Šalnų pavojus nepraėjo
„Kai braškės pradeda žydėti, lygiai po mėnesio atsiranda uogų“, – tvirtina ūkininkas. Jis sakė galįs ir tiksliai pasakyti, kada pradės braškės žydėti – gegužės 10–ąją.
Su braškių ūkio šeimininku susitikome likus porai dienų iki numatytosios datos. Tada jo ūkyje žydėjo tik agroplėvele pridengti kereliai. Dalį jų J. Zaborskis pridengė tam, kad sulauktų ankstyvų uogų ir ne visas derlius prisirptų vienu metu.
Pernai ir užpernai J. Zaborskio ūkio braškių kerelius labai stipriai pažeidė žiemos šalčiai. Todėl jie labai sunkiai atsigavo ir prastai derėjo.
„Šiemet turėtų būti lyg ir viskas gerai, bet dar pavasarinės šalnos nepraėjo. Štai dabar uždengtosios pražydės, ankstyvosios šalnos praeis, o kas garantuos, kad po savaitės vėl jos neužklys? Visus plotus uždengti būtų sudėtinga, brangu“, – nėra visiškai ramus dėl šiųmečio derliaus šeimos ūkininkas.
Praėjusią nelabai šaltą žiemą J. Zaborskis braškių nedengė, rizikavo ir išlošė – kereliai neapšalo ir darbo mažiau reikėjo įdėti. O pernai visus kerelius apdengė ir vis tiek juos šalnos pakando, nes buvo labai šalta, o sniego mažai.
50–metis ūkininkas prisimena ir nelemtus jo ūkiui 2005–2006 metus, kai iššalo visos braškės. „Nulinis“ derlius tada privertė jo žmoną ieškotis darbo gamykloje, kad šeima galėtų išgyventi ir ūkis po didžiulio praradimo išsilaikytų.
Triūsia tik šeima
Zaborskių ūkis – tipiškas 18,5 ha žemės šeimos ūkis. Ir jame triūsia visa šeima – vyras, žmona bei dvi dukros – 22 ir 19 metų panelės. Viskas šiame ūkyje daroma šeimos narių rankomis, išskyrus sezoninius darbus – uogų skynimą, ravėjimą, kai tenka pasitelkti ir samdomų pagalbininkų.
Tačiau ir piktžoles ūkyje stengiamasi naikinti daugiausia technika, nes rankų darbas esąs labai brangus. Kad uogos būtų švarios, tarpuvagiai išklojami šiaudais. Vienam hektarui braškyno iškloti prireikia šiaudų, nuimtų nuo 3 ha pasėlių. Pasak J. Zaborskio, yra įvairių braškių auginimo technologijų, bet jis augina tradiciškai – eilutėmis lygiame lauke.
„To paties kelmelio uogos skinamos dvejus metus, o po to uogienojai užariami. Braškes sodinti į tą patį lauką galima ne anksčiau kaip po ketverių metų“, – paaiškina braškių augintojas. Dėl būtinos kaitos norint auginti 3 ha braškių reikia turėti mažiausiai 12 ha žemės. Kasmet 1 ha senų braškių užariama, o 1 ha sodinama naujų. Tai apie 50 tūkst. Lt atsieinanti investicija.
Pasak J. Zaborskio, Lietuvoje užaugintas braškių kerelis kainuoja 1 Lt, o olandiškų galima įsigyti ir perpus pigiau – už 0,5 Lt, tik reikia pavažiuoti beveik iki Vokietijos sienos.
Parduoda šviežias uogas
Braškių derlius laikomas geru, kai nuimama nuo 8 iki 10 t/ha uogų. Pernai Zaborskių ūkyje užderėjo tik apie 4 t/ha. Visą savo derlių Zaborskiai stengiasi parduoti patys, dukros uogomis prekiauja centrinėje Panevėžio turgavietėje. Ir tik labai derlingais metais dalį uogų tenka atiduoti perpardavėjams.
„Prieš dvejus metus ir į Rokiškio konservų fabriką vežėme, kai buvo ypač gausus derlius. Ten nedaug moka, bet moka. 4,5 Lt/kg tuomet buvo visai nebloga kaina. Prekybos centrams mes esame per maži, bet ir gerai.
Norime šviežias uogas parduoti. Mūsų tikslas toks – nuskintas uogas atvėsinti iki tam tikros temperatūros, kad per dieną galėtų būti, ir iš karto šviežias patiekti pirkėjui turguje“, – sako uogininkas.
J. Zaborskis augina tik desertines braškių veisles, skirtas valgyti šviežias, jos esančios skanesnės už pramonines, skirtas perdirbti.
Savo ūkyje sumanęs įveisti ir avietyną, šiomis dienomis ūkininkas plušėjo iki saulės laidos. Desertinėmis avietėmis apsodino 15 a plotą. Turi pasisėjęs ir žirnių.
Senelių žemėje – su senelio idėja
Zaborskiai savo ūkį kūrė be paskolų, be valstybės ir Europos Sąjungos paramos, savo sūriu prakaitu palaistydami senelių žemę.
Iki Nepriklausomybės atgavimo Jonas dirbo įvairius darbus, visai nesusijusius su žemės ūkiu. Kaip ryžosi imtis žemdirbystės? Pirmiausia jam rūpėjo atsiimti žemę, kurioje prieš pusšimtį metų pats atėjo į šį pasaulį. „O kai žemės turi, reikia ją dirbti, niekur nedingsi“, – paprasta filosofija vadovavosi žemdirbio prigimties per sovietmetį nepraradęs J. Zaborskis.
Pirmiausia apie 5–6 metus jis bandė ūkininkauti augindamas bulves. Tačiau greitai įsitikino, jog šiai daržovei auginti reikia gerokai daugiau žemės, nei jis turi, didžiulių investicijų: sandėlių, technikos. „Pradėjau nuo nulio. Pabandęs auginti bulves, supratau, kad per savo gyvenimą nesugebėsiu nusipirkti technikos tiek, kiek reikia. Vadinasi, reikia auginti brangią kultūrą“, – priėjo prie išvados pradedantysis ūkininkas. – Nusprendžiau braškes auginti, o dabar šeima iš to ir gyvena. Per sezoną tenka paplušėti, kad būtų duonos ir žiemą, kai uogos neauga. Duonos užtenka, o sviesto – ne visada.“
Tarpukariu tame pačiame ūkyje, kuriame ūkininkauja Jonas, braškes augino ir jo senelė – apie 50 arų, tais laikais gana nemažą plotą. O braškių auginimo idėją parvežė Jono senelis, 14 metų gyvenęs ir dirbęs Amerikoje. Jis matė Amerikoje auginant braškes ir šeimą įtikino, jog tai pelningas verslas.
Mato perspektyvų
„Mano seneliai buvo šeimos ūkininkai, kaip ir dauguma tada Lietuvos kaime, sugebėję susikurti sau gyvenimą, vaikus išleisti į mokslus. Gaila, kad Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę apie 19 metų nebuvo sudarytos sąlygos atkurti ir smulkių ūkių. Iki šiol parama buvo teikiama tik stambiesiems, taip pat ne ūkininkams, o verslininkams – pieno perdirbėjams. O štai šeimos ūkiai nuskurdo, išsipardavė. Tik pastaraisiais metais juntama teigiamų poslinkių šioje srityje, supaprastina paramos gavimo tvarka. Dabar šeimos ūkiams gauti paramą iki 150 tūkst. Lt nebėra problemų, tik, žinoma, reikia pirmiausia turėti ir savų pinigų“, – sako J. Zaborskis, pirmininkaujantis prieš metus susikūrusiam Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos Panevėžio skyriui.
Šiuo metu skyrius vienija apie 30 šeimos ūkių. „Valdžia ne viską žino, ko mums reikia. Turime rengti susirinkimus, teikti pasiūlymų, kad iš apačios būtų rodoma iniciatyva. Bet Panevėžio rajone žmonės yra per daug užgniaužti“, – svarsto šeimos ūkininkas.
