Leiskite viską papasakosiu iš pradžių, tik prašau, gal galėčiau išsišnirpšti nosį ir nusibraukti ašaras, kurios kaip pupos rieda per mano įdubusius žandus.
Klausiate, ko aš verkiu? Man gaila Graikijos. Ne, iš tikrųjų, man Graikijos visai negaila; man gaila pinigų ir laiko, išleistų vieniems pietums. Tai man nebūdinga: į restorano čekio apmokėjimą aš žiūriu kaip į būtiną verslo išlaidą, be kurio aš negalėčiau dirbti savo darbo (taip pat, kaip butų vagis juk nesiskundžia, kad jam reikia leisti pinigus kaltams, pjūkliukams ir kitiems šaltkalvystės įnagiams).
Tačiau dabar sėdžiu ir verkiu. Nenusinuodijau, niekas manęs nemušė, aptarnavo vidutiniškai, bet man gaila. Gaila iššvaistytos valandos, kuri niekada nebegrįš. Gaila, kad išleidau pinigus, kuriuos reikės užsidirbti iš naujo. Visko gaila, suprantate? Nes mano sieloje yra lygus, apvalus nulis.
Gal restoranui „Margis“ nepasisekė. Mes į jį užvažiavome po pribloškiamo apsilankymo su visais varpeliais ir švilpukais viešbutyje "IDW Esperanza", po kurio daugelis Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, restoranų atrodys gana paprasti ir konvenciniai. Tačiau visgi ne. Apie daugumą restoranų randu ką parašyti, apie šitą aš labiausiai norėčiau palikti tuščią popieriaus lapą. Bet tuščio popieriaus lapo portalas nespausdins.
Nuvažiavome į viešbutį ir restoraną „Margis“, nes kažkas rekomendavo, ir mano širdis jautė, kad tai nėra gera rekomendacija – žmogus tiesiog buvo važiavęs pro šalį ir parašė, kad toks yra. Tokių rekomendacijų nereikia klausyti lygiai taip pat, kaip negalima kalbėtis su tais žmonėmis, kurie autobusų stotyje jums prieis papasakoti apie tai, kaip pametė piniginę, ir jiems reikia dviejų eurų bilietui, kad galėtų parvažiuoti į Biržus pas seserį. Bet mes gal buvome pernelyg išmasažuoti ir išdaužyti Tailando sadistės-masažistės, gal vakar buvo per daug gero vyno, kad galėtume priimti blaivų sprendimą.
Viešbutis sako, kad restoranas yra su vaizdu į ežerą, ir tikrai, atsisėdus lauke prie klibančio stalo, tolumoje matyti ežero vanduo. Gerai, nemelavo. Palaukite, ar aš pasakiau, kad stalas klibantis? Stalas buvo klibantis. Aš nežinau, kas dar gali taip sugadinti nuotaiką, kaip klibantis stalas. Stalas neturi klibėti niekada, jokiomis aplinkybėmis, absoliučiai niekaip ir niekur negalima leisti, kad stalas kada nors klibėtų. Jeigu savininkui reikia pačiam, asmeniškai, po valandą per dieną ropoti ant betono plytelių ir rūpintis, kad nė vienas stalas neklibėtų, reiškia, jis turi taip ir padaryti, bet klibantys stalai, ant kurių pastatytos stiklinės ir bokalai laisto gėrimus, yra nusikaltimas žmogiškumui, nusikaltimas svetingumui, nusikaltimas kulinarijai.
Bet kodėl aš kabinėjuos prie klibančio stalo? Todėl, kad daugiau mažai ką turiu pasakyti. Jei bus vienas geras dalykas iš šito apsilankymo, tai bus pasižadėjimas, čia ir dabar, ir visiems laikams, daugiau kojos nekelti į jokį restoraną, apie kurį žinau tik tiek, kad jis turi adresą ir valgiaraštį.
Aš visą maistą apsakysiu viena pastraipa, jei man leisite.
Tai šiaip jau ir viskas. Viskas su tuo restoranu tvarkoje, ir įtariu, kad devyniems iš dešimties klientų, ar potencialių klientų, viskas absoliučiai savo vietoje, nes jie nieko daugiau ir nesitiki, ir neieško.
Aš kaltinu rekomendavusius. „Geras kainos ir kokybės santykis“, „jauki aplinka, skanus maistas“. Geras kainos ir kokybės santykis nėra priežastis eiti į restoraną. Nepriekaištingas meniu nėra priežastis eiti į restoraną, jei tame valgiaraštyje nieko išskirtinio nėra. Bent jau man. Aš noriu būti nustebintas. Aš noriu kažką prisiminti. Aš noriu, kad apie maistą galima būtų pasakyti daugiau, negu apie stiklinę vandens.
Aš kaltinu save, nes širdyje jaučiau, kas bus. Bet vis tiek nuėjau, nes neklausiau širdies balso. Reikėjo atsistoti ir eiti, kai, paprašius pardavėjos rekomendacijos, kokį patiekalą ji gali patarti, atsakė: „čia priklausomai kas kam patinka“. Jos atsakymas buvo teisingas, viskas pagal taisykles. Tas atsakymas turėjo būti man komanda eiti lauk.
Supratau, kad pats kaltas – tas pats, kas klausti kasininkės kine, kokį filmą ji patartų pažiūrėti. Su visa pagarba kasininkėms. Arba kaip klausti civilinės metrikacijos pareigūnės, su kuo kurti šeimą. Ji visą gyvenimą išrašinėja liudijimus, ji turėtų žinoti.
Aš kaltinu dar ir Lietuvą, kuri taip greitai pasidarė savimi patenkinta, pagaminta pagal standartinius brėžinius ir procesų schemas, kad restoranais gali vadintis ir sėkmingai gyventi – ir tegu gyvena, man negaila – vietos be jokios dvasios, be jokios idėjos, be jokios svajonės.
Dar niekada nesijaučiau taip prastai, dirbdamas savo, maisto kritiko, darbą. Atėjo laikas, turbūt, neturėti kvailų vilčių ir netikėti atsitiktinumais. Lietuva didelė, ir įdomių vietų joje pilna. „Margis“ nėra viena jų. Dvi žąsys iš penkių.
Margis, viešbutis ir restoranas, Penkininkų kaimas, Trakai. Tel. +370 528 21717. Tinklalapis. Facebook profilis.
Restoranas nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 12:00.
