Natūralu, kad pelno siekiančiai milžiniškai pasaulinei aprangos mados pramonei nerūpi nei vartotojų pinigai, nei šių medžiagų poveikis aplinkai, tačiau tausojamojo aprangos vartojimo idėjos jau skverbiasi ne tik į pavienių vartotojų, bet ir į kūrėjų sąmonę.
Natūralaus pluošto apdirbimui naudojama apie apie 8 tūkst. toksiškų medžiagų
Šios idėjos puoselėjimo bendramintės, Kauno technologijos universiteto Dizaino ir technologijų fakulteto Aprangos ir polimerinių gaminių technologijos katedros docentės dr. Virginija Daukantienė ir dr. Vaida Dobilaitė viliasi, kad tausojamojo vartojimo sąvoka ateityje taps dalyku, kurio mokomi visi būsimieji aprangos mados inžinerijos specialistai. Kitas klausimas, ar jis rūpės, pelno siekiančiai milžiniškai pasaulinei aprangos mados pramonei.
„Ar įsivaizduojate, kokie pagaminamos aprangos gaminių kiekiai patenka į gamtą ir ją neigiamai veikia? Pagaminamos produkcijos mastus puikiai iliustruoja džinsinių kelnių pavyzdys. Taikant šiuolaikinius technologinius įrenginius, džinsinės kelnės pasiuvamos vos per 9 minutes... Per metus pasaulyje jų pagaminama apie 2 mlrd.!“ - pasakojo V. Daukantienė.
Anot V. Dobilaitės, naujų verslo modelių dėka gaminiai labai greitai pasiekia vartotojus. Mat „greitos mados“ varikliukas, kuriam veikiant dizainerio sugalvota drabužio idėja įgyvendinama per trumpą laiką, o drabužis parduotuvėse atsiranda labai greitai, dar ir dabar pristatomas kaip labai pažangus ir bylojantis apie gerai organizuotą kūrybos, gamybos ir tiekimo grandinę.
„Marketingo strategijos yra sukurtos siekiant manipuliuoti pirkėjų emocijomis taip, kad kuo daugiau gaminių būtų įsigyta. Juolab kad neretai ir kainos „nesikandžioja“. Tikrai kokybišką drabužį galima įsigyti pigiai (o tuo pat metu dar vieną gauti dovanų ar nuolaidą kitiems trims). Dažniausiai drabužiai perkami nesant būtinybei, o norint neatsilikti nuo nuolat besikeičiančios mados, atrodyti naujai ir stilingai, slopinant įtampą ar siekiant užpildyti vidinę tuštumą. Taigi, pasidavus pirkimo ir daiktų kaupimo manijai, laisvalaikis leidžiamas prekybos centruose, o lengva ranka nupirkti drabužiai, lengva ranka ir išmetami: tiesiog tam, kad atlaisvintų spintoje vietą naujiems, gražesniems, madingesniems“, - pasakojo V. Dobilaitė.
Anot pašnekovės, skirtingų šalių skaičiavimai rodo, kad per metus taip nejučia kiekvienas iš mūsų išmetame nuo 31 kg (JAV) iki 55 kg (Jungtinėje Karalystėje) tekstilės gaminių. Taigi kasmet 9 milijardai tonų tekstilės atliekų atsiduria šiukšlynuose. Mokslininkai, lygindami kelių dešimtmečių atliekų kiekius, stebi dramatiškas augimo tendencijas. Akivaizdu, kad vartotojiškos visuomenės susiformavimas ir išmetamų daiktų kultūros klestėjimas, palaikomas rinkos ekonomikos mechanizmų, technologinės pažangos pasiekimų bei susiformavusių pirkimo įpročių, sudaro sąlygas šiems kiekiams didėti.
V. Dobilaitės manymu, vargu, ar didžiausia problema yra ta, kad gražius žemės kampelius okupuoja šiukšlynai. Pasidavę pirkimo manijai retai susimąstome, kad pigūs drabužiai turi savo tikrąją kainą, į kurią reikėtų įskaičiuoti moterų ir vaikų darbą sunkiomis sąlygomis (pasaulinėje tekstilės ir aprangos pramonėje, ypatingai mažai išsivysčiusiose šalyse, 70 proc. darbuotojų sudaro būtent vaikai ir moterys), aplinkos taršą nuodingais chemikalais (iš šioje pramonėje naudojamų rūgščių, šarmų, druskų, baliklių, dažiklių apie 8 tūkst. rūšių yra toksiškos aplinkai), ariamų žemės plotų nykimą ir dirvos nualinimą. Nesusimąstydami mes džiaugiamės medvilniniais ar lininiais drabužiais, manydami, kad tai yra ekologiškas sprendimas, tuo tarpu žmonės kažkur miršta iš bado, nes jų šalyje auginti pluoštines kultūras geriau apsimoka nei maistines. Pagaliau reikėtų paminėti ir vandens išteklių mažėjimą – skaičiuojama, kad norint gauti 1 kg medvilnės pluošto, sunaudojama nuo 7 iki 29 tonų vandens.
„Nustatant tikrąją kainą turi būti atsižvelgta ir į tai, kad medvilnės plotų priežiūrai sunaudojama apie 25 proc. visų žemės ūkyje naudojamų insekticidų ir daugiau kaip 11 proc. pesticidų. Dar labiau gamtą teršia pati tekstilės medžiagų gamyba. Pavyzdžiui, vienoje gamybos operacijoje, atliekant 1 kg medžiagos apdailą, kurios metu taikomos tradicinės technologijos, sunaudojama apie 50-200 l vandens ir 0,5-1 kg chemikalų. Tai tik keletas faktų iš skirtingų drabužio būvio ciklo etapų“, - svarstė mokslininkė.
Studentai naujam gyvenimui prikėlė padėvėtus džinsus ir marškinėlius
V. Dobilaitės manymu, visa minėta drabužių gamybos industrija turi ir netiesioginių, iš pirmo žvilgsnio sunkiai atpažįstamų pasekmių. Prie jų gali būti priskirtas dizainerių darbo nuvertinimas, kai daugelis gaminių plagijuojama, kopijuojama, taip pat piktnaudžiavimas kliento teisėmis, kai kai kurie žmonės nusprendžia, kad jiems neverta pirkti drabužio, jei panešiojęs dvi savaites gali jį grąžinti pardavėjui ir eiti į kitą parduotuvę daryti to paties, pagaliau miestų erdvių nykimas, kai geriausiai pasiekiamose, gražiausiose vietose statomi prekybos centrai.
Įsibėgėjus drabužių gamybos tempams keičiasi ir žmonių psichologija – atsiranda įvairios naujos priklausomybės ir „vertybės“, kai vartojame ne daiktus, o ne, vaizdžiai tariant, vieni kitus. Anot pašnekovės, dabar jau būtų sunku atskirti, kur priežastis, o kur pasekmė.
„Akivaizdu, kad susiklosčiusi situacija verčia atsisakyti tradicinio, ilgą laiką vyravusio požiūrio tiek į aprangos gaminių kūrimą ir gamybą, tiek į pirkimą ir utilizavimą. Pasiekėme tokią ribą, kuri įpareigoja vadovautis tausojamojo vartojimo principais ir gamintojus, ir vartotojus. Vienas iš takų, vedančių į platų darnaus vystymosi kelią, ir yra tausojamasis vartojimas. Tai vartojimas, kuris palaiko dabartinių ir būsimų kartų galimybes tenkinti savo poreikius, nesukeliant nepataisomos žalos aplinkai, nepažeidžiant gamtos ekosistemų funkcijų“, - įsitikinusi V. Dobilaitė.
Pašnekovės kolegė V. Daukantienė įsitikinusi, kad tai įmanoma. Tereikia šiek tiek kitokio mąstymo. „Tiek vartotojas, tiek mados versle veikiantis asmuo, vedamas kūrybinio įkvėpimo ir taikydamas naujausias technologijas, gali kurti įprastus aprangos gaminius ir siūlyti rinkai naujus, o po jų vartojimo – pagalvoti, kaip organizuoti smulkesnį verslą ir prikelti drabužį naujam gyvenimui su nė kiek neblogesniu estetiniu efektu“, - svarstė akademinio sluoksnio atstovė.
V. Daukantienės dėstyto dalyko „Aprangos specialiosios technologijos“ metu aprangos mados inžinerijos studentai pateikė būtent šia idėja persmelktus darbus. Kūrybinių, technologinių bei praktinių užduočių atlikimo metu keletas populiariausio visame pasaulyje aprangos dueto – klasikinių mėlynų džinsų ir vienspalvių megztinės medžiagos marškinėlių – komplektų buvo prikelti antram gyvenimui. Jie buvo dekoruoti kitos medžiagos detalėmis ir aplikacijomis, metalinėmis kniedėmis bei žiedais, įplėšimais ir prakarpomis. Taip buvo pasiekti netikėti rezultatai: sukurti ir pagaminti nauji originalūs drabužiai.
Pašnekovė įsitikinusi – jei idėja gyva tarp jaunimo, ji yra aktuali, todėl esą drąsiai galima teigti, kad aprangos mados pramonės verslas, kaip ir kitos pramonės šakos, šiuo metu puoselėja darnios plėtros dvasią, atsiskleidžiančią per vartojamų produktų medžiagų ekologiškumą, taikomų technologijų saugumą aplinkai, galimybę utilizuoti ar perdirbti jau vartotus gaminius.
Ką mano patys projekto autoriai? „Laukinių Vakarų“ kolekcijos autorės ir modeliai viename asmenyje G. Giliūtė, G. Ačaitė, D. Tarvydaitė ir M. Šiaulytė taip pat mano, kad puoselėti drabužio antram gyvenimui prisikėlimo idėją – dabar tai labai populiari idėja. Kolekciją „Solidus šėlsmas“ sukūrusių . Prabulytės, I. Markevičiūtės ir R. Kadytės teigimu, kurdamos drabužius jos siekė ne tik, kad jie atrodytų originaliai ir estetiškai, bet ir būtų tinkami dėvėti. Kolekcijos „Rankų prisilietimas“ autoriai M. Vičiūtė, R. Skaraitė ir D. Danilevičius džiaugėsi galėję išbandyti naujas skirtingų medžiagų jungimo viename gaminyje technologijas.
