Bet iš tiesų čia yra visai kita istorija. Aš esu pažadėjęs sau ir skaitytojams daugiau rašyti apie restoranus už Vilniaus ribų, net jei tie restoranai būtų tokie, kad iš jų norėtųsi keliais šliaužti iki artimiausios degalinės ir maldauti paskutinio dešrainio. Su visais padažais, please.
Kauno restoranas „Višta puode“ yra vienas iš tų, kuriuos dažnai rekomenduoja atvykstantiems. Turiu nuomonę apie gimtąjį miestą (nuomonė gera, aš myliu tą miestą), ir apie jo restoranus (autoriaus nuomonė redakcijai žinoma), ir seniai esu sakęs, kad Kaune trys vietos yra tinkamos žmonių mitybai: Meksikos patiekalų restoranas „Agave“ Rotušės aikštėje, taip pat „McDonald‘s“ Savanorių prospekte ir bet kuris iš „Statoilų“ (man asmeniškai mieliausias širdžiai yra Muravos, negaliu paaiškinti kodėl). Visa kita Kaune, mano nuomone, yra liūdniau ir nuobodžiau, nei rinkimų kampanija Druskininkuose. Ir taip pat, kaip po rinkimų kampanijos, norisi ko nors normalaus – maisto prasme, geriausiai šokti į automobilį ir važiuoti į Vilnių, kur ryškios šviesos ir garsi muzika, pasaulio kvapai ir spalvos.
Tačiau nebūčiau profesionalas, jei manyje nedegtų tyrinėtojo ugnelė. Į „Vištą puode“ (restoranas yra centre, pavojingai arti Vytauto Didžiojo Universiteto, kuris mane kažkada išmokslino) pirmą sykį nusivedžiau draugus, kurie atėjo paklausyti mano bandomojo pasirodymo Kaune prieš tikrą, bilietus perkančią, publiką. Taip, esu šoumenas. Nėra tokio puslapio pramogų verslo enciklopedijoje, į kurį nebūtų bakstelėjęs mano stiprus, kaulėtas pirštas.
Vakare sėdėjome „Traktieriuje“. Kodėl reikia patalpą pavadinti senamadišku carinės Rusijos žodžiu, kokiame gerdavo arielką ir mušdavosi murzini Slabados proletarai, man yra paslaptis, bet Kaunas yra Kaunas. Vienas liūdnos atminties restoranas (irgi su skirtingom patalpom, irgi Kaune) buvo vieną savo patalpų pavadinęs „Salionu“. Žinote, kas yra „salionas“? Salionas – tai kai jūsų giminės Kaune gyvena blokiniame daugiabutyje, ir viename iš kambarių stovi televizorius, apklotas nerta staltiesėle, ant kurio stovi vazytė, palubyje krikštolo šviestuvas ir sekcijoje neskaitomos knygos. Tai tas kambarys yra salionas.
Sumokėjau už dešimt žmonių gal €150 ar panašiai, tai man pasirodė, kad nebrangu, kaip už vakarienę, juolab kad kai kurie ir alaus išgėrė ar taurę vyno. Aš gėriau kefyro, kurio paprastai negeriu, bet čia kažkaip skaniai sulindo baltasis gėrimas.
Atsitiko taip, kad kitą dieną, po nakvynės prabrangiausiame viešbutyje Laisvės alėjoje, vos vos (kokia dešimčia metų) atsiliekančiame nuo Vilniaus lygio, turėjome eiti pusryčiauti. Tame viešbutyje anksčiau jau buvome pusryčiavę, ir vieno karto visiškai pakako. Ne gerąja prasme. Kiek blogi pusryčiai tame viešbutyje? Pasakysiu taip: kai nusileidęs liftu pirmojo aukšto hole pamatai Vytautą Šustauską (rimtai), tai pirmoji mintis būna: „gal atvažiavo tartis dėl maitinimo dar vienam ubagų baliui“. Nepykite, ponai, bet jeigu svečiai, sumokėję už kambarį su pusryčiais, ieško ryte kokios nors kitos vietos pavalgymui, tai kažką reikia pradėti galvoti. Bent jau aš galvočiau.
Nuėjome vėl į „Vištą puode“, kurią pusryčiams patarė Nidas Kiuberis, vienas „Coffee Inn“ įkūrėjų, o Nidas blogai nepatars.
Pažiūrėkim, kaip saulė leidžias, patylėkim greta, galvojome mes, bet pusryčių maistą jiems tikrai geriau sekėsi gaminti. Kiaušinienė (jie rašo „pautienė“, žinau, kad ir Vincas Krėvė taip rašė, „iškepė jam svieste, riebiai pautienės su trūkžolėmis“, bet man kažkaip nelabai tokie tekstai) buvo kaimiška ir skani, kainavo €6,75 (nes pusantros porcijos). Jau girdžiu, ką sakote – Lenkijoje pigiau. Manau ir aš, kad neteisybė. Todėl iš protesto jausmo skelbiu akciją, kad tris dienas neisiu į šį restoraną „Višta puode“. Tegul žino. Paskui, žinoma, vėl eisiu.
Perskaitėme, kad ten esama sveikos košės „Arklio šypsena“ (išversta „Horse smile“), pagalvojau, gal avižinė, bet neužsisakėme. Vertimų fronte ten pas juos daug šovinių užtaisyta: „Pancakes „Sissy“ with berries“ yra blyneliai-lepūnėliai, ir jau vien apie tą pavadinimą galėčiau parašyti pusę knygos. Toks jau aš, produktyvus rašytojas.
Paprašėme grikių košės, ir ši buvo išvirta su pienu (man patinka kitaip, bet čia dar ne rodiklis, na, gerai, rodiklis, bet vis tiek), kainavo €1,90, skanu ir sveika augančiam organizmui.
Už pusryčius dviese sumokėjome €21,05 ir arbatpinigius. Tai yra normali kaina: bet kurie du kauniečiai, atėję į šį restoraną, už tokių pačių pusryčių patiekalus sumokėtų tiek pat.
Jei šis restoranas būtų Vilniuje, turbūt su įvertinimu būtų liūdna.
Bet jis yra Kaune, vėjų nugairintame, suklypusių skudurynų ir medinių lūšnų metropolyje, apšepusiame mieste su išdaužytomis šaligatvio plytelėmis ir po žiemos tykančiomis naujomis duobėmis (taip, be reikalo džiaugėmės, kad jau pradėjo tvarkytis miestas, nes važiavo žiema ledo tiltu ir vežėsi pusmaišį asfalto, kaip sakė poetas, tam davė, tam davė, o Kauno gatvėms, kaip visada, pasisekė mažiau), Kaune, kur geriausia kulinarinė naujiena yra iš sovietmečio likusi valgykla Laisvės alėjoje ir Garliavos kebabai, ta „Višta puode“ yra, jei ne aukso puodas, tai bent jau geras patikimas radinys, tegu ir nesapnuosiu jos naktį.
Keturios žąsys iš penkių.
Višta puode, S.Daukanto g. 23, Kaunas. Tel. +370 693 63777. Tinklalapis. Facebook profilis.
Skirtingų darbo laikų per daug, kad galima būtų išvardinti.
