Nuostabiame žemės lopinėlyje visiškai prie Rusijos sienos (taip, čia NATO pasienio miestas – aš visada sakiau, kad pasienio miestai, tokie, kaip Nida arba San Diegas, turi ypatingo žavesio, nes kitokio gyvenimo kvapas ir jausmas yra visiškai netoliese), į jį važiuoja iš Šilutės per tiltą, po kuriuo teka upė Atmata.

Gražus senas žodis Lietuvoje yra visiems laikams suniokotas vieno keisto bedarbio asocialo, kuris tuo žodžiu įsikando vadinti jam nepatinkančius žurnalistus ir pramogų pasaulio atstovus. Tiek rėkė: atmata, padugnė, ukš į srutų duobę, nušok nuo tilto – kad upės pavadinimas Atmata vien su juo dabar siejamas. Štai kaip kartais žmonės nuosavomis rankomis (arba, tiksliau, liežuviu) sau paminklą pasistato.

Bet čia Atmata yra tik upė ir daugiau nieko. Tai šiaip jau Nemuno dalis, man taip regisi, bet jeigu
specialistai išskyrė kanalus į atskiras upes, tai jiems geriau matyti. Taip, ateis laikas, ir aš rašysiu apie hidrologiją, bet ta diena yra dar ne šiandien.

Anksčiau geriausia vieta pavalgyti Rusnėje buvo arba kieno nors pagrabas (ten mišrainės, vyniotinis ir rūkyta višta, o taip pat raudona gaiva stiklinėse su paauksuotu krašteliu), arba Šilutės Statoilas. Bet taip buvo seniau.

Pažangos niekas negali sustabdyti.

Dabar Rusnėje yra du restoranai, vienas kurių nekelia nė vieno telefono, ir paskui, pavykus susisiekti, sunkiai supranta, ko jiems skambinama (todėl gal tebūnie), ir dar restoranas Prie Peterso tilto, kuris tiesiog neskelbia telefonų niekur, nes nėra čia ko.

Ir darbo laiko neskelbia, nes nėra čia ko. Jie turi tinklalapį, kuris atveda atgal į Facebook profilį, tą patį, kuris neskelbia telefonų ir darbo laiko. Ir adreso neskelbia. Kam reikės – susiras. Jie taip galvoja, ir gal savotiškai yra teisūs, nes restoranas yra senąjame Rusnės pašte, o kiek gali būti pašto skyrių Rusnėje?

Todėl ir radome be didesnio vargo. O gal šiaip nuovokumo dėka.

Pastatas iš išorės tiesiog plevena erdvėje, virš vandens, apglėbtas erdvės. Kur nors Vilniuje už tokiusvaizdus mokėtų milijonus. Čia kol kas, vargu, ar kam įdomu. Bet kada nors čia bus kitokia vieta. Nida ir Juodkrantė irgi ne visada buvo pinigų koncentracija. Kažkada ten irgi buvo kaimiečių gyvenami kaimai be asfaltuoto kelio ir be Perlo terminalo.

Kažkada bus ir Rusnė tokia turtinga vieta. Čia turtingi vilniečiai, nusipirkę vilas ir prabangius katerius, varinės aplinkui, save fotografuodami išmaniaisiais telefonais, kai patvinsta Nemunas.

Tada čia atsiras brangios burgerinės, kur mėsainis už €12 ir dar reikės už bulvytes primokėti, čia pardavinės seną prancūzišką vyną ir vakarais gatvės kvepės, kaip vakarinis Paryžius, kvepalais ir benzinu. Aš laukiu tos dienos. O kol kas turim šitą restoraną.

Interjeras – kaip normalios provincijos kooperatinės kavinės, tik gal šiek tiek blogiau, nes čia truputį nepagailėta pinigų. Pinigai be skonio – bloga naujiena, kaip Druskininkai be demokratijos.

Kur nors kitur, vidutinėje Lietuvos kaimo šėrykloje, blogą skonį liudija kalvių išmeistrauta pakaba, plėšanti paltus ir striukes, arba koks nors žvairas ir šleivas iš medžio išdrožtas vienadantis nykštukas, primenantis Darbo partijos rinkėją, atvežtą autobusu prie teismo.

Tačiau čia, Rusnėje, jiems kažkas patarė nupirkti tokius baisius, raitytu kraštu, neapsakomos formos stalus, primenančius eksponatus iš labai prasto muziejaus. Jie yra lyg numiręs, suakmenėjęs ir nulakuotas aštuonkojis, kuriam kojas nulaužė nedorėliai vaikai tame pačiame blogame muziejuje.

Užvis liūdniausia, kad tos pabaisos šeimininkams turbūt ir kainavo nepigiai.

Įrankiai padėti ant nesuprantamų neva šilkinių servetėlių, kurios kūrybiškai nusvyra į pastalę, kaip Eglės žalčių karalienės maudymosi kostiumėlis, kai ji plika uodega šokinėjo po bangas, kol neatplaukė žaltys, turintis į ją ketinimų.

Taip nesuprantamai serviruotų stalų nemačiau net per baisiausius gedulingus pietus Kauno rajone – net ten, kur taupymo sumetimais parduotuvinio medaus torto gabalėlį deda ant lėkštutės iš po kavos puodelio (ką čia varginsies su atskira lėkštute). Iki dugno, mieli sveteliai.

Valgiaraštis, tačiau, protingas ir lakoniškas – ir kainos juokingos, gal triskart mažesnės, nei Vilniuje.

Nenuostabu, kad kai tiek mažai prašo, ir dar viską išleido baldams iš kino studijos, tai telefonui neliko pinigų.

Užsisakome žuvienės (€2,50), ir ji skani, nors ir neišskirtinė – bet žuvies daug, kvepia, ir smagu tokią valgyti, kai už lango rudeniškai šalta.

Sūrio spurgytės (€3) tikrai aštrios, kaip ir įspėja padavėja – visai nieko, ir, turbūt, skaniausias patiekalas iš to, ką ragavome. Susimąstykite, ar labai gerai, kai skaniausias patiekalas yra užkandis, kuris šiaip jau dažniausiai gaminamas iš šaldyto ruošinio.

Šonkauliukai su bulvių koše (€7) nebuvo neskanūs, net mėsa nuo kaulo krito, bet kad kažką prisiminčiau?

Nieko neprisimenu. Bet ko norėti, septyni eurai. Aš dažnai už vandens stiklinę brangiau sumoku, o čia visas patiekalas.

Pagaliau, tradicinis Pamario krašto patiekalas, žuvis bulvių plutoje (€6) paliko keistą įspūdį. Kad tradicinis, tai tikrai. Žuvis, na, iš šių kraštų. Kad tiek padažo užpilti, tai aš dar nemačiau niekur, išskyrus Labanorą, kur vienoje lėkštėje vidutinis gyventojas gali rasti pusmečio taukų, spirgų ir grybų dozę. Čia padažo buvo labai daug, nežmoniškai daug, neapsakomai daug.

Atrodė, lyg virtuvėje stogą pramušė meteoritas, pliūkštelėjo į padažo puodą ir viską aptaškė ir save apsitaškė, kaip ta boružėlė septyntaškė.

Gal jie taip stengėsi, bet aš abejoju, ar patarčiau taip pat stengtis ateityje.

Dviese sumokėjome labai kuklią sumą - €24,20 ir dar palikome arbatpinigių. Taip, tai smarkiai geriau, nei kokia tinklinė picerija. Tai geriau net, negu Lietuvos provincijos vidurkis, kur toną nustato gedulingi pietūs. Tačiau tai labai, labai toli nuo to, ko norėtųsi. Gal visgi kitąsyk reikia nuleisti lūkesčių kartelę. Trys žąsys iš penkių.

Į Rusnę dar tikrai važiuosime. Ir gal net į šį restoraną sugrįšime, ypač jei tas antrasis neįsijungs telefonų.

Restoranas Prie Peterso tilto, Šilutės g. 13, Rusnė, telefono numerius slepia. Facebook profilis – be

telefono numerių, adresų ar darbo laiko.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (673)