rinkoje ir ne pačios geriausios žinios iš kitų šalių. Ir šio nerimo nepavadinčiau neracionaliu.
Antra, ne visada didesniems pirkiniams užtenka sukauptų santaupų. Tuomet turbūt žmonės pagalvoja ir apie skolinimąsi. Skolinantis vertėtų pasirinkti tokį būdą, kuris būtų ne tik patogus, bet ir, kiek įmanoma, pigesnis. Remiantis asmeninių finansų valdymo taisyklėmis, vartojimo kredito dydis turėtų būti toks, kad šioms įmokoms mokėti skiriama pajamų dalis neviršytų 20 proc. šeimos pajamų (jei likusių pakanka normalioms pragyvenimo išlaidoms). Verta priminti, kad vienu metu turėti santaupų, už kurias nemokamos jokios ar mokamos labai menkos palūkanos, ir imti paskolą, kurios palūkanų norma dviženklė – neracionalu. Tuomet naudingiau pirkti iš santaupų (prieš tai apgalvojus pirkinio tikslingumą), o šias vėliau sukaupti iš naujo.
Ar verta planuojant šeimos biudžetą įtraukti didesnes pajamas? Pajamas geriausia planuoti pagal savo asmeninę situaciją. Vien dėl to, kad šalyje prognozuojamas vidutinio darbo užmokesčio didėjimas, dar nereiškia, kad jis didės visiems be išimties ir tokiu pat dydžiu. Todėl, jei nesame tikri dėl savo ar savo šeimos pajamų didėjimo, nebūtų išmintinga jau pradėti planuoti didesnes išlaidas.
Dar svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nominalus pajamų padidėjimas (pavyzdžiui, darbo užmokestis darbo sutartyje) ne visada reiškia ir realų pajamų padidėjimą. Viena, pajamos gali augti mažiau negu brangsta įprastas šeimos prekių ir paslaugų krepšelis. Antra, jei šeima gyvena ne tik iš darbo pajamų, bet ir iš socialinių išmokų, vertėtų įvertinti, kaip keisis visos šeimos pajamos, didėjant darbo užmokesčiui. Trečia, jei šeima griežtai neplanuoja ir nekontroliuoja išlaidų, tai prie šiek tiek didesnių pajamų prisiderina savaime, be kokių nors planų. Verčiau reikėtų atkreipti dėmesį į tuos momentus, kai planuojame gauti didesnes vienkartines išmokas – sugrąžinamą pajamų mokesčio lengvatą, kokią nors išmoką (nėštumo ir gimdymo), metinę premiją ar išeitinę išmoką. Ir iš anksto pagalvoti, kaip geriausiai tuos pinigus panaudoti.
