Lietuviai tokių gaminių nesupranta
Darbuotojai čia kuria adventinius gaminius, kapų puošmenis, o pavasarį – pina medelius iš vytelių. Viskas kuriama iš natūralių medžiagų: šakų, šiaudų, samanų, kankorėžių ir t. t.
Visa jurbarkiečių pagaminta produkcija iškeliauja į užsienį: Angliją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Šveicariją ar net Japoniją. O lietuviai prie tokių puošmenų esą nepratę, todėl ir pardavimai čia nevyksta.
„Lietuviai tokių gaminių nesupranta. Kas tau tokį neš ant kapo? Pas mus taip nepratę. Užsienyje padėjo žolytę prie akmenėlio ar kryžiaus ir nuėjo, mes ant savo kvadratų tokių nededame.
O apie medeliu lietuviai sako: „Ką, mes savo sodus užleisim karklais?“ Bet tai – kitokie medeliai, daigai iš Danijos. Medelio šaknys eina į gylį, niekur jie nesiplečia ir nesidaugina. Karpant, galima labai gražias formas išgauti, pvz., bonsus“, – pasakoja įmonės direktorė Jūratė Kazėnienė.
Be to, kaip tikina, užsakymų ir taip pakanka su užsienio rinkomis.
„Pakankamai turime užsakymų, kad viską atiduotume užsieniui ir be vargo gyventume. Lietuvoje klientų neieškome, nes neturėtume nė kaip įvykdyti užsakymų, todėl prisiimti ir Lietuvos didmenininkų neišeitų“, – sako vadovė.
Užsakymų kiekis traukiasi
Pernai adventinių gaminių įmonė pagamino 380 tūkst., o medelių – 270 tūkst. Šiemet iš vytelių nupinta 173 tūkst. medelių. Visų produktų „Eglėšakis“ per metus pagamina apie 600 tūkst. Ir visa tai – rankų darbas. Ištisus metus čia pluša 75 darbuotojai, o sezono metu jų būna pasamdyta kelis kartus daugiau.
Vis dėlto vadovė pripažįsta, kad užsakymų kiekis traukiasi, šiemet pagaminta 100 tūkst. mažiau medelių nei pernai, todėl ir darbuotojų skaičius turės mažėti.
„Užsienyje žmonės dabar pirmiau perka pieną ar duoną nei medelį ar kalėdinį vainiką. Visi atsirenka, kas yra prioritetai. Jei pernai pynėme 270 tūkst. medelių, šiemet jau tik 170 tūkst. Todėl pasibaigus sezonui, atleista daugiau žmonių. Sezono metu, maždaug nuo spalio iki pavasario, pas mus yra 250 žmonių“, – sako J. Kazėnienė.
„Eglėšakis“ turi padalinių ir kituose Lietuvos miestuose. Pavyzdžiui, Šakiuose dar dirba apie 60 žmonių, po kelis Šakių raj., Viešvilėje, Smalininkuose ir kt.
„Suteikiame žmonėms galimybę užsidirbti, kad jiems nereikėtų važinėti. Duodame medžiagas ir darbo vietą arčiau jų“, – pasakoja vadovė.
Viršija normas, nes nori užsidirbti
Užsidirbti nori ir vietiniai jurbarkiečiai, todėl dažnai viršija nustatytas darbų normas.
„Yra moterų, kurios net ir tris normas įvykdo. Tarkime, jei vainikų norma 40, padaro – 80. Jei šiaudinių vainikų su mašina – 500-600, tai visada apie 1100 duoda per dieną“, – džiaugiasi moteris.
„Ši moteriškė irgi daro dvigubas normas: jei medelių 100 vnt., tai duoda 220. Jos čia varo kaip išprotėjusios“, – šypsosi J. Kazėnienė.
„Čia naujos šį sezoną atėjusios moterys dirba. Paprastai nepasiliekame naujų žmonių, nes jau turime savo pagrindą ir neturime tiek darbo ne sezono metu. Tai širdis plyšta atleisti tokias darbštuoles. Kur padėsi – ten pritaps, normas nuo pirmų dienų padaro. Kaip tokias atleisi?“ – priduria vadovė.
Anot jos, darbuotojai tiesiog nori geresnių atlyginimų. Jie mokami už padarytą darbą, todėl žmonės itin motyvuoti ir suinteresuoti dirbti – kuo daugiau padarysi, tuo daugiau uždirbsi.
„Jei minimumas – 800 Eur į rankas, padauginus iš dviejų, bus 1600 Eur į rankas. Bet nebūna taip, kad vien tik su medeliais dirba visą mėnesį, keičiasi darbo pobūdis. Kai kuriuose darbuose mokamas valandinis atlygis, pavyzdžiui, valyti medelius, tada moterys nelabai būna laimingos. O taip tai „pyškina“ ir uždirba 1300 Eur ar 1400 Eur į rankas. Jei atėjai dirbti ir užsidirbti, tai kiek padarysi, tiek ir gausi“, – vardija pašnekovė.
Kad žmonės greičiau dirbtų ir turėtų daugiau motyvacijos, įmonėje dažnai vyksta įvairių konkursų ir paskatinimų: „Per Kalėdas visada dovanos, dabar turime tradiciją ir į renginius ar koncertus nusivežti žmones.“
Liko viena ukrainietė
Įmonėje dirba ir viena ukrainietė Julia, kuriai J. Kazėnienė taip pat negaili pagyrų. Moteris iš centrinės Ukrainos čia atvyko šių metų kovo pradžioje. Ji pasirinko Jurbarką, nes anksčiau čia dirbo jos vyras. Dabar jis – Ukrainoje.
„Atvažiavę šiek tiek atsigavome po šoko, ten pas mus buvo labai baisu. Maždaug mėnuo praėjo, kol vyko adaptacija. Susipažinau su labai gerais žmonėmis. Jie pasakė, kad galiu atvykti, supažindino su Jūrate, tada pradėjau čia dirbti.
Prie visko jau įpratau. Užeini į parduotuvę, į darbą eini, kaip savame krašte. Visi labai draugiški“, – pasakoja dirbanti ukrainietė.
Julia – vienintelė likusi iš keturių įmonėje dirbusių karo pabėgėlių, nes kiti jau grįžo namo. Apie nuolatinį gyvenimą Lietuvoje ji teigia dar nesvarsčiusi, nes Ukrainoje liko jos giminaičių, vyras ir 72-ejų mama.
„Apie tai dar negalvojau, nes ten likusi mano motina, jai jau daug metų. Nors ačiū Dievui ten ramiau, bet kaime reikia daug pagalbos. Dabar susiskambinu telefonu su Ukrainoje likusia mama, su draugėmis ir seserimi. Taip pat ir su vyru, kai pavyksta, ir jis gali kalbėti.
Šiuo metu jis Padniestrėje. Anksčiau mėnesiui vykau namo, nes jį irgi išleido. Buvome devynis mėnesius nesimatę. Jis man sakė, kad yra Moldovoje, bet iš tiesų ne ten buvo“, – susigraudinusi pasakoja moteris.
„Eglėšakio“ vadovė džiaugiasi, kad ukrainietė labai stropiai dirba ir visada įvykdo normas.
Darbuotojų mąstymas keičiasi
„Mūsų užsieniečiai akcininkai labai geri – išmokė mane pačią kaip elgtis su darbuotojais. Niekada jų nebaudžiame. Kai daug dirbi, tai ir klaidų pasitaiko: ne tokias etiketes suklijuojame, ne tuos užsakymus įvykdome. Tai mes sakom: padarei klaidą, pripažinai, daugiau nekartok ir eik tolyn“, – teigia J. Kazėnienė.
Pašnekovė prisimena, kad anksčiau būdavo daug sunkiau rasti ir pritraukti darbuotojų nei dabar.
„Buvo kitoks žmonių mąstymas – atsiuntė iš Darbo biržos, padirbo, pasiėmė nedarbingumą, pasidėjo pliusą ir dirbt nebereikia. O dabar daugelį metų visada grįžta tie patys žmonės. Pasiseka rasti naujų ir labai gabių“, – sako ji.
