Komentuojant šią diskusiją norisi atkreipti dėmesį į keletą svarbių, mano nuomone, dalykų. Visų pirma į vieną vietą susiplaka kelios sampratos. Jeigu kalbama apie psichinę sveikatą, tai matomi du kraštutiniai variantai – žmogus serga psichikos liga ir todėl jis yra pavojingas, nenuspėjamas, negebantis savimi pasirūpinti. O jeigu jau sveikas, tada jokių problemų, klausimų, sunkumų gyvenime neturi, viską pati/pats sprendžia, sėkmingai tvarkosi ir nuo nieko nepriklauso. Ar pažįstame daug tokių ypatingų žmonių?
O kur matome save? Su psichine sveikata susiję mokslai teigia, kad įvairiose visuomenėse yra panašus procentas tikrai turinčių vieną ar kitą psichikos sutrikimą, dalis yra rizikos grupėje, o daugelis įvairiais savo gyvenimo momentais patiria sunkumus, kurie gali būti ar yra įvardijami kaip prisitaikymo sunkumai, gyvenimo krizės. Kiekvienas iš mūsų esame tai patyrę – netektys, prisitaikymai naujose situacijose, artimų santykių pradžia ar pabaiga, išdavystės, savo ar artimųjų ligos, socialinės transformacijos. Tai įvairūs stresą sukeliantys veiksniai ir įveikiant stresą tenka patirti įvairių būsenų bei emocijų – pyktį, liūdesį, bejėgiškumą, darbingumo ir gebėjimo palaikyti santykius sumažėjimą.
Jeigu žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, jis bando aiškintis, kas yra ir kas gali padėti. Psichologinės konsultacijos, psichoterapija, dalyvavimas įvairiose savipagalbos ir bendruomeninėse grupėse gali padėti žmogui sėkmingai perplaukti sunkumų laikotarpį įgyjant daugiau galimybių išreikšti savo gebėjimus tiek darbe, tiek bendravime, ir tai, be abejo, yra gėris visuomenei, taip pat ir ekonominiu aspektu. Taigi toks žmogus bus jau pasinaudojęs psichologų, psichoterapeutų pagalba, o apie ligą čia kalbos net nėra. Ši įvairiapusė pagalba yra iš esmės prevencinė. Šiuolaikiniai psichoterapijos efektyvumo tyrimai atskleidžia, kad įvairių profesionalių psichoterapinių mokyklų efektyvumas ne tik pasižymi simptomų sumažėjimu, bet ir turi ilgalaikį poveikį – žmogus labiau suvokia save, savo norus, gebėjimus, gali juos geriau realizuoti. Apibendrinant galima sakyti, kad bankai daro sau potencialią žalą (ar bent jau nedaro naudos) apsunkindami atsakingų ir perspektyvių klientų atėjimą. Ekonominiu požiūriu tai visai nenaudinga.
Ar tai kenkia visuomenei? Taip manydami pervertintume bankų vaidmenį. Jų įtaka yra minimali, ypač lyginant su Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vaidmeniu. Ši sistema niekaip nepersiorientuoja į išties dar XX a. Europoje įsivyravusią biopsichosocialinę psichinės sveikatos paradigmą. Tai neleidžia užtikrinti piliečiams pakankamos psichologinės/psichoterapinės ir kitų specialiai parengtų specialistų (socialinių darbuotojų ar konsultantų) pagalbos. Neužtikrinama jos trukmė, nėra mechanizmų, garantuojančių jos kokybę. Pripažįstamas tik gydymas vaistais, tuo tarpu kai kurių ligų, tokių kaip depresija, valgymo sutrikimai, gydymo efektyvumas daug didesnis derinant vaistus ir psichologinę/psichoterapinę pagalbą. Kai kurių ligų atveju žmonėms, turintiems psichinės sveikatos sutrikimų, atimama galimybė maksimaliai panaudoti savo gebėjimus, atsakomybę. Visa tokių žmonių išlaikymo našta tenka valstybei ir artimiesiems.
