Norėjome šonkaulių. Toks metas širdyje, kai norisi šonkaulių. Širdis yra prie šonkaulių, tai gal todėl. Tačiau pasirodė, kad nauja šonkaulinė Gedimino prospekte dirba tik pilotiniu režimu, tai yra, keturias dienas per savaitę. Tada norėjome pabandyti jau bandytą ir gerai įvertintą viešbutį Naujamiestyje, kur anksčiau buvo šonkaulių, ir ten BUM!!! – naujas valgiaraštis. Visko, ko norite, jame jau nebėra, ir liko tik vidutiniški patiekalai, su kuriais būtų viskas tvarkoje, jei būtumėt įstrigę vakarui ir nakčiai, kaip buvo man, klaikiame viešbutyje „Novotel“ nakčiai prie vieno iš Maskvos oro uostų, ir ten vienintelis būdas pavalgyti yra to viešbučio absurdiškai prastas restoranas su keptais puspadžiais, tai tada būčiau visai padėkojęs už vidutinišką Vilniaus viešbučio meniu, bet kitokiu atveju man to visai nereikia.
Dar viena vieta mandagiai telefonu paaiškino, kad tuo metu turi tik užkandžių, bet dar ne patiekalų, nes ten jie irgi pamažu įeidinėja į žaidimą. Bet tada jau buvau įniršęs, šnervės kilnojosi, akys paplūdo krauju. Net kažką baisaus parašiau ta proga feisbuke, siųsdamas žmones į pragarus, keikdamasis ir visaip koneveikdamas atsipalaidavusią lietuvišką visuomeninio maitinimo tradiciją, kur jūsų mėgiamas patiekalas visada yra rytoj. Kaip tokiame viename neblogame bare, kur barmenas būna prie baro tik pusę laiko, o kitą laiką būna jį pavaduojanti mergaitė, kuri gali jums padaryti kokteilį, jeigu jai pasakysite kaip. Tai ir pasakėme, ir gavome išgerti, bet čia jau visai kitai istorija.
O tada per nosį ir ausis ėjo dūmai, kvėpavau ugnimi, kaip aštriadantis drakonas, ir draugė man sako, kad čia visai netoli yra tas naujas kažkoks ukrainietiškas, einam ten. Švitrigailos gatvėje. Gerai, einam, nes negalima daugiau man nervų tampyti.
Ir padavėja, apie kurią jau buvome skaitę: ukrainietė, neseniai pradėjusi verslą Lietuvoje, patenkinta mūsų verslo sąlygomis ir dar nelabai mokanti lietuviškai (tiesą, išmokusi per metus daugiau, negu daugelis kitų Naujamiesčio gyventojų per penkiasdešimt metų), absoliučiai nuginkluojanti geranoriškumu, kuris iš jos tiesiog šviečia. Aš seniai nemačiau labiau pozityvaus žmogaus, negu ta moteris. Jei ten ateitų Dalai Lama, jis atrodytų šalia tos moters kaip toks niurzga be nuotaikos, aš jums sakau.
Pradėjome užsisakinėti, ir ji lingavo galva – sakau, ar negerai? Ne, sako, tiek neįmanoma dviese suvalgyti. Galvoju, jūs, ponia, jūs dar ne viską mačiusi. Bet sakau, nieko tokio, mes norime paragauti visko kuo daugiau, o jei ką, išsinešime su savim.
Na, ir prasidėjo festivalis. Stigo tik fejerverkų. Nebuvo nė vieno blogo patiekalo, buvo tik sensacijos, didesnės ir mažesnės. Kažkur tolumoje, man atrodė, jau giedojo angelai, ir virš miesto patekėjo stebuklinga žvaigždė.
Žuvienė (€4,50) buvo puiki, bet paskui paaiškėjo, tai pats paprasčiausias patiekalas iš visos vakarienės. Aš juos ir vėl užsisakyčiau, bet gal ne iš karto, nes ten yra žymiai įspūdingesnių patiekalų.
Ukrainietiški barščiai su mėsa (maža porcija, €2,50) buvo neeilinis potyris. Pradėkim nuo to, kad aš skanesnių barščių niekur, niekada nesu valgęs gyvenime. Nei Kijeve, nei Maskvoje, nei Lietuvoje. Girdite? Jie kvepėjo taip, kad buvo gaila į juos dėti grietinę, kad netyčia nesugadintum kvapo, aš juos norėjau uostyti paėmęs abiem rankomis dubenėlį, kaip egzotinius, retus kvepalus. Tiesą sakant, taip ir uosčiau. Žmonės prie kitų staliukų, turbūt, stebėjosi. O kas man? Aš ką noriu, tą ir darau. Man viskas galima.
Užsisakėme net ir salotų „Olivje“ su mėsa (€4), tai slaviškas lietuviškos baltos mišrainės variantas, ir aš jį valgiau ir galvojau, kad viskas, dabar jau baltos mišrainės nebegalėsiu valgyti gyvenime, nes šis Dievo maistas mane pakylėjo į ten, kur jau neskanių mišrainių neberagaujama, nes gyvenimas yra per trumpas. Jei manėte, kad visas mišraines esate išragavę, ateikite čia ir užsisakykite.
Kadangi daugelis apie mane galvoja (pelnytai), kaip apie koldūnų ir virtinių specialistą, tai užsisakėme virtinių su bulvėmis (€4,50), virtinių su varške (€5) ir ukrainietiškų koldūnų (€5,50). Tai buvo dieviška, angelai giedojo ir grojo arfomis vis garsiau. Tai buvo palaima. Skaitytojau, klausyk: virtiniai su varške man visuomet buvo neskaniausias iš daugelio patiekalų, už juos būdavo baisiau tik balandėliai ir raugintų kopūstų sriuba, o čia aš pagaliau supratau, kad tiesiog aš nebuvau valgęs skanių virtinių su varške, nes suvalgiau juos ir pats save kaltinau, kad tik dabar mano gyvenime atsirado šis ukrainietiškas restoranas. „Kur tu buvai visą mano gyvenimą“, kalbėjau aš, kūkčiodamas, ir ragavau baltosios duonos girą (būna ir tokia, €3 už litrinį ąsotį), ir aš supratau, kad Ukraina, neseniai laimėjusi „Euroviziją“, čia, Vilniuje, dabar laimėjo dar kartą.
Jūs juoksitės, bet gavome net šonkauliukų. Šonkauliukų! Jie kainavo €6,70 ir buvo puikūs, o dar mes valgėme lašinius (restorano gamybos, pagal regioninį receptą).
Šeimininkė, savo interneto tinklalapyje pamačiusi, kad įsiregistravome šiame restorane, priėjusi paklausė, ar čia aš esu tas pats baisusis kritikas. Sakau tas, bet ne baisusis. Aš geras, šiaip jau. Aš moku būti labai labai geras, tik ne visi tai mato. Bet tie, kas gali padaryti tokią fantastiką, kaip šis nedidelis restoranas Švitrigailos gatvėje, pamato mane iš pačios geriausios pusės.
Penkios žąsys iš penkių, ir tai yra didysis šios vasaros atradimas. Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė.
Varenyky, Švitrigailos g. 11A, Vilnius. Tel. +370 608 43915. Facebook profilis.
Kasdien nuo vidurdienio iki 22:00.
