Visą gyvenimą žvejojusiam lietuviui teko pamiršti tinklus: pradėjo pats auginti žuvį

Drevernoje ilgus metus su broliu žvejojusiam Algirdui Stančaičiui prieš šešerius metus teko pamiršti plaukimą į jūrą ir marias ir sugalvoti, kokiu būdu užsidirbti. Šiandien verslininkas pasinėręs į visiškai naują verslą.

Portalo DELFI apsilankymo viename gražiausių pamario kampelių Drevernoje netikėtai sutiktas verslininkas A. Stančaitis pasakoja apie su broliu pradėtą verslą.

A. Stančaitis gimė Sibire, Irkutsko srityje. Į Lietuvą su šeima sugrįžo, kai jam buvo vos septyneri metai.

„Parvažiavęs net lietuvių kalbos nemokėjau. Per vasarą išmokau ir vėl pradėjau eiti į pirmą klasę“, – vaikystę prisiminė buvęs žvejys.

Kaip į Sibirą ištremta šeima atsidūrė Lietuvos pamaryje? A. Stančaitis pasakojo, kad čia tėvams buvo pasiūlytas darbas: iš pradžių statybų sektoriuje. Vėliau tėtis pradėjo žvejoti ir taip verslininkas užaugo žvejo šeimoje. Pats su broliu žvejyba pradėjo domėtis nuo jaunystės.

„Su broliu užsiimdavome versline žvejyba. Žvejojome apie 20 metų. Brolis turėjo verslą ir buvau jo darbuotojas. Prieš šešerius metus sumažėjus žuvies kiekiams, užsidarėme, nes neapsimokėjo daugiau žvejoti: išlaidos didelės, o žuvies kiekiai maži. Daug žvejų pasitraukė iš šios veiklos: tai labai alinantis darbas“, – pasakojo pašnekovas.

Pasak jo, pasikeitus sąlygoms ir nutraukus verslinę žvejybą broliams teko sugalvoti, kokia veikla toliau užsiimti. Broliai jau net buvo pradėję galvoti apie emigraciją, bet Lietuvoje gyvenantys tėvai, ne pats jauniausias amžius privertė likti čia.

Per ilgus verslinės žvejybos metus Stančaičių šeima įsigijo valčių ir laivų. Nutraukus šią veiklą jie buvo pritaikyti turizmui.

O štai prieš porą metų abu broliai pradėjo augint šiltavandenius šamus. A. Stančaitis visai neseniai palaidojo savo viso gyvenimo verslo partnerį – brolį. Todėl dabar jam kyla nauji iššūkiai – pasirūpinti ir brolio pradėtais darbais.

Pašnekovas pasakojo, kad šamus auginti nuspręsta, nes nors žuvų mariose nebebuvo pakankamai, paklausa jai išliko didelė.

Iš pradžių vietoje užaugintus ir išrūkytus šamus buvo bandoma parduoti šalia pastato, kur įkurta šaminė, tačiau atsinaujinus Drevernos mažųjų laivų uostui, žuvies pardavimo kioskas dėl didesnių turistų srautų perkelta čia.

Drevernoje užauginti šamai parduodami ir įvairiose mugėse, į kurias A. Stančaitis keliauja su mobilia prekyviete.

Vos prieš porą metų pradėtas verslas plečiamas: kuriama šamų auginimo sistema, kad žuvies būtų visus metus.

„Pradėjome ir savo mailių daryti. Turime motininę bandą: patys išnaršiname, užauginame, rūkome ir pardavinėjame“, – sakė verslininkas.

Pasiteiravus, ar lengva įtikinti pirkėjus paragauti rūkyto šamo, A. Stančaitis teigė, kad iš pradžių į šią žuvį žiūrima ne taip palankiai, tačiau paragavus pirkėjų nuomonė pasikeičia. Pats Drevernos gyventojas įsitikinęs, kad šamas – skaniau už ungurį. 1 kg šamo užauga per 6-8 mėnesius.

Į patalpas, kuriose auginantys šiltavandeniai šamai, portalą DELFI įsileidęs dreverniškis pasakojo, kad šamai labai reaguoja į aplinkos trikdžius, todėl juos stengiamasi auginti kuo tamsiau.

„Jei sistema gerai suderinta, tai į kubinį metrą vandens galima užauginti 300 kg žuvies“, – sakė verslininkas.

Šiuo metu Drevernoje auginami šamai auginami juos šeriant daniškais ar prancūziškais pašarais, tačiau toks maistas augintiniams labai daug kainuoja.

„Norėjome patys pradėti gaminti, bet Lietuvoje niekas negali pagaminti. Šaminiai pašarai turi daug baltymų, turi neskęsti“, – teigė pašnekovas.