Tokia mintis kyla pamačius laukuose šalia kelio iš tolo žaliuojantį dviaukštį pastatą. Tai - pieninė. Pačių Sūsninkų net miesteliu nepavadintum - kelios sodybos, stovinčios atokiai viena kitos. Visi gyventojai pieną pristato į čia pat esantį „Šaltekšnio“ cechą.

Jame prie gamybos linijų dirba taip pat vietos gyventojai – motinos, dukros, marčios, sūnūs, žentai. Todėl nesipyksta, kai mažėja pieno supirkimo kainos ar nepavyksta pelningai parduoti pagamintos produkcijos. Visi – savi.

ŽŪB „Šaltekšnis“ savo karvių fermos neturi. Užsiima tik pieno perdirbimu: gamina natūralius trumpo galiojimo pieno produktus. Jie sveikesni, neturi jokių pašalinių priedų, konservantų. Į grietinę dedama tik raugo, į sūrius – druskos.

Šviežia natūrali grietinėlė išpilstoma į specialius plastikinius kibirus ir išvežiojama. Marijampolės bei Kauno konditerijos cechams, kepykloms. Grietinėlė gerai išsiplaka, nelieka jokių gumulėlių. Iš jos konditeriai verda kremus.

Receptą perdavė močiutė

Sūsninkų kaimo pieninėje slegiami varškės sūriai. Be trijų rūšių, skirtų kasdieniam vartotojui, „Šaltekšnyje“ pagal individualius užsakymus gaminami proginiai saldūs sūriai. Šių desertinių, razinomis pagardintų sūrių receptūros pieninės darbuotojai niekam neatskleidžia.

Dažniausiai spaudžiami 5 kilogramų svorio sūriai, skirti vestuvėms, kitoms šventėms. Kiek mažesnis, 3 kg svorio, vadinamasis svočios sūris dar puošiamas mažais sūriukais. „Tai močiutės perduotas receptas.

Visi skanauja ir bando patys suspausti, bet tokio skonio, netrupančio, geltonos spalvos saldaus sūrio pasidaryti nelabai pavyksta“, - net VL paslapčių neatskleidė pieninės vadovė Aldona Astrauskienė.

Kaimo šeimose pripažįstamas tik savoje pieninėje pagamintas natūralus sviestas - be margarino, be jokių augalinių riebalų. Jis mušamas tik iš saldžios grietinėlės.

Būna geltonas, kaip patys sako, tikras. Dar pieninėje ruošia pieną, rūgpienį, varškę. Pastarąją pamėgę Kauno turgavietės pirkėjai. „Negaminame jogurto ir saldžiųjų varškės sūrelių. Bet planuose yra minčių plėsti produktų asortimentą, žinoma, jei tik atsirastų tam pinigų“, - vardijo pieninės vadovė, užsimindama, kad vien bankrutavusi Alytaus pieninė už parduotą pieną ŽŪB „Šaltekšnis“ liko skolinga apie 90 tūkst. litų.

Skolininkų yra ir daugiau. Tai trukdo kaimo pieno perdirbėjams pasididinti atlyginimus, įsigyti naujų šaldytuvų.

Nevengia naujovių

Pasak A.Astrauskienės, jų pieninė niekada nesiveržia būti tarp lyderių, neturi dar tiek drąsos, kad siektų gauti didelį pelną. Dažniau tekę patirti nuostolių, bet bendrovė išsivertė be banko paskolų.

„Manau, tai buvo geras sprendimas. Pernai metus užbaigėme pelningai. Tikriausiai dėl to, kad „Šaltekšnio“ produkcija - natūrali“, - spėliojo ji. Šiemet UAB „Šaltekšnis“ už 35,7 tūkst. litų pasistatė naują vandens gręžinį. Anksčiau, gavusi Europos Sąjungos fondų paramą, įsirengė nuotekų valymo įrenginius. Daug lėšų rekonstruojant gamybos patalpas pagal ES reikalavimus - atskiriant gaminamos produkcijos srautus.

Dar tenka nuolat atnaujinti transporto ūkį – produkcijai išvežioti skirtus autobusiukus, pienvežius. Mat patys perdirbėjai pasiima žaliavą iš pieno supirkimo punktų, aplinkinių kaimų gyventojų, stambesnių ūkininkų, Užgirių žemės ūkio bendrovės.

Netrukus šalia pieninės duris atvers restauruota kaimo sodyba, kurioje įsikurs pirmoji Sūsninkų kaimo parduotuvė. Joje bus prekiaujama ir šio kaimo pieninėje pagaminta produkcija.

Patirtį perdavė šeima

1991 metais susikūrusi ŽŪB „Šaltekšnis“ iš pradžių trejus metus vertėsi augalininkyste. Vėliau buvo nuspręsta ieškoti kitokio kaimo verslo. Pradžia buvo ŽŪB „Šaltekšnis“ pajininko Algirdo Pranciškaus Jucio šeimoje pradėti spausti sūriai.

Kaip pasakojo dabar pieninėje buhaltere dirbanti Jucių dukra Reda Ališauskienė, tuo metu jie laikė daug karvių, primelždavo daug pieno, o parduoti jo neapsimokėjo, nes mokėdavo tik centus. Tad jos mama pradėjo pieną rauginti ir spausti sūrius.

Sekėsi, todėl į šį verslą greitai įsitraukė visa šeima. Net pasistatė sodybos kieme nedidelį pieno perdirbimo cechą. Sugalvojo sūrius dar ir parūkyti. Visą produkciją parduodavo turguje.

1994 metais atėjo mintis šeimos verslą perkelti į tuščią kolūkio kontorą, kad į veiklą galėtų įsitraukti daugiau žmonių. Pirmame aukšte buvo pastatyti pieno perdirbimo įrenginiai, antrajame įsikūrė administracija.

Pats A.P.Jucys pasiliko bendrovės nariu, valdančiu 50 procentų pajų. Žmonės juo pasitikėjo, nes, baigęs Žemės ūkio akademiją, atvyko į šį kaimą kaip jaunas agronomas ir jame pasiliko.

Iš šeimos atkeliavęs verslas Sūsninkų kaimo bendruomenei yra ir darbo, ir išgyvenimo šaltinis. Šiuo metu „Šaltekšnio“ kolektyve yra 44 darbuotojai, iš jų 40 triūsia gamyboje, tik keturi dirba administracijoje. Per dieną perdirbama apie 11,5 tonos pieno. Vasarą jo kiekiai padidėja iki 14 tonų.