aA
Nuo senų laikų bandoma įvesti mokesčius įvairiausiems dalykams – nuo lūšnų iki degtukų, nuo langų iki tarnų, ir būtent dėl jų yra kilę ne vienas maištas, suirutė ar sukilimas.
© AFP / Scanpix

„History Extra“ žemiau pateikia Kembridžio universiteto ekonomikos profesoriaus Martino Dauntono pastebėjimus apie nepopuliariausias apmokestinimo formas per visą britų istoriją.

1. Pagalvės mokestis (1377 m.)

Pagalvės mokestis, siejamas su balsavimo teise, kurį privalėjo sumokėti kiekvienas suaugęs gyventojas, norintis balsuoti, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties. pirmą kartą plačiai imtas taikyti 1377 metais, monarchijai siekiant užtikrinti stabilesnes pajamas nei iš surenkamų mokesčių už nekilnojamąjį turtą, žemę ir vartojimo prekes. Mokestis buvo labai nepopuliarus, nes visiems buvo taikomas tas pats tarifas, neatsižvelgus į žmogaus išgales. Situaciją dar labiau apkartino išimtys, taikomos vaikams, tuo atveju jeigu mergaitės yra skaisčios - paskatinusios valstybės pareigūną Johną Legge‘ą viešai tą tikrinti.

1380 metais mokestis buvo trigubai didesnis nei anksčiau, ir rytinėje Anglijoje, kur mokesčiai buvo itin aktyviai išieškomi, pasipriešinimas mokesčių sistemai buvo kaip niekur kitur aršus. Esekse kilo vadinamasis valstiečių sukilimas, kuris vėliau peraugo į Wato Tylerio maršą Londone 1381 metais. Maištininkai proklamavo savo lojalumą karaliui, tačiau tvirtino kenčiantys dėl nepagrįstai užkraunamų mokesčių ir karališkųjų pareigūnų bei vietos teisėsaugos pareigūnų priespaudos. Maištas buvo numalšintas, o W. Tyleriui įvykdyta mirties bausmė.

Tačiau anos istorinių įvykių eigos nepavadintum visišku pralaimėjimu. Seržantui Legge‘ei taip pat buvo įvykdyta mirties bausmė; skolos, susijusios su nesumokėtais mokesčiais, buvo nurašytos, o Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmų pirmininkas seras Ricardas Waldegrave‘as, pats buvęs mokesčių surinkėjas Esekse, pasmerkė „nesąžiningus, godžius bei į smurtą linkusius pareigūnus“.

2. Akcizų krizė (1733/34 m.)

Britanija kariavo su Prancūzija didžiąją 18-ojo amžiaus dalį. Konfliktas kainavo brangiai, o smarkiai išaugęs apmokestinimo lygis galėjo išprovokuoti politinius neramumus.

Nuo pat 1688 metų Šlovingosios revoliucijos monarchijos valdžiai reikėjo leidimo iš parlamento taikyti mokesčius, ir nuo tada kasmet vykdavo metinės parlamento sesijos. Tradiciškai buvo apmokestinamas importas ir eksportas, dėl ko vyko nesiliaujančios kovos su kontrabandininkais. Žemių savininkai mokėjo mokestį už savo nuosavybę, bet kadangi jie reguliavo parlamentą, žemės mokestis nebuvo didinamas pagal jų pajamas. Dėl to vyriausybė tapo labiau priklausoma nuo akcijų mokesčių, taikomų šalies viduje pagaminamoms prekėms, tokioms kaip alus, stiprus alkoholis ir stiklas – dėl kiekvieno mokesčio atskirai buvo balsuojama parlamente.

Politinės aplinkybės tapo itin sudėtingos ir galiausiai 1733/4 metais neišvengta sprogimo. Iš mokesčių buvo padengiamos nacionalinės skolos, susidariusios per karus, palūkanos. Mokėjimus kontroliavo Anglijos centrinis bankas, ir šalies dvarininkai bei smulkūs pirkliai baiminosi, kad bankas tampa finansų rato bastionu, siurbiančiu kraują iš tikrų anglų. Jonathans Swiftas 1710 metais skundėsi, esą „valdžia, kuri...laikėsi įsikabinusi Žemės, dabar perėjo prie Pinigų“. Nerimą kėlė ir tai, kad seras Robertas Walpole‘as, ministras pirmininkas, siekdamas nepriklausomybės nuo parlamento, siūlo visuotinį akcizą, mokestį visoms šalies prekėms.

Komersantai, susidūrę su didesniu apmokestinimu, susivienijo su dvarininkais, kurie baiminosi, jog netrukus iškils banga finansų milžinų bei žemės oligarchų ir bus prarastos parlamento teisės. Iš tikrųjų R. Walpole‘as nesiūlė visuotinio akcizo, tačiau kilus nepasitenkinimui apmokestinimas buvo apribotas, o parlamento privilegijos sustiprintos. 1733/4 metų akcizų krizė tapo centriniu įvykiu nustatant britų valstybės kontūrus.

Dešimt nemaloniausių mokesčių per visą britų istoriją: mokėti tekdavo net už langus ir degtukus
© Shutterstock

3. Langų mokestis (1696 m.)

Be mokesčių žemei, muitų bei akcizų, egzistavo dar ketvirtas būdas surinkti lėšų: vadinamieji „ tiesioginiai mokesčiai“. Jie buvo taikomi yra labiausiai matomoms konkretaus vartojimo kategorijoms, tarkim, jojamiesiems žirgams (ne darbiniams arkliams); tarnams (bet ne tarnaitėms); milteliams, skirtiems džentelmenų nešiojamiems perukams; ir langams, kurie buvo apmokestinti nuo 1696 metų.

Turtingi bendruomenės nariai, norėdami pabrėžti, jog ignoruoja tokį mokestį, sąmoningai puikuodavosi savo langais; kiti gi vengė tokio mokesčio, užmūrydami langus. „Akli langai“ vis dar išlieka išskritiniu angliškų namų bruožu, nors mokestis jau senių seniausiai panaikintas (1851 metais).

4. Pajamų mokestis (1799 m.)

Iš žemės mokesčio buvo surenkama fiksuota pinigų suma, jis nebuvo didinamas aštuonioliktame amžiuje, nors žemės vertė išaugo. Dėl to vyriausybė didesnes viltis dėjo į akcizo mokestį, tikėdamasi surinkti pakankamas pajamas. Ir vis dėlto to neužteko padengti trūkumą; milžiniški nuostoliai, patirti per karus su revoliucinga Prancūzija, rodė, kad būtina ieškoti kitų būdų surinkti reikalingų pinigų iš žemės savininkų, klestinčių dėl didelės produktų, užauginamų jų dvaruose, paklausos.

1798 metais ministras pirmininkas Williamas Pittas mėgino surinkti daugiau lėšų, padidindamas tiesioginius mokesčius kaip pajamų mokesčio formą ir prašydamas neapmokestinamų žemės savininkų sumokėti savanorišką įnašą. Nepavykus surinkti pakankamų pajamų dėl karo, 1799 metais W. Pittas ėmėsi baisiausio iš visų mokesčių: pajamų mokesčio.

Pajamų mokestis buvo priemonė, kurios griebtasi karo metu. Jis nustojo galioti 1802 metais, kai buvo pasirašyta taikos sutartis, o kai karo veiksmai atsinaujino 1803 metais, jis buvo vėl atnaujintas. Radikalusis politikas Francis Burdettas pareiškė aiškiai: „Pajamų mokestis sukūrė itin agresyvią, žiaurią inkvizicinę galią... Nepakanka atšaukti šį gėdingą mokestį; pats jo principas turėtų būti
pasmerktas gėdai“.

F. Burdetto skundas neįgavo didelės jėgos, nes mokesčius rinkdavo ir įvertindavo vietos bendruomenės įgaliotiniai, tarp kurių buvo daugiau mokesčių mokėtojų nei valstybės biurokratų; jie jau rinko žemės bei tiesioginius mokesčius iš savo kaimynų. Bet 1814 metais Vidaus pajamų tarnyba žengė katastrofišką žingsnį: ji laikinai nušalino Londono Sičio įgaliotinius, apkaltinusi juos slapta prisidėjus prie mokesčių vengimo. Toks žingsnis, pavadintas išpuoliu prieš piliečių laisvę, sukėlė didelį pasipriešinimą. Pajamų mokestis nebegalėjo būti toliau taikomas ir 1816 metais nustojo galiojęs. Visi administraciniai įrašai buvo sudeginti, tam kad tokios priemonės daugiau niekada nebūtų įvestos pakartotinai.

Pajamų iš pajamų mokesčio praradimas ir nesėkmingos pastangos padidinti žemės mokestį reiškė, kad turtingi žemės savininkai galėjo išvengti savo „sąžiningo indėlio“, tuo tarpu vartotojai pramonininkai buvo dar labiau apmokestinti, tam, kad būtų padengtos nacionalinės skolos išlaidos. Toks posūkis sukėlė radikalias nuotaikas ir pyktį. Pajamų mokesčiu turtingieji galėjo pasinaudoti kaip apsidraudimo priemone nuo puolimo prieš jų poziciją, ir todėl jis laikinai buvo grąžintas 1842 metais. Ir jis galioja iki šiol.

Pajamos, gautos iš pajamų mokesčių, leido sumažinti muitus ir akcizus arbatai, cukrui bei tabakui, ir kartu suteikė galimybę nepasiturintiesiems dalytis prekybos bei pramonės teikiamais privalumais. Tad, užuot laikomas priespaudos varikliu, pajamų mokestis galiausiai buvo priimtas kaip ženklas, jog britų visuomenė yra sąžininga ir integruota.

5. Mokesčiai už žinias (1815 m.)

Po Napoleono karų radikalai užsipuolė britų valstybę, pravardžiuodami ją „mokesčių rijike“ , kuri pasisavina pinigus iš skurstančiųjų ir atiduoda turtingiesiems. Kad numalšintų protestus, vyriausybė 1815 metais padidino mokestį laikraščiams, tokiu žingsniu atimdama iš skurstančiųjų prieigą prie laikraščių ir užkirsdama kelią radikalios kritikos skleidimui.

1830 metais radikalas Henry‘is Hetheringtonas pradėjo leisti seriją pamfletų liaudžiai „Penny Papers for People“, kurie vėliau, 1831 metais, virto „Poor Man‘s Guardian“. H. Hetheringtonas atvirai kritikavo minėtą mokestį, išdidžiai proklamuodamas, kad jo leidžiamu laikraščiu siekiama anuliuoti „mokestį už žinias“. Mokestis davė priešingus rezultatus, pakenkdamas tiek respektabiliems, tiek „maištingos dvasios“ leidiniams. Dėl to sunerimę konservatoriai reikalavo, kad mokestis būtų sumažintas, to siekė ir vidurinės klasės reformatoriai bei laisvos prekybos šalininkai, kurie buvo įsitikinę, kad spauda padeda laisvajai prekybai užtikrinti socialinę darną. Mokesčių už žinias atšaukimo rėmimo asociacija pradėjo kampaniją, kuria galiausiai pavyko pasiekti, kad mokestis 1855 metais būtų panaikintas.

Kviečiai
Kviečiai
© Pexels photo

6. Grūdų mokesčiai (1815 m.)

Žemės savininkų pelną saugojo importuotų grūdų mokestis, įvestas 1815 metais. Per visą aštuonioliktąjį amžių mokestis, užtikrindamas stabilų tiekimą ir prieinamas kainas, idealiai funkcionavo tiek vartotojams, tiek gamintojams: kai grūdų kainos krisdavo, vyriausybė įvesdavo aukštesnį importo muitą, siekdama išlaikyti vidaus kainas, ir pasiūlydavo ūkininkams vadinamąją „eksporto premiją“; kai grūdų kainos pakildavo, ji sumažindavo mokestį, kad paskatintų importą. Tačiau 1815 m. mokestis atrodė savanaudiškas ir pernelyg didelis, net grobikiškas, skirtas karo metais išlaikyti didelį pelną bei kainas žemių savininkams, kurie nemokėjo pakankamai mokesčių. Kritikai tvirtino, kad maisto saugumą būtina užtikrinti ne ginant vidaus gamintojų interesus, o skatinant laisvąją grūdų iš užsienio rinkų prekybą. 1838 metais politinis judėjimas, pasisakantis prieš grūdų įstatymus, Anti-Corn Law League, kuriam vadovavo Richardas Cobdenas ir Johnas Brightas, pradėjo kampaniją, siekiančią atšaukti mokestį, – toks judėjimas buvo aktyviausias masinis judėjimas per visą tuometę istoriją.

Kai britų premjeras seras Robertas Peelas paskelbė atšaukiantis įstatymus dėl grūdų 846 metais, jis laikėsi panašios nuomonės ir motyvų, kaip ir tada, kai buvo įvestas pajamų mokestis 1842 metais: gerinti socialines liaudies sąlygas ir „kurti įstatymus pagal lygybės ir teisingumo
principus“, kurie garantuotų socialinę darną ir politinį stabilumą.

Degtukai
Degtukai
© Corbis

7. Degtukų mokestis (1871 m.)

Robertas Lowe‘as, iždo kancleris, 1871 metais pasiūlė naują degtukų mokestį. Kiekviena dėžutė turėjo būti pažymėta spaudu su ugnies atvaizdu ir žodžiais „Ex luce Lucellum“ , arba „ iš šviesos šiek tiek pelno“. Toks juokelis, pastebėjo vienas liberalų politikas, galėtų „pralinksminti koledžo profesoriumą“, bet idėja, esą Oksfordo dėstytojai su šypsena pritaria mokesčiui neturtingiesiems, buvusi neteisinga politika.

Vienas garsus ekonomistas subūrė šalininkus remti mokestį, tvirtindamas, kad neturtingieji turėtų prisidėti prie valstybės reikalų pagal savo išgales. Jeigu jie neprisidės, mokesčiai paskatins kapitalo nutekėjimą į užsienio valstybes, o tai pakurstys nedarbą. Tokie argumentai netrukus sukėlė didelius protestus ir patyrė pralaimėjimą - mokestis vos ne po kelių savaičių buvo panaikintas. „Bryant and May“, garsi britų degtukų gamintoja, kurios darbuotojai aktyviai protestavo baimindamiesi dėl savo darbo vietų, mokesčio fiasko pažymėti pastatė geriamojo vandens fontaną Lenktojoje gatvėje.

8. „Lūšnų“ mokestis (1898 m.)

Viktorijos epochos Britanija buvo galinga imperija: ji galėjo sumažinti mokesčius šalies viduje ir padidinti jį tiems, kurie nebalsavo Vestministeryje. Dėl to, didelė dalis nacionalinės skolos naštos teko Indijos ar Afrikos gyventojams. Tokiu apmokestinimo šališkumu netrukus pasinaudojo nacionalistai, tokie kaip Ghandi, kuris vadovavo protesto eitynėms prieš druskos mokestį. Tokie mokesčiai taip pat pakurstė smurto protrūkius Afrikoje.

Nameliai buvo matomi ir lengvai suskaičiuojami. Maža to, būtinybė susimokėti mokestį pinigais verstų vietinius kurti komercinę, kapitalistinę ekonomiką. Tačiau daugelis afrikiečių neturėjo nė mažiausio noro atsisakyti savo tradicinės gyvensenos arba mokėti mokesčius galingai imperijai – ypač atsižvelgus į tai, kad jie mokėjo didesnę mokesčių dalį nuo savo pajamų nei naujakuriai ar įmonės iš Europos , kurie mokėjo nedaug arba nemokėjo nieko. Todėl vadinamasis „lūšnos mokestis“ dažnai buvo renkamas naudojant brutalią prievartą ir jėgą. Nieko keista, kad šis mokestis ir jo poveikis socialinėms bei ekonominėms struktūroms periodiškai sukeldavo pasipriešinimą, pavyzdžiui, Lūšnų mokesčio karas Siera Leonėje 1898 metais arba zulusų maištas 1907 metais.

9. Atrankinio užimtumo mokestis (Selective Employment Tax, SET) (1964 m.)

Mokesčiai – ne tik priemonė pritraukti lėšų karui ir gerovei, viešajai tvarkai ir administracijai. Jie taip pat gali būti naudojami formuoti šalies ekonomiką ir visuomenę „Lūšnų mokestis“ buvo ekstremali socialinio eksperimento forma. SET buvo dar vienas tokio pat pobūdžio bandymas.

Apie 1960-uosius imta plačiai nerimauti, kad Britanijos ekonominis augimas daug lėtesnis nei jos Europos kaimynių bei Japonijos. Imdamasi priemonių, naujoji leiboristų vyriausybė 1964 metais subrandino nacionalinį planą paspartinti šalies metinį augimą iki penkių procentų. Anot vyriausybės patarėjo ekonominiais klausimais Nicholaso Kaldoro, lėtą Britanijos ekonominio augimo tempą akivaizdžiai lėmė tai, kad šalis jau buvo jau įgyvendinusi esmines socialinės struktūros permainas, nukreipdama žmones iš žemės ūkio į pramonę.

Mokesčiai
Mokesčiai
© Shutterstock

Pramonėje produktyvumą galima buvo padidinti, tuo tarpu paslaugų sektoriuje, priešingai, to pasiekti buvo sunku. Be to, prekės buvo apmokestintos pirkimo mokesčiu, kuris buvo įvestas per karą, tuo tarpu paslaugoms šis mokestis nebuvo taikomas, dėl to šiam sektoriui teko didesnė bendro vartojimo dalis.

Tad N. Kaldoras 1966 metais rado išeitį - nusprendė įvesti užimtumo paslaugų sektoriuje mokestį. Šiuo mokesčiu būtų kontroliuojamas darbo jėgos judėjimas į paslaugų sektorių ir kartu skatintų pramonės konkurencingumą. Leiboristų partija sunkiai galėjo apginti šį mokestį, - nebent paneigdama, jog tai pridėtinės vertės mokestis, dar vienas būdas apmokestinti išlaidas paslaugoms, kuris buvo vertinamas kaip papildoma našta neturtingųjų sluoksniui. Konservatoriai pašiepė SET, kaip ženklą, jog leiboristai laikosi „absurdiškai senamadiško požiūrio į mūsų ekonomikos struktūrą“. Mokestis buvo panaikintas 1972 metais, tais pačiais metais paskelbta apie VAT įvedimą, taip pereinant nuo tiesioginių pajamų mokesčių, kurie egzistavo nuo 1842 metų.

10. Pagalvės mokestis, II (1990 m.)

Antroje devintojo dešimtmečio pusėje Margareth Thatcher vyriausybė sukūrė fiksuoto dydžio mokestį, iš kurio būtų padengtos vietos valdžios išlaidos ir kuris pakeistų iki tol galiojusį nuosavybės mokestį ar mokesčius, mokamus už kiekvieną turimą namą. Netrukus oponentai šį mokestį praminė „pagalvės mokesčiu“.

Pagalvės mokesčio loginis pagrindimas sukėlė audrą; kiekvienas suaugęs didelės šeimos narys, gyvenantis kukliame namelyje, turėjo balso teisę, bet naudojosi mokestinėmis lengvatomis ir dosniomis išmokomis, neturintys jokių paskatų balsuoti už pigią vyriausybę. Neturtinga našlė, gyvenanti kaimynystėje, mokėjo savo mokesčius, turėjo tik vieną balsą ir rėmė savo kaimynų švaistūniškumą. Ar neturtingieji neturėtų prisidėti prie valstybės išlaidų? – pasigirdo klausimas.

Netrukus atėjo ir atsakymas – priversti kiekvieną suaugusį žmogų mokėti fiksuotą pagalvės mokestį, kuris priverstų juos elgtis išmintingai ir atsakingai ir balsuoti už pigesnę vyriausybę. Kai mokestis buvo įvestas 1990 metais, mitą apie „neturtingą našlę“ netrukus pakeitė kitas, taip pat emocijomis pagrįstas tvirtinimas: esą turtingas hercogas, gyvenantis savo įspūdingame name, moka tą patį pagalvės mokestį kaip ir vargšas, gyvenantis atokiame kaime.

Plačioji visuomenė tokį mokestį vadino nepagrįstu ir neteisingu, ir daugelis žmonių atsisakė jį mokėti. 1990 m. kovo 31 dieną surengtas protesto prieš mokestį maršas virto didelio masto riaušėmis, ir M. Thatcher skundėsi, esą „įstatymus gerbiantys, padorūs žmonės“ susimokė su „nevaldomomis miniomis“. Nemažai jos partijos narių nuogąstavo, kad ji, dėl savo nelankstumo, yra atsakinga už tokios sąjungos susiformavimą.

1990 metais politikę pakeitė iždo kancleris Džonas Meidžoras. Naujoji vyriausybė netrukus pristatė progresinį tarybos mokestį. Šios istorijos moralė yra ta, jog jei bent akimirką būtų susimąstoma apie politinius padarinius, būtų galima išvengti didelių problemų: be to, kaip tą suvokė Robertas Peelas, mokesčiai turėtų būti įvedami siekiant užtikrinti socialinę sanglaudą, užuot kursčius konfliktą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(21 žmogus įvertino)
3.8571
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Už 2018 m. rezultatus darbdaviai dažniau atsidėkojo ne pinigais, o dovanomis (17)

Ar buvote paskatintas už 2018 m. darbus? Greičiausiai gavote ką nors dovanų. Juk vis dažniau...

Perspėjo: bankomate paliktų svetimų pinigų paėmimas prilygsta vagystei (195)

Policija sako, kad bankomate paliktų svetimų paėmimas prilygsta vagystei.

Neregėtas dosnumas: Lietuvoje 97 proc. darbdavių planuoja kelti algas (205)

Įmonės „ PwC “ vykdytos apklausos rezultatai atskleidė, kad šiemet net 97 proc. Lietuvos...

„Swedbank“ įspėja: šiąnakt neveiks bankomatai, sutriks internetinės bankininkystės veikla (56)

Vienas didžiausių šalies bankų informuoja, jog artimiausią naktį klientai gali susidurti su tam...

VMI Kvitų žaidime sušiai padėjo laimėti 5 tūkst. eurų (1)

2,99 euro - tiek vienam gyventojui kainavo Kaune pirkti sušiai, kurie šią savaitę jo kišenes...

Top naujienos

Lietuviai aplankė išskirtinę Indijos vietą, kurioje streikai – kasdienybė: viskas dėl moterų (3)

Praleidę keturias dienas Alapuroje, pasidžiaugę „Backwaters“ ir pliažais, atšventę...

Skurdas pagal norvegus: pinigų stoka besiskundžianti 50-metė norvegė laukia 1700 eurų pensijos (197)

51 m. norvegė Liv Iversen yra seniausio lėlių teatro pietvakarinėje Norvegijos pakrantėje...

Ivaškevičius: daug kartų norėjau atsisakyti šitos premijos (159)

Teikiant nacionalines kultūros ir meno premijas, prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį...

Globos namų darbuotoja nusprendė prabilti apie tai, kas vyksta už uždarų durų: situacija kelia nerimą (74)

Kylantys incidentai, psichologinės pagalbos trūkumas ir nekompetetingi darbuotojai – tokias...

Kurtizanių amžius Paryžiuje: nuo slaptų bordelių iki šampano vonių ir „meilės kėdės“ (16)

Prieš kelis metus Paryžiaus Orsė muziejus (Musée d'Orsay) pirmą kartą surengė šokiruojančią...

Adomaitis galimybes finale vertina vienodai, Maksvytis gailisi suklydęs ir nesuvaldęs auklėtinių (17)

Luigi Lamonica buvo labiausiai aptarinėjamas personažas prieš Karaliaus Mindaugo taurės finalo...

Gydytojas kritiškai įvertino plintančią sveikatingumo madą: tai tinka tikrai ne visiems (27)

Tikriausiai televizijoje ir socialiniuose tinkluose teko pastebėti vis dažniau atsirandančius...

Miunchene – vienas už kitą įžūlesni Lavrovo pareiškimai papildyta (924)

Vokietijos kanclerė Angela Merkel gynė Vokietijos prekybos ryšius su Rusija ir ragino pasaulio...

Garsių aviatorių pėdsakai Panevėžyje ir neeilinis įvykis miesto istorijoje (1)

Panevėžyje F. Vaitkaus, Dariaus ir Girėno gatvių pavadinimai byloja ne tik apie aviacijos...

Kramerio šou įkvėptas „Rytas“ pakeliui į finalą parbloškė „Neptūną“ (276)

Kaip ir pirmajame, taip ir antrajame „Kiddy Tour“ Karaliaus Mindaugo taurės pusfinalyje sirgaliai...