Kažkada Lietuva buvo toks kraštas, kur italų maistas buvo pats savaime egzotinis maistas, ir pakakdavo pagrindinių itališkų patiekalų mišinio, ir niekur nebuvę, mažai keliavę, nedaug ko matę lietuviai lapnodavo ir džiaugėsi. Nesvarbu, kad patiekiami patiekalai būdavo, iš esmės, pasaulinės itališkos imitacijos dalis – spaghetti bolognese ir kokia nors picukė puikiai sueidavo, o jei dar vynas dideliame ąsotyje, apipintame plastmasiniais šiaudeliais, stovėjo ant lentynos, tai jau visai gerai.
Apie kokius nors regioninius skirtumus ir tai, kad Italijoje yra daugelis virtuvių, skirtingų ir individualių (grybai šiaurinėje dalyje, Sicilijoje – arabų įtakos maistas, kumpis prie Alpių) niekas nekalbėjo ir nenorėjo žinoti. Makaronai ir pomidorai – reiškia, Italija, ir gerai. Kaip ir Kinija – jei valgo pagaliukais, reiškia, kinų maistas. Tokia buvo tamsi mano jaunystės Lietuva, ir jos aš nepasiilgstu. Džiaugiuosi, kad spėjau ją pamatyti.
Pagrindinėje sostinės Senamiesčio arterijoje neseniai atsidarė naujas italų restoranas, ir pakankamai gerai suprato, kad Lietuvoje yra kito lygio žaidimas: todėl tai ne šiaip italų restoranas, o Kampanijos restoranas. Kampanija yra pietų Italijoje, ten, kur Vezuvijus ir Neapolis. Tai daug pasako apie Lietuvos kulinarinį augimą: ji jau pasiruošusi regioninėms virtuvės variacijoms, ir ačiū Dievui už tai.
Lietuviai Neapolį ir tos šalies virtuvę geriausiai pažįsta iš amerikietiško serialo apie mafijos boso Tony Soprano gyvenimą, šeimą, moteris ir darbus. Pagrindinio veikėjo šaknys „senojoje šalyje“ yra būtent Kampanijoje, ir kai jis valgo italų maistą (jis retai valgo kitokį maistą, ir sykį pabandęs indiško, subloguoja taip, kad vos gali atsikelti iš lovos ir pradeda regėti vizijas, žinoma, susijusias su jauna moterimi kaimynų kieme), tai eina į bičiulio restoraną „Vesuvio“, neapolietišką restoraną.
Šio restorano, „Sorrentino“, logotipą ir interjerą dominuoja Vezuvijus – tas kalnas Kampanijoje praktiškai šventas ir reiškia daugiau, negu mums – Kryžių kalnas, Gedimino pilies kalnas ir Neringos kopos kartu paėmus. Jei kada nors nuvyksite į Neapolį (o šių tekstų skaitytojai dažnai praplečia akiratį, patikėkite, tam ir skaitote, kad gautumėte daugiau informacijos), pamatysite, kad gražiausios miesto vietos yra vertinamos pagal tai, kiek gerai iš jų matyti Vezuvijus.
Restorano pavadinimas yra nesusijęs su Sorrento, netoliese esančiu pasakiško grožio miestu prie Neapolio įlankos, šiais laikais užkimšto japonų ir kinų turistų. Tai pavardė, tačiau ne italų režisieriaus Paolo Sorrentino, bet virtuvės šeimininko Michele Sorrentino.
Michele yra pažįstamas tiems, kas rimčiau domisi Vilniaus virtuvėmis – jis buvo vienu iš atvykusių neapoliečių, kūrusiu patiekalus ir dirbusiu picerijoje „Jurgis ir Drakonas“, pasižymėjęs išskirtiniu dėmesiu jūros gėrybėms ir siūliusiu ten „Šefo Mikelės“ picą su įvairiomis mėsomis, kurią prisimenu su šiluma širdyje.
Šiandien Michele turi savo restoraną, ir dabar mes pasižiūrėsime, kaip jam sekasi.
Šefo komplimentai, bruschetta, duonos gabalėlis su pomidoru ir alyvuogių aliejumi, niekada nenuvilia. Ne todėl, kad už šį patiekalą nereikia mokėti, o todėl, kad pradėti nuo alyvuogių aliejaus visada yra gerai. „Alyvuogių aliejus visada viską pataiso“, sako mano draugė, o čia net ir taisyti nereikia, nes nieko nesugadinta.
Valgiaraštis nedidelis ir nebando pasiūlyti viską visiems. Arba jūs norite neapolietiškos virtuvės, arba čia jums turbūt nelabai galės padėti. Ir teisingai.
Užkepukų lėkštė (čia lietuviškai vadina „gruzdinukais“), Fritturina Alla Napoletana, €6, man tikrai priminė Neapolį, kur žmonės šiaip jau mėgsta gruzdinti dalykus ir juos valgyti. Tai neturtingųjų virtuvės požymis, o Kampanija visada buvo neturtingas kraštas – dėl to turintis grėsmingiausią visoje šalyje organizuotą nusikalstamumą, net nuožmesnį, nei siciliečių, ir siuntęs labai daug emigrantų, pirmiausia į Ameriką. Didžioji dalis Amerikos italų yra kilę būtent iš pietinių kraštų – Kampanijos, Kalabrijos, Sicilijos.
Man labiausiai patiko baklažanai, kurių lietuvišką pavadinimą, ar patikėsite, turėjau pasitikrinti internete: aš juos vadinu visada oberžinais arba eglpantais, kadangi angliškai žinau daugiau žodžių, negu lietuviškai, ir argi tai nėra keista lietuvių rašytojui? Man rodos, labai keista.
Kitų kukulaičių viduje ryžiai ir makaronai su mėsa. Man patiko. Gruzdinta saikingai ir atsargiai, ir aliejus nebėga ir netepa nei pirštų, nei drabužių.
Mezzamanica allo Scoglio, makaronai su jūros gėrybėmis, €16, buvo nors ir neišskirtinis, bet visiškai nepriekaištingai paruoštas patiekalas, su šviežiomis jūros gėrybėmis (ne šaldytomis, pabrėžia jie).
Man dar labiau patiko Pasta alla Genovese (€12), makaronai su svogūnų ir jautienos padažu, patiekalas klaidinančiu pavadinimu. „Genovese“, nors ir mini Genują, garsųjį uostą, esantį žymiai toliau į šiaurę, yra būtent Neapolio patiekalas. Švelnus ir jaukus, jis ypač patiks tiems, tokiems, kaip aš, kam visiškai nebūtinai valgyti pomidorus kiekviename patiekale.
Desertai buvo puikūs: geriausias miesto tiramisu (€4), ir pastiera Napoletana (€4) – pastarasis yra sudėtingesnis, nei atrodo – pagamintas iš virtų kvietinių grūdų, ricotta sūrio ir kiaušinių, tai yra Velykų patiekalas, kuriame virti grūdai apsimeta ryžiais, ir yra neregėto švelnumo. Patiks net ir tiems, kas saldėsiais mėgaujasi labai saikingai.
Dviese sumokėjome už vakarienę €61,50 ir arbatpinigius.
Jei ieškote Neapolio virtuvės, tikrai autentiškiau parodytos jos nerasite nei Vilniuje, nei visoje Lietuvoje. Preciziškai, pagal receptus, atkurti patiekalai gal ir nepriblokš revoliucine inovacija ar netikėtais deriniais, bet bus tikslus mažiau žinomos Italijos virtuvės portretas. Keturios žąsys iš penkių.
„Sorrentino“, Aušros vartų 15, Vilnius. Tel. (8-600) 78792. Facebook profilis. Tinklalapis.
Pirmadieniais nuo 11:00 iki 22:00, nuo antradienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 10:00.
