Ne, tai nebus straipsnis apie tai, kaip pilną parlamentą prileidome kolūkiečių, kurie mus tuoj į šaltą aketę ir išblaivys – nors, pasižiūrėjus į daugelio tautiečių balsavimą, prievartinis išblaivymas jiems turėtų būti prioritetas. Ir šalta aketė. Ir galbūt koks savanoriškai pasirištas sunkus daiktas po kaklu, kad toj aketėje pabūtų ilgau. Ta prasme, panertų ir būtų. Nes daiktus po kaklu jie mėgsta rištis, prieš lipdami į vandenį, ir aš turiu galvoje ne kaklaraiščius ir ne peteliškes.
Manęs dažnai klausia, sako man šitaip: Andriau, tu esi restoranų kritikas, labai gerbiamas esi ir autoritetas mums visiems, tai sakyk, kur nuvesti užsieniečius, kad jie žinotų ir prisimintų, kad buvo Lietuvoje. Žinoma, aš pirmiausiai siūlau restoranus McDonald‘s, nes (jei nežinojote), Lietuva, nepaisant blaivininkų siautėjimo ir numatomų tolimesnių orgijų su reklamų draudimu, yra viena nedaugelio šalių pasaulyje, kur McDonald‘s parduoda dar ir alų. Jūs manėte, kad tai norma? O tai visai ne norma, tai keista išimtis, juolab keista, kad ši mūsų šalis pamažu tampa Saudo Arabija.
Tačiau jei norisi dar kažko? Tada aš siekiu pasiūlyti kažką tokio, kad užsienietis pajustų mūsų dvasią, mūsų širdies plakimą, ir kartu nenusinuodytų ir jam net nepasidarytų bloga. Tinkliniai tautinių restoranų variantai nelabai tinka: nors jie ir atspindi prastuomenės gyvenimą, tačiau ten pernelyg nelaimingi aptarnaujantys darbuotojai, ir laminuoti valgiaraščiai pernelyg prikimšti „Bajorų“ ir „Kunigaikščių“ picų ir gruzdintų koldūnų su majonezo skonio padažais ant lėkštės išvaizdos indų.
Persikelkime į pajūrį. Sezonas baigėsi, ir čia bus paskutinė šių metų apžvalga iš Nidos, amžinojo miestelio, kuriame sustoja laikas, o taip pat sulėtėja pulsas ir impulsai smegenyse, o paskui protavimas visiškai sustoja, ir tada ateina ta akimirka, kai lankytojas renkasi sau vietą, kur pavalgyti.
Kai mes paskutinį kartą buvome Nidoje tarnybinėje komandiruotėje, dar buvo iš ko pasirinkti. Keli restoranai buvo atidaryti. Naglių gatvelėje yra liūdnos šlovės „Ešerinė“, kur eina tik tie, kas dar niekada ten nebuvo, nes sunkių metalinių kėdžių gydykloje visus atėjusius priverčia gailėtis, kad jie gimė lietuviais, turistai gailisi, kad atvyko į Lietuvą, o aptarnaujantys sielojasi, kad praėjusiame gyvenime padarė kažką labai negero ir jie iš naujo gimė padavėjais, kurie turi dirbti po šiais šiaudiniais stogais, iš esmės kaimo turizme, kuriame trūksta tik kubilo su karštu nešvariu vandeniu ir blogo mobilaus ryšio signalo. Tai ten nėjome. Ar galite mus kaltinti?
O priešais „Ešerinę“ yra „Bangomūša“, restoranas, kurio niekas taip nevadina, nes visi sako „tas, kur prie „Ešerinės““, ir man jis yra tokia klasika, kuri visada atidaryta, net ir ne sezono metu, ir apie kurią aš nieko blogo negaliu pasakyti.
Atėjome čia pusryčių. Pusryčiai yra geriausias būdas atskirti civilizuotą pasaulio valgymą nuo lietuviško kaimo. Lietuviai dažniausiai nevalgo pusryčių restoranuose, jie pasipjausto batono, užsitepa sviestu, pasipjausto šlapios dešros ir tai būna jų pusryčiai tarp gelžbetoninių daugiabučio sienų, pro kurio langus matyti kiti daugiabučiai ir dumblina stovėjimo aikštelė tarp skardinių garažo dėžių, kurioje rūdija iš Vokietijos laužynų prieš dešimt metų atvežti skardiniai kibirai niauktais langais.
Todėl kai kaimo virtuvė bando gaminti pusryčius svečiui, iš to gaunasi taikliausias kultūrinis Lietuvos paveikslas, ir būtent todėl į „Bangomūšą“ aš atvesčiau visus svečius iš užsienio, ir tada tikėčiausi, kad jie geriau supras mus, lietuvius, ir mūsų Kryžių kalną, Vėlinių tradicijas, nelyginio skaičiaus gėlių puokštes, leopardines timpas ir vakarinį makiažą, dėvimą į darbą turgelyje ir kitus egzotinius dalykus, kurie išskiria mus, išrinktąją tautą, iš kitų tautų tarpo.
Kiaušinienė su spirgučiais (€4,50) yra pagerintos kaimo virtuvės klasika. Spirgučiai, pasakysiu aš jums, yra tokie patys spirgučiai, kaip ir pramoninis kibiras, sklidinas degtinės, yra „stikliukas šnapso“. Šoninės nepagailėta: tai pats švelniausias pasakymas, kurį galiu čia pritaikyti. Gabalai pusės delno dydžio. Taip pat rauginti agurkėliai, pomidorai, žirneliai ir dubenėlis kečupo. Aš nežinau, kodėl prie kiaušinienių ir omletų patiekiamas kečupas. Man jis nepatinka, bet aš visada kiaušinienes ir omletus valgau su kečupu, kai man jį atneša. Nežinau, turbūt, čia kažkas su manimi yra ne taip. Turbūt, jei man atneštų dubenėlį batų tepalo, aš ir jo užsitepčiau. Juk atnešė, kodėl turi geras daiktas prapulti. Ar ne?
Omletas su dešrelėmis (€4,50) man patiko tuo keistu būdu, kuriuo žmonėms patinka nevalgomi dalykai: šakočiai, šimtalapiai, farširuotas karpis, žuvis drebučiuose, kepta duona su sūriu, šildytas bulvių plokštainis, sviestinis tortas ir dar daugelis kitų, kurie turėtų būti uždrausti Pasaulinės sveikatos organizacijos, ir ligi šiol nėra jos uždrausti tik todėl, kad pasaulyje yra baisesnių vietų pavalgyti, nei Lietuva, ir tiesiog mūsų eilė dar nepriėjo.
Prie omleto taip pat patiekta: agurkėliai, pomidorai, žirneliai ir dubenėlis kečupo. Taip, omletą aš irgi valgau su kečupu, kai atneša kečupo. Skanu? Taip, labai skanu. Man patinka dešrelės, aš turiu pripažinti. Ir omlete dešrelės yra gerai. Tokiais momentais aš pasijuntu tikras lietuvis.
Desertas. Blyneliai su bananais (€5,50). Nuo seno lietuviai, o taip pat žemaičiai ir kuršiai, mėgo bananais savo dietą pagardinti. Iš tolimų kraštų vikingų laivais kvapnias kekes atplukdydavo, o liaudies dainose bananėlį šlovindavo. „Pasėjau bananą ant pylimo, dėl jauno bernelio dėl mylimo“, dainavo šviesių kasų lietuvaitės prieš daug šimtmečių. Neatsitiktinai per sovietų okupaciją, kai nebuvo bananų parduotuvėse, mes taip jų ilgėdavomės ir ilgose eilėse stovėdavome, po du rublius už kilogramą mokėdami.
Blyneliai buvo nežmoniškai saldūs, bet skanūs. Tai toks desertas, kai pamiršti, kad jau valgei, ir užsikemši iš naujo, kad kraujotaka pasidarytų tiršta nuo cukraus kiekio, ir kad jau iki vakarienės nieko nenorėtum. Ar kasdien tokių norėčiau? Kasdien tokių negalėčiau. Čia buvo tik eksperimentas, tik darbas, sakau pats sau.
Sumokėjome €19 ir čiutuką arbatpinigių. Na, ir ką, manęs paklausite jūs? Nieko. Tai labai tipiškas lietuviškas valgymas, sutalpintas į kelis patiekalus. Aš tikrai vesčiau čia visus užsieniečius, kad jie žinotų, kas yra Lietuva. Vesčiau čia juos vieną kartą, nes daugiau jie turbūt nenorėtų, bet vieno karto reikia, kad mus geriau suprastų. Tose lėkštėse, kaip lašelyje drumzlino Kuršių marių vandens, atsispindi visas mūsų gyvenimas, mūsų aspiracijos ir svajonės (arba svajonių visiškas nebuvimas, išskyrus prisigėrimą kaimo turizmo sodyboje ir lizinginę tojotą), mūsų skonis ir mūsų paprastumas. Mes esame nenugalima tauta, nes negalima nugalėti tautos, kuri valgo omletą su kečupu. Ta tauta niekur ir niekada nepražus.
Dvi žąsys iš penkių, nes aš vertinu restoranus pagal maisto kokybę ir įdomumą, o ne pagal kultūrologinę vertę. Tačiau nueiti verta. Vieną kartą.
Bangomūša, Naglių g. 5, Nida. Tel. +370 682 17873
Darbo laikas: sezono metu – visada, žiemą atsiklauskite prieš važiuodami.
